Kaip ieškojau tiesos
Autorius gyvena Kalifornijoje, JAV.
Visada buvau mokomas, kad Dievo nėra, bet aš nusprendžiau išsiaiškinti pats.
Dano Buro iliustracija
Augdamas konkurencingoje ir nereligingoje Azijos šalyje visada labai troškau tapti klestinčiu žmogumi, bet nežinojau amžinų principų, kuriais galėčiau vadovautis. Mano šalyje klestintis reiškia turtingas ir galingas.
Mano tėvai visada mane mokė, kad Dievo nėra. Jiems religija ar Dievas buvo paistalai silpniesiems. Ilgą laiką laikiau save ateistu. Jie mane mokė, kad turiu pasikliauti tik savimi. Taigi didelės ambicijos nuo mažens buvo mano motyvas labai uoliai studijuoti ir dirbti.
Mano tėvai su manimi siejo didelius lūkesčius. Jie norėjo, kad mano pažymiai visada būtų geri. Man buvo sunku matyti jų nusivylusius veidus ar girdėti juos ginčijantis, kai gaudavau blogą pažymį. Kad galėčiau išlaikyti aukščiausią pažymių vidurkį, be įprastinių mokyklos užduočių savaitgaliais dar atlikdavau papildomas.
Tačiau net pasiekęs užsibrėžtus tikslus, vis tiek jausdavau, kad man gyvenime skirta kai kas daugiau. Giliai širdyje žinojau, kad turi būti kažkas daugiau.
Vieną dieną nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai yra Dievas: ar Jis yra ir turi man planą, ar religija tėra žmonių vaizduotės sukurti paistalai. Nebijojau gauti nė vieno iš tų dviejų atsakymų. Tik norėjau rasti tiesą.
Maždaug tuo metu artimai susidraugavau su vienu iš savo krepšinio komandos nariu, vardu Teiloras. Vieną rytą paprašiau jo pavėžėti į mokyklą. Jis sutiko, bet pasakė, kad turėsiu keltis valandą anksčiau, kad galėčiau eiti su juo į seminariją. Aš nenoriai sutikau, nežinodamas, kas tai yra. Seminarija man patiko – labiau dėl to, ką pajutau, o ne dėl to, ką išmokau.
Netrukus po to Teiloras pakvietė mane nueiti su juo į bažnyčią. Iš pradžių bažnyčia man pasirodė kiek nuobodi ir keista, bet galiausiai mane sujaudino šiltas ir ramus jausmas, kurį pajutau per pamaldas.
Tačiau vis dar nebuvau tikras, kad tas geras jausmas susijęs su Dievu. Kaip žinoti, kad tai kilo ne iš manęs? Kaip žinoti, kad ne aš pats susikūriau tą jausmą?
Po daugelio vidinių svarstymų, ieškodamas atsakymų, nuėjau pas Teiloro mamą. Ji man pasakė, kad atsakymus galiu gauti skaitydamas Raštus ir melsdamasis dėl ieškomų atsakymų. Aš meldžiausi ir negavau atsakymų; sunkiai sekėsi paklusti taisyklėms ir įsakymams, apie kuriuos mokiausi. Daug kartų nusivyliau. Tikėjausi nuostabaus ir dramatiško Dievo pasirodymo arba kokio nors stebuklingo įvykio, įrodančio Dievo realumą. Iš esmės, norėjau gauti nepajudinamą liudijimą iš karto. Tiesa ta, kad juo daugiau meldžiausi, tuo aiškiau suvokiau savo gyvenimą. Kuo labiau vadovavausi įsakymais, tuo laimingesnis dariausi. Kuo daugiau skaičiau Raštus, tuo daugiau apreiškimų gaudavau. Palaipsniui mano liudijimas stiprėjo, tarsi ryte kylanti saulė.
Dvejų metų man prireikė apsispręsti pasikrikštyti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Nors ir anksčiau gyvenau pagal daugelį gerų moralinių standartų ir principų, dabar galiu pasakyti, kad radau amžiną ir aukščiausią tiesą: Dievas gyvas. Jėzus yra Kristus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Dangūs yra atviri. Dievo pranašas vaikšto žeme mūsų laikais. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra tikras. Dievas tikrai atleidžia visiems atgailaujantiems nusidėjėliams. Gal aš ne toks protingas ar talentingas kaip kiti žmonės, bet pažinimas, kurį turiu, yra neįkainojamas.