„Dievo stebuklai vyksta toliau“, Liahona, 2023 m. liepa.
Tikėjimo portretai
Dievo stebuklai vyksta toliau
Suvokiau, kad pastarųjų dienų šventųjų įsitikinimai labiau atitiko Bibliją nei tvirtinimas, kad pranašus ir apreiškimą pakeitė Biblija. Pajutau didelį džiaugsmą suvokęs, kad galbūt gyvenu šiuolaikiniais „bibliniais laikais“.
Autoriaus pateikta nuotrauka
1989 m. lapkričio 9 d. Rytų Vokietijos vyriausybės pareigūnas per klaidą pranešė, kad tuojau pat įsigalioja leidimas sostinės gyventojams pereiti Berlyno sieną. Po kelių minučių paprastai nuobodžiaujantiems pasieniečiams neliko nieko kito, kaip tik leisti didžiulei ir vis augančiai miniai išeiti iš Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijos.
Mudu su geriausiu draugu Jakubu Gorovskiu, – tada dar buvome paaugliai, – šį netikėtą stebuklą stebėjome per televizorių mano namuose Lenkijoje. Pasaulis tikrai liepsnojo, bet ta liepsna nebuvo pražūtinga. Laisvės ir vilties dvasia pripildė milijonų žmonių širdis.
Mudviejų su Jakubu svajonė buvo kada nors iš Lenkijos persikelti į Vakarus: į Daniją, Švediją, Vakarų Vokietiją. Buvome įkvėpti amerikietiškų filmų ir televizijos serialų. Mano mėgstamiausias serialas buvo The Wonder Years (liet. „Stebuklų metai“). Man labai patiko amerikietiško priemiestinio gyvenimo atmosfera.
Nemanau, kad kas nors abiejose geležinės uždangos pusėse tikėjosi, kad šaltasis karas baigsis. Bet Dangiškasis Tėvas turėjo kitokį planą. 1975 metais tada dar mums nežinomas prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) pakvietė pastarųjų dienų šventuosius „prisijungti prie rimtos ir tęstinės maldos Viešpačiui, prašant atverti tautų vartus ir suminkštinti karalių ir valdovų širdis tiek, kad misionieriai galėtų įžengti į visas šalis ir mokyti Evangelijos“1.
Po dvejų metų prezidentas Kimbolas apsilankė Varšuvoje, Lenkijoje. Vieną rytą, drauge su nedidele grupe bendražygių, įskaitant ir vyresnįjį Raselą M. Nelsoną, prezidentas Kimbolas išėjo iš viešbučio, praėjo pro „Nežinomo kareivio kapą“ ir įžengė į Saksonijos parką Varšuvoje. Netoli didelio fontano, kuris ten išliko iki šiol, jis atsiklaupė ir iš naujo pašventino Lenkiją Evangelijos skelbimui.
Po to sekė neramumų ir masinių protestų dešimtmetis. Suaugusiesiems nepasitikint politiniais vadovais ir jiems priešinantis, daugelis jaunų žmonių abejojo kai kuriomis savo tėvų vertybėmis, tradicijomis ir požiūriais. Mudu su Jakubu jautėmės nusivylę tokia krikščionybe, kaip ją supratome. Jis apskritai nustojo domėtis religija, o mane traukė prie iš Azijos kilusių filosofijų.
1990 m. balandį mudu su Jakubu pakeleivingu transportu nukeliavome į Austriją. Vienoje sutikome dvi mielas moteris, stovinčias ant šaligatvio šalia judrios gatvės. Viena jų laikė Mormono Knygą lenkų kalba. Ji mums papasakojo apie Jėzaus apsilankymą senovės Amerikoje ir pažadėjo knygą paštu atsiųsti mums į namus, jeigu joms duotume savo namų adresus. Taip pat atvėrėme savo adresų knygeles ir davėme joms daugelio savo draugų adresus. Manėme, kad gauti tokią dovaną jiems bus malonus netikėtumas.
Po kelių mėnesių buvo įkurta Lenkijos Varšuvos misija ir į mūsų miestą atvyko keturi misionieriai. Vėliau sužinojau, kad didelis „rekomenduojamų asmenų“ – mūsų draugų su adresais – skaičius padarė svarbią įtaką sprendimui atverti mūsų miestą misionieriams. Po kelių mėnesių mano didžiai nuostabai Jakubas pasakė, kad jį aplankė du „mormonų“ misionieriai ir jis nusprendė prisijungti prie jų bažnyčios.
Mane įskaudino jo pranešimas. Metų metus mėginau sudominti jį religija, bet be jokios sėkmės. Kaip galėjo nepažįstamieji iš svetimos šalies taip greitai jį atversti? Buvau pasiryžęs su jais susitikti ir parodyti Jakubui, kad jie diskusijoje su manimi neturi jokių šansų.
Jaučiau kai ką ypatingo
Pamatęs tuos du jaunus besišypsančius misionierius, stovinčius ant mano tėvų buto slenksčio, pamiršau apie tikslą įrodyti, kad jie klysta. Jie buvo laimingi ir šmaikštūs. Jie manęs daug klausinėjo apie mane ir mano įsitikinimus. Jie gerbė mano įsitikinimus. Vėliau misionieriai man pasakė, kad per pirmąjį susitikimą su tuo arogantišku vaikinu ilgais plaukais ir plėšytais džinsais, kuris rūkė cigaretes, jie sunkiai įsivaizdavo, jog kada nors norėčiau tapti Jėzaus Kristaus pasekėju. Tačiau aš, būdamas su jais, jaučiau kai ką ypatingo ir mane suintrigavo tai, kad jų krikščioniška denominacija, kiek žinojau, vienintelė tikėjo ikimirtinguoju gyvenimu.
Man taip pat didelį įspūdį padarė jų liudijimai ir stiprūs Jakubo ir jo naujo draugo iš Bažnyčios Roberto Želevskio įsitikinimai. Robertas buvo psichologas, inteligentiškas, bet paprastas žmogus, kurio įžvalgos ir patirtis sustiprino mano domėjimąsi pastarųjų dienų šventųjų religija.
Viskas, ką sakė vyresnieji, Jakubas ir Robertas, mane žavėjo, ypač išgelbėjimo plano doktrina, pradedant nuo ikimirtingosios būties ir baigiant trimis šlovės laipsniais. Bet aš nemačiau tikslo prisijungti prie Bažnyčios, kol nepajėgsiu geriau suprasti jų unikalių įsitikinimų. Krikščionybę supratau taip, kad senovėje Dievas atliko stebuklus, siuntė angelus ir šaukė pranašus, bet visi šie dalykai vyko bibliniais laikais. Užbaigus Bibliją, žmonijai nebereikėjo stebuklų ir apreiškimų, nes Raštuose yra visa, ką mums reikia žinoti.
Lūžis įvyko per pokalbį apie didįjį atsimetimą ir Evangelijos pilnatvės sugrąžinimą per pranašą Džozefą Smitą. Suvokiau, kad jų įsitikinimai labiau atitiko Bibliją nei tvirtinimas, kad pranašus ir apreiškimą pakeitė Biblija. Pajutau didelį džiaugsmą suvokęs, kad galbūt gyvenu šiuolaikiniais „bibliniais laikais“.
Pasiruošiau nuoširdžiai prašyti Dievą asmeninio apreiškimo, bet atsakymas neatėjo. Galiausiai pasakiau: „Dangiškasis Tėve, jei Džozefą Smitą pašaukei būti savo pranašu, aš paklusiu visiems įsakymams, kuriuos per jį apreiškei.“ Tada man į širdį ir protą atėjo tvirtas atsakymas ir sužinojau, kad Dievas tikrai sugrąžino Evangelijos pilnatvę ir kad ji yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.
Jakubas pasikrikštijo 1990 m. lapkričio 3 d. ir išliko ištikimas iki pat savo tragiškos žūties žygio metu kalnuose po dviejų dešimtmečių. Aš prie Bažnyčios prisijungiau 1991 m. sausio 11 d., pasiryžęs tarnauti misijoje. Robertas buvo pašauktas tarnauti pirmuoju vietiniu mūsų skyriaus prezidentu ir vežė mane automobiliu iki pat Freibergo Vokietijoje, kad galėčiau priimti šventyklos endaumentą. Per paskutinį pokalbį su juo pažadėjau sugrįžti į Lenkiją po tarnystės Ilinojaus Čikagos misijoje ir panaudoti įgytą misionierišką patirtį stiprinant Bažnyčią savo šalyje.
Po dvejų metų mano misijos prezidentas įtikino mane, kad turėčiau įgyti išsilavinimą Amerikoje, Brigamo Jango universitete. Tačiau aš niekada nepamiršau duoto pažado Robertui.
Po to, kai 2000-aisiais metais vedžiau, persikėliau atgal į Lenkiją su žmona, kuri 1988 metais buvo pagalbinė aktorė šeštoje serialo The Wonder Years serijoje. Bažnyčios pamaldas lankome Krokuvoje, auginame du berniukus ir palaikome artimą ryšį su dviem savo vyresniais vaikais. Mūsų vyresnis sūnus neseniai pranešė nusprendęs tarnauti nuolatinėje misijoje.
2021 m. vasarą nuvežiau šeimą į Berlyną, kur jiems parodžiau vietą, kur stovėjo siena. Ji daugiau nebetrukdo Dievo tarnams dalytis Sugrąžinimo žinia su Rytų Europos žmonėmis. Dievo stebuklai vyksta toliau ir mūsų dienomis.