„Esame pašaukti dalytis Gelbėtojo Evangelija“, Liahona, 2023 m. liepa.
Esame pašaukti dalytis Gelbėtojo Evangelija
Kaip Dievo tarnai, esame pašaukti dalytis viltimi, kurią Gelbėtojas suteikia per savo gyvenimą, mokymus, Apmokėjimą ir sugrąžintąją Evangeliją.
Kai buvau jaunas misionierius Anglijoje, mudu su porininku mokėme vyrą, kuris per Antrąjį pasaulinį karą patyrė baisius, gyvybei pavojingus įvykius. Jis dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose sausumoje, o po to išgyveno pražūtingą puolimą laive, kuriame plaukė grįždamas namo į Angliją. Galiausiai atvykus į Angliją jį taip užvaldė emocijos ir dėkingumas už saugų grįžimą namo, kad jis atsiklaupė, pabučiavo žemę ir nuoširdžiai padėkojo.
Kai mokėme jį apie Sugrąžinimą ir papasakojome apie Džozefo Smito Pirmąjį regėjimą, jis apsiverkė. Su ašaromis akyse jis apibūdino tą pribloškiantį liudijimą, kurį gavo. Jis paaiškino, kad žinia apie Sugrąžinimą privertė jį jaustis panašiai, kaip jis jautėsi saugiai grįžęs į Anglijos žemę. Jis pajuto, kad jam skirta amžina lemtis.
„Sugrąžintoji Evangelija siūlo tą šviesą, kurios Dievo vaikams būtent ir reikia neramiais laikais“, – sako vyresnysis L. Kukas (viršutinė eilė, penktas iš dešinės), kuris Britanijos misijoje tarnavo su vyresniuoju Džefriu R. Holandu (viršutinė eilė, septintas iš kairės).
Dešinėje: autoriaus pateikta nuotrauka
Mūsų, kaip Dievo tarnų, pašaukimas
Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, esame Dievo tarnai. O kaip Jo tarnų, mūsų misija yra dalytis su žmonėmis – tokiais, kaip tie, kuriuos mokiau Anglijoje, – viltimi, kurią Gelbėtojas suteikia per savo gyvenimą, mokymus, Apmokėjimą ir sugrąžintąją Evangeliją (žr. 3 Nefio 27:13–14). Tai nėra lengva užduotis pasaulyje, pripildytame abejonių, nevilties ir tamsos, bet sugrąžintoji Evangelija siūlo tą šviesą, kurios Dievo vaikams būtent ir reikia neramiais laikais.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas pareiškė, kad pasauliui Jėzaus Kristaus Evangelijos dabar reikia daugiau nei kada nors anksčiau: „Jo Evangelija yra vienintelis atsakymas, kai daugelio žmonių širdys sukaustytos baimės. Tai pabrėžia, kaip skubiai mums reikia vykdyti Viešpaties nurodymą Jo mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai [žr. Morkaus 16:15; taip pat žr. Mato 28:19]. Mūsų šventa pareiga dalytis Jėzaus Kristaus galia ir ramybe su visais, kurie klausys ir kurie leis Dievui nugalėti jų gyvenime.“ Prezidentas Nelsonas dar pridėjo: „Kiekvienas iš mūsų turi atlikti savo darbą surenkant Izraelį.“1
Vienas būdas, kaip galime atlikti tą darbą, yra priimti pašaukimą tarnauti nuolatiniais misionieriais. Žinome, kad neseniai prezidentas Nelsonas pabrėžė, jog nuolatinis misionieriškas darbas pirmiausia skirtas vaikinams, kurie buvo saugomi šiam pastarųjų dienų surinkimui. Jiems misionieriškas darbas yra „kunigystės pareiga“. Nors misionieriškas darbas merginoms neprivalomas, prezidentas Nelsonas prašė jų paklausti Viešpatį, ar Jis norėtų, kad ir jos tarnautų. „Tai, kaip jūs prisidedate prie šio darbo, yra nuostabu!“ – pasakė jis joms. Ir, be abejo, Viešpačiui reikia vyresnio amžiaus porų, kad tarnautų kiek leidžia jų aplinkybės. Prezidento Nelsono žodžiais: „Jų pastangos tiesiog nepakeičiamos.“2
Kitas būdas, kaip vykdome savo darbą surenkant Izraelį, tai atsiminti sudarytą sandorą būti „Dievo liudytojai visada ir visame, ir visur“ (Mozijo 18:9). Neturime būti pašaukti kaip nuolatiniai misionieriai, kad būtume liudytojai. Gyvendami pagal Evangeliją, mylėdami kitus ir jiems tarnaudami, išlikdami stiprūs, kai susiduriame su pagunda bei persekiojimu, ir liudydami tiek žodžiu, tiek darbu, mes artiname žmones prie Jėzaus Kristaus.
Dalijimasis Evangelija gali bauginti netgi tuos, kurie jau tarnavo misijose. Tačiau kai turime stiprų liudijimą apie Gelbėtoją ir Sugrąžinimą, negalime neliudyti apie tai, ką žinome.
Liudijimo svarba
Kaip stipriname savo liudijimą, kad galėtume tapti veiksmingais misionieriais? Paprasčiausiai turime vadovautis mūsų dabartinio pranašo patarimu. Mūsų liudijimas auga, kai mes:
-
didiname savo dvasinį pagreitį3;
-
skiriame laiko Viešpačiui4;
-
stipriname savo dvasinį pagrindą5;
-
leidžiame Dievui nugalėti mūsų gyvenime6;
-
Jo klausome.7
Jei studijuosime prezidento Nelsono žodžius ir įsiklausysime į jo patarimus, stiprinsime savo liudijimą apie Gelbėtoją ir Jo Evangeliją, apie pranašo Džozefo Smito vaidmenį Sugrąžinime, Mormono Knygos tikrumą ir šiuolaikinių pranašų ir apaštalų pašaukimą. Sustiprėjęs liudijimas paruoš mus – ir padidins mūsų troškimą – įsiklausyti į prezidento Nelsono pranašišką kvietimą rinkti Izraelį abiejose uždangos pusėse.
Kad veiksmingai dalintumės Evangelija, neturime būti talentingi oratoriai. Neturime žinoti kiekvienos Evangelijos doktrinos raidelės ir brūkšnelio. Mums nebūtina įsiminti daugybės Raštų ištraukų. Net nebūtina turėti aukštąjį išsilavinimą. Visa tai padeda mums dalytis savo žinia, bet tikra atverčianti galia kyla iš nuolankios širdies, karšto liudijimo ir patvirtinančio Šventosios Dvasios paliudijimo.
Pranašas Džozefas Smitas sakė: „Niekas negali skelbti Evangelijos be Šventosios Dvasios.“8
„Ugnis kauluose“
1830 metais, išgirdęs misionierius mokant sugrąžintosios Evangelijos žinios, Brigamas Jangas norėjo asmeniškai žinoti tiesą apie tai, ko jie mokė. Jis metodiškai studijavo Mormono Knygą ir žmonių, kurie liudijo apie ją ir pranašą Džozefą Smitą, charakterį.
Tuose pirmuose misionieriuose buvo kažkas tokio, kas palietė Brigamo širdį ir sielą. „Jų liudijimas buvo kaip ugnis mano kauluose“, – sakė jis.9
Vienas iš tų misionierių, Elieizeris Mileris, Bažnyčios narys buvo vos keturi mėnesiai.10 Jis buvo, kalbant šiuolaikinių misionierių žodžiais, „žalias“ ir visai nekoks viešas kalbėtojas. Bet visa tai buvo nesvarbu.
Elieizeris Mileris
Po daugelio metų prezidentas Brigamas Jangas pareiškė: „Kai aš pamačiau žmogų, neturintį iškalbos ir gebėjimo viešai kalbėti, kuris tesugebėjo ištarti: „Šventosios Dvasios galia aš žinau, kad Mormono Knyga yra tikra [ir] kad Džozefas Smitas yra Viešpaties pranašas“, iš to asmens sklindanti Šventoji Dvasia apšvietė mano suvokimą, ir prieš mane stojo šviesa, šlovė ir nemirtingumas.“
Prezidentas Jangas sakė, kad buvo apsuptas ir pripildytas šviesos ir šlovės ir kad pats sužinojo, kad Elieizerio liudijimas tikras.
„Pasaulis su visa savo išmintimi ir galia, visa šlove ir paauksuotu karalių ir valdovų prašmatnumu, – sakė prezidentas Jangas, – nugrimsta į visišką nereikšmingumą lyginant su paprastu, neišgražintu Dievo tarno liudijimu.“11
Koks didis mūsų džiaugsmas
Pranašas Džozefas Smitas pareiškė: „Po visko, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“12
Mūsų, kaip Dievo karalystės narių, sandorų vykdymas apima dalijimąsi Jėzaus Kristaus Evangelija. Dalijimasis Evangelija yra viena iš savo artimo mylėjimo taip, kaip mylime save, išraiškų (žr. Mato 22:37–39). Dalytis Evangelija yra didingas Gelbėtojo duotas pavedimas.
Tie iš mūsų, kurie padėjo atvesti sielas pas Kristų, ragavo amžinojo džiaugsmo, pažadėto tiems, kurie darbuojasi, kad išgelbėtų Dievo vaikus (žr. Doktrinos ir Sandorų 18:15–16). Vis dar prisimenu savo nuolatinę jauno misionieriaus Anglijoje tarnystę – porininkus, su kuriais tarnavau, žmones, kuriuos sutikau, brangius Dievo sūnus ir dukteris, kuriuos padėjome atvesti į Jo kaimenę. Mano gyvenimas po to nebebuvo toks pat.
Iš asmeninės patirties patvirtinu Pirmosios Prezidentūros pažadą tiems, kurie neša pasauliui Jo tiesą,13 ar tai būtų namuose, ar svetimoj šaly: „Viešpats apdovanos ir gausiai palaimins jus, kai nuolankiai ir su malda Jam tarnausite. Darbuodamiesi su Jo vaikais, sulauksite daugiau laimės, negu patyrėte iki šiol.“14