„Pamatykime Gelbėtojo stebuklus savo gyvenime“, Liahona, 2023 m. liepa.
Jėzaus stebuklai
Pamatykime Gelbėtojo stebuklus savo gyvenime
Keturios pamokos iš pasakojimų apie tai, kaip Gelbėtojas išgydė neregius.
Dalis iš paveikslo Jis patepė akis, aut. Volteris Reinas
Būna metas gyvenime, kai viliamės ir meldžiame stebuklų. Jų galime melsti artimojo arba savo labui. Viliamės, kad į mūsų maldas bus atsakyta, sudėtinga situacija bus išspręsta, kartėlio pritvinkusi siela suminkštės ir Viešpaties stebuklai atneš tokią atomazgą, kokios trokštame. Kai rezultatas būna ne toks, kokio tikimės, arba ne tuo laiku, kokio meldėme, paprastai svarstome, kodėl.
Moronis moko: „Ir aš raginčiau jus, mano mylimi broliai, atminti, kad jis yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius ir kad visos šitos dovanos, apie kurias kalbėjau ir kurios yra dvasinės, niekuomet nepranyks, kol bus pasaulis, – tik pagal žmonių vaikų netikėjimą“ (Moronio 10:19).
Ar šiuos Raštuose aprašytus stebuklus ir dovanas vis dar galime gauti ir mūsų laikais? Kaip galime būti tinkami gauti šias palaimas? Ar Gelbėtojas žino, kas vyksta mūsų gyvenime, ir nori mus išgelbėti iš sunkumų?
Norėčiau Gelbėtojo stebuklus, kai Jis sugrąžino regėjimą akliesiems, panaudoti kaip pagrindą atsakant į tuos klausimus. (Pavyzdžiai: Mato 9:27–31; 12:22–23; Morkaus 8:22–26; 10:46–52; Jono 9:1–11.)
Ką apie Gelbėtojo misiją galime sužinoti iš Jo stebuklų?
Kad suprastume stebuklų poveikį mums ir mūsų gyvenimui, turėtume pradėti nuo apibrėžimo, kas yra stebuklas. Stebuklai „buvo skirti tam, jog įrodytų žydams, kad Jėzus yra Kristus. […] Daugelis jų taip pat buvo simboliai, kuriais […] mokoma dieviškų tiesų. […] Stebuklai buvo ir yra tikėjimo rezultatas ir geriausias tikėjimą skatinantis veiksnys. Jie niekada nevykdavo be maldos, jaučiamo poreikio ir tikėjimo.“1
Vyresnysis Ronaldas A. Resbandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pasakė paprastai ir nuostabiai:
„Stebuklai tai dieviški veiksmai, beribės Dievo galios apsireiškimai ir pasireiškimai bei patvirtinimai, kad Jis yra „tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ [Moronio 10:19]. […]
Stebuklai tai Dievo amžinojo plano priedai; stebuklai tai gelbėjimo lynas iš dangaus į žemę.“2
Todėl naudingas būdas studijuoti Gelbėtojo stebuklus ir iš jų mokytis yra atminti, kad kiekvienas stebuklas nukreipia į ką nors didesnio nei pats įvykis ir skatina ieškoti konkrečių tiesų apie Dievą ir Jo darbą.
Tad aptarkime kai kurias tiesas, kurias sužinome iš tų Gelbėtojo stebuklų, kai Jis akliesiems sugrąžino regėjimą. Jas galima suskirstyti į tokias keturias pamokas.
1. Regėjimo sugrąžinimas yra Mesijo ženklas
Senovės pranašai, liudiję apie Mesijo atėjimą, kalbėjo apie Jo stebuklus, įskaitant ir regėjimo akliesiems grąžinimą.
Karaliui Benjaminui šventas angelas sakė, kad Gelbėtojas „išeis tarp žmonių, darydamas galingus stebuklus: gydys ligonius, prikels mirusiuosius, padarys, kad luošieji vaikščiotų, kad aklieji atgautų regėjimą“ (Mozijo 3:5; taip pat žr. Izaijo 35:4–5).3
Todėl regėjimo akliesiems grąžinimo stebuklai patvirtina tas pranašystes apie Gelbėtojo atėjimą ir Jo tarnavimą Dievo vaikams.
2. Jėzus yra Pasaulio Šviesa
Ši tiesa buvo aiškiai pateikta, kai Jėzus sutiko nuo gimimo aklą žmogų (žr. Jono 9:1–11). Mokiniams paklausus, ar tas žmogus gimė aklas dėl nuodėmės, Jėzus atsakė, kad ne, „bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai“ (3 eilutė). Tada, prieš sugrąžindamas žmogui regėjimą, Gelbėtojas pareiškė: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (5 eilutė).
Vyresnysis Briusas R. Makonkis (1915–1985) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino: „Prieš atverdamas neregio akis fiziškai Jėzus klausytojams priminė apie savo ankstesnįjį pareiškimą, „Aš – pasaulio šviesa“, tarsi mokydamas: „Kada tik prisiminsite, jog atvėriau neregiui akis fiziškai, taip pat atsiminkite, kad atėjau atnešti šviesos akims dvasiškai.“4
Turime atsiminti, kaip dažnai nuodėmė Raštuose laikoma moraliniu aklumu, o išvadavimas nuo nuodėmės – to aklumo pašalinimu. Tas, kuris yra „pasaulio šviesa“, panaudojo šį įvykį, kad simboliškai parodytų tą aukštesnį darbą, kurį įvykdyti Jis atėjo į pasaulį.
3. Pirma stebuklų turi būti tikėjimas
Jėzui einant Kafarnaumo gatvėmis, paskui Jį sekė du neregiai, šaukdami: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Tada Jis kreipėsi į juos ir paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu tai padaryti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“
Jų tikėjimo, kad Viešpats gali jiems padėti, įrodymas buvo jų atkaklus sekimas paskui Jį ir greitas bei atviras to tikėjimo išpažinimas, to prireikus. Gelbėtojas palietė jų akis ir tarė: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą.“ Poveikis pasirodė tuojau pat: „Jų akys atsivėrė“ (Mato 9:27–31).
Vyresnysis Makonkis sakė: „Dažnai, atverdamas akliesiems akis, Jėzus drauge su žodiniu nurodymu atlikdavo tam tikrą fizinį veiksmą, kaip kad čia. Šiuo ir kitais atvejais jis nereginčias akis palietė.“
Kodėl Gelbėtojas taip darė? „Nė vienas iš šių neįprastų […] veiksmų nebuvo būtinas gydančios galios panaudojimui“, – aiškino vyresnysis Makonkis. Tačiau žinome, kad pirma stebuklų turi būti tikėjimas, todėl „akivaizdus Mokytojo tikslas buvo sustiprinti neregio ar kurčiojo tikėjimą“5.
4. Kartais stebuklai įvyksta eilutė po eilutės, po truputį
Betsaidoje žmonės pas Jėzų atvedė neregį. Išsivedęs tą žmogų iš kaimo Jėzus „spjovė jam į akis [ir] uždėjo ant jo rankas“. Regėjimas žmogui sugrįžo tik iš dalies, todėl Gelbėtojas „vėl rankomis palietė jo akis“ ir visiškai sugrąžino regėjimą. (Žr. Morkaus 8:22–26.)
Vyresnysis Makonkis nurodė tiesas, kurias galime iš šio įvykio sužinoti:
„Akivaizdu, kad vienas po kito įvykę fiziniai kontaktai su Jėzumi neregiui turėjo papildomą viltį, tikrumą ir tikėjimą suteikiantį poveikį.
[…] Žmonės turėtų siekti gydančios Viešpaties malonės visa savo stiprybe ir tikėjimu, nors to pakanka tik daliniam išgydymui. […] Tada jie gali įgyti papildomo patikinimo ir tikėjimo, kad būtų padaryti sveiki ir visiškai išgytų. Dažnai nuo dvasinių negalių žmonės išgyja palaipsniui, žingsnis po žingsnio, kai gyvenimą suderina su Dievo planais ir tikslais.“6
Šį stebuklą atlikdamas per du skirtingus žingsnius Viešpats padėjo tam aklajam pasiruošti gauti visą palaiminimą. Ar galime tokį pat modelį matyti ir mūsų stebuklo paieškoje – kažką, ką turime daryti ar nedaryti prieš pasiruošiant didesniam įsikišimui?
Tikėjimas nebūti išgydytam
Nors galime pamatyti tikėjimo svarbą įvykstant stebuklams, svarbu pastebėti, kad kartais net pačių ištikimiausių šventųjų norai ir prašymai nėra patenkinami.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mus mokė:
„Teisumas ir tikėjimas tikrai yra priemonė nuversti kalnus, jei kalnų nuvertimas įvykdo Dievo tikslus pagal Jo valią. Teisumas ir tikėjimas tikrai yra priemonė gydyti ligonius, kurčius ir luošus, jei toks gydymas vyksta pagal Dievo tikslus ir Jo valią. Taigi, net jei turime stiprų tikėjimą, ne visus kalnus galime nuversti. Ir ne visi ligoniai ir nelaimėliai gali būti išgydyti. Jei visi suspaudimai būtų palengvinti, jei visos nelaimės būtų pašalintos, tada Tėvo plano svarbiausias tikslas nebūtų įvykdytas.
Daugelį pamokų, kurių turime išmokti mirtingame gyvenime, galime išmokti tik per tai, ką patiriame, o kartais ir iškenčiame. Dievas pasitiki mumis ir tikisi, kad Jo padedami susidorosime su trumpalaikėmis žemiškomis negandomis tam, kad išmoktume tai, ką reikia išmokti, ir galiausiai taptume tokiais, kokiais turime tapti amžinybėje.“7
Noriu prie senovės ir šiuolaikinių pranašų liudijimo pridėti ir savąjį. Tarp mūsų vis dar vyksta stebuklai. Gelbėtojas Jėzus Kristus yra visos galios, šviesos ir paramos šaltinis. Liudiju, kad per tikėjimą į Jį galime būti išgydyti, o jei ir nebūname išgydomi, tai vis dar galime rasti ramybę per Ramybės Kunigaikštį, pasaulio Šviesą ir gydytojų Gydytoją.