„Kaip pakeičiau požiūrį į liudijimo įgijimą“, Liahona, 2023 m. liepa.
Jauni suaugusieji
Kaip pakeičiau požiūrį į liudijimo įgijimą
Buvo pirmas kartas, kai turėjau paprastą tikro tikėjimo sėklą.
Aš užaugau Bažnyčioje, t. y. dalyvavau renginiuose, šeimos maldose ir Raštų studijavime. Tačiau iš tiesų neturėjau liudijimo. Nežinojau, ar tikiu Dievą ar Jo Sūnų. Nežinojau, ar Mormono Knyga yra tikra.
Norėjau turėti liudijimą, bet jaučiausi nusivylusi, nes po daugelio maldų nejutau, kad gavau atsakymą. Ėmiau svarstyti: „Jei Dievas realus, kodėl Jis man to neparodo? Kodėl Jis leidžia man čia sėdėti ir sukti galvą?“
Žvelgdama atgal dabar galiu aiškiai matyti, kodėl negavau atsakymo: iš tiesų aš nedėjau daug pastangų. Kartą per savaitę penkias minutes paskaitydavau Raštus ir tikėdavausi kokios nors apreiškiančios patirties vien todėl, kad to prašiau.
Nesupratau, kad tikėjimas yra veiksmo principas.
Tikėjimo sėkla
Bet kas, pažvelgęs iš šono, būtų mane pavadinęs „aktyvia“ Bažnyčioje, bet aš vis dar nežinojau, ar Bažnyčia yra tikra. Bet aš norėjau žinoti.
Todėl nusprendžiau, kad turiu tarnauti misijoje. Klaidingai maniau, kad būnant misioniere man savaime bus lengviau gauti atsakymus iš Dievo. Vis dar nelabai stengiausi melstis ir studijuoti Raštus, bet netrukus gavau savo paskyrimą.
Misijos pradžioje, kai dėl pandemijos mokiausi būti misioniere vykstant pamokoms internetu, dėl nenuoširdžių pastangų man sunkiai sekėsi pajusti Dvasią. Bet po to jau asmeniškai nuvykau į misionierių ruošimo centrą. Ir ten praleistas laikas man buvo dvasingiausia gyvenimo patirtis. Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau paprastą tikro tikėjimo sėklą.
Įgyvendintas pokytis
Pagaliau pradėti misionierišką darbą buvo sunku. Jaučiausi taip, tarsi tas mano įgytas nedidelis liudijimas pradingo.
Kartą aš verkiau ir į galvą atėjo vienas prisiminimas. Tėtis visada manęs klausdavo, kaip praėjo diena mokykloje, o aš visada atsakydavau, kad diena buvo nuobodi. O jis sakydavo: „Na, ji buvo nuobodi, nes ją padarei tokią. Jei nori, kad diena mokykloje būtų linksma, padaryk ją linksmą!“ Suvokiau, kad galiu arba savo misijos laiką kuo geriausiai panaudoti mokymuisi ir augimui, arba tą laiką prabūti nelaiminga.
Todėl kuo nuoširdžiausiai meldžiausi, sakydama Dangiškajam Tėvui, kad pamėginsiu ir pakeisiu savo požiūrį. Po to pajutau troškimą vėl pamėginti ir dėti daugiau pastangų. Ėmiau iš tikrųjų studijuoti, melstis ir apmąstyti, ir bėgant laikui ta liudijimo liepsnelė sugrįžo – ir toliau auga. Jaučiausi mažiau nusivylusi ir ėmiau rasti džiaugsmą Evangelijoje.
Ką duodame, tą ir gauname
Kai jaučiatės susierzinę, kad jūsų tikėjimas neauga, galbūt savęs klausiate, ar Dievas yra ir ar Jam jūs rūpite. Tačiau sužinojau, kad Jis visada yra su mumis ir padės mums stiprinti savo tikėjimą ir liudijimą, jei tai darydami prisiimsime atsakomybę ir įdėsime pastangų (žr. Moronio 10:4).
Vyresnysis Robertas D. Heilsas (1932–2017) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Nors, regis, nėra jokios tikslios formulės, kaip kiekvienas iš mūsų gauname liudijimą, vis dėlto atrodo, kad yra pastebimas modelis.“1 Tas modelis apima nuoširdų troškimą žinoti tiesą, meldimąsi, norą tarnauti, kur esame pašaukti, pastangas būti paklusniems, Raštų studijavimą, gautų žinių taikymą gyvenime ir nuolankų nusiteikimą.
Niekada nebūčiau sustiprinusi savo tikėjimo, jei nebūčiau pakeitusi požiūrio, panaudojusi šio modelio ir jei nebūčiau skyrusi visų širdies jėgų ryšiui su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi sukurti. Įgyvendinusi šiuos pokyčius ėmiau gauti atsakymus ir tikėti tiesomis.
Sesuo Rebeka L. Kreiven, antroji patarėja Merginų organizacijos visuotinėje prezidentūroje, neseniai sakė: „Buvimas Jėzaus Kristaus mokiniu apima daugiau nei viltį ir tikėjimą. […] Tam reikia, kad ką nors darytume.“2 Pati įsitikinau šio teiginio teisingumu: ką duodu Evangelijos atžvilgiu, tą ir gaunu.
Stebėtojui iš šalies mano aktyvumas Bažnyčioje tikriausiai atrodo toks pat, koks buvo visada. Tačiau aš sutvirtinau savo įsipareigojimą Evangelijai širdyje. O tai kaip tik ir pakeitė viską.
Autorė gyvena Vašingtono valst., JAV.