„Evangelijos reikia kiekvienam“, Liahona, 2023 m. liepa.
Evangelijos reikia kiekvienam
Iš pradžių planavau tarnauti misijoje, bet po koledžo ėmiau manyti, kad man tarnauti nėra būtina – kol negavau darbo padėti smurtą patyrusioms mergaitėms. Tada pamačiau, kad Evangelijos reikia kiekvienam.
Pamestoji moneta, aut. Haroldas Kopingas © Providence Collection / licencijuota Goodsalt.com
Kai lankiau Pradinukų organizaciją, net neatsimenu, kiek kartų mokytoja mūsų klausė, kas iš mūsų ruošiasi tarnauti nuolatinėje misijoje. Būdama maža visada sakiau, kad važiuosiu.
Mano motina rodė man, koks svarbus yra Izraelio surinkimas, padėdama nuolatiniams misionieriams mokyti Evangelijos ir ja dalytis. Kartą vykau kartu su ja, kai ieškojome vienos mūsų apylinkės sesers, kuri jau kurį laiką nesirodė bažnyčioje, namų. Beveik paklydome, nes nežinojome, kur tiksliai ji gyvena. Tačiau, užuot susierzinusi, mama toliau stropiai ieškojo tos sesers namų. Kaip moteris iš palyginimo apie pamestą monetą (žr. Luko 15:8–10), ji rado tą seserį ir džiaugėsi.
Tai, kaip mama skyrė visas jėgas Viešpaties darbui, ne tik dalydamasi Evangelija, bet ir vykdydama kitus Bažnyčios pašaukimus, padėjo man suvokti, kad visi turime tarnauti Viešpačiui, net ir nežymiais būdais.
Bėgo metai, aš baigiau seminariją, gavau savąjį Merginų organizacijos medalioną, baigiau koledžą ir pradėjau dirbti. Po truputį jausmas, kad noriu tapti nuolatine misioniere, tapo mažiau svarbus. Nors vis dar buvau aktyvi ir aukštinau Bažnyčios pašaukimus, sau sakiau: „Galiu ir netarnauti nuolatinėje misijoje, nes tai ne mano pareiga. Esu sesuo ir galiu Viešpačiui tarnauti daugeliu kitų būdų.“
Kodėl apsigalvojau
Kai man suėjo 22-eji, turėjau progą padirbėti centre, kur padėdavau smurtą ir nepriežiūrą patyrusioms mergaitėms. Labai jų gailėjau. Mačiau, kaip smurtas sudaužė jų širdis ir sunaikino meilę sau. Kai kurios iš jų mėgino nusižudyti. Kai kurios nebenorėjo niekuo pasitikėti. Daugelis jų nebeturėjo vilties gyventi ir nejautė Gelbėtojo meilės.
Dažnai savęs klausdavau: „Ar buvo galima užkirsti šiam smurtui kelią? O kas, jeigu jų skriaudikai būtų priėmę Evangeliją? Kas, jeigu jų tėvai būtų tapę Bažnyčios nariais dar prieš gimstant šioms mergaitėms?“ Suvokiau, kad tos mergaitės nebūtų patyrusios šių išmėginimų, jeigu jų tėvai ir skriaudikai būtų priėmę Evangeliją ir pagal ją gyvenę.
Šių klausimų apmąstymas ir darbas pagalbos centre padėjo man suvokti, kad Evangelijos reikia visiems. Kaip Helamano armija Mormono Knygoje kovojo, kad apsaugotų savo tikėjimą ir šeimas, taip ir Viešpačiui reikia nuolatinių misionierių, kurie dalytųsi Jo Evangelija ir saugotų Jo karalystę.
Su mergaitėmis pagalbos centre įgyta patirtis įkvėpė mane žengti keliu, kuriuo Viešpats norėjo, kad eičiau. Nusprendžiau, kad turiu prisijungti prie Viešpaties misionierių armijos. Jis matė šį troškimą, ir aš buvau pašaukta tarnauti Filipinų Kavajano misijoje.
Tarnavimas misijoje
Misijoje pamačiau, kaip žmonės keičiasi besimokydami Evangelijos. Mokiau žmones, kurie nemokėjo atleisti, kurie vartojo tabaką ir alkoholį, kurie buvo išdidūs ir nežinojo, kaip melstis. Dėl Evangelijos jie paliko senąjį gyvenimo būdą, kad būtų verti to, ką Dievas pažadėjo, – amžinojo gyvenimo.
Sužinojau, kad dėl Gelbėtojo Apmokėjimo bet kuris žmogus gali pradėti eiti ankštu ir siauru keliu arba į jį grįžti, jei atgailaus. Jėzaus Kristaus Evangelija padės mums keistis, tobulėti ir būti vertiems Dangiškojo Tėvo mums paruoštų didžių palaimų. Taip liūdesį gali pakeisti laimė, chaosą – ramybė, pyktį – atleidimas, silpnybę – stiprybė ir neapykantą – meilė.
Esu didžiai palaiminta, kad esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė. Jėzaus Kristaus Evangelija padeda man suprasti savo, kaip dangiškųjų tėvų dukters, vertę netgi blogiausiomis aplinkybėmis. Mūsų Dangiškasis Tėvas visada mane guodžia per Šventąją Dvasią. Raštai yra mano kompasas, kai esu sumišusi ir turiu priimti sprendimą.
Mano šeima ir aš stengiamės ištikimai ištverti iki galo. Esu dėkinga, kad ištekėjau už vyro, turinčio kunigystę ir stiprų liudijimą apie sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją. Mano sandoros su Viešpačiu nėra skirtos tik man, bet mano šeimai ir Jo karalystei.
Autorė gyvena Filipinuose.