Palaikykime narius, išgyvenančius skyrybas
Dangiškasis Tėvas padės mums suprasti, kaip mūsų apylinkėse ir skyriuose geriausiai sukurti saugią ir svetingą aplinką išsituokusiesiems ir tiems, kurie išgyvena skyrybas.
Du vyriškiai apylinkėje tapo vieniši beveik tuo pačiu metu, kiekvienas po ilgų santuokos metų. Kai pirmasis vyriškis liko vienas, apylinkė dažnai ištiesdavo pagalbos ranką, parūpindavo maisto ir rasdavo būdų padėti jam nesijausti tokiam vienišam. Antrajam vyriškiui niekas taip netarnavo, ir jis buvo paliktas jaustis izoliuotas ir nelygiavertis.
Kuo skyrėsi šie du vyrai? Pirmasis buvo našlys, o antrasis – išsituokęs. Kai tas išsituokęs vyriškis papasakojo man savo istoriją, jo prašymas buvo paprastas: ar galėtume padėti Bažnyčios nariams geriau suprasti, kaip tarnauti išsituokusiesiems, ir suvokti, kad šie žmonės vis dar yra lygiaverčiai, vertingi mūsų apylinkių ir skyrių nariai?
Daugelyje apylinkių puikiai tarnaujama patiriantiems skyrybų pasekmes, ir visgi šio žmogaus prašymas mums visiems galėtų padėti paklausti savęs, ar galime ką nors padaryti geriau. Poreikis jaustis svetingai priimtiems ir palaikomiems susijęs su nuolatiniu Bažnyčios vadovų kvietimu mylėti visus Dievo kaimenėje ir padėti visiems jaustis šiltai priimtiems ir saugiems mūsų Sionės kuoluose.1
„Kada tik pakylėjame kitus, iš esmės kuriame jiems vietą, kurioje jaustųsi saugūs.“2 Mūsų apylinkės ir skyriai turėtų būti vienos iš tokių vietų, jei siekiame laikytis dviejų didžiųjų įsakymų: mylėti Dievą ir mylėti kitus kaip save pačius (žr. Mato 22:37–39). Čia pateikti principai gali padėti mums suprasti, kaip geriau palaikyti mūsų apylinkių ir skyrių narius, kurie išgyveno ar išgyvena skyrybas.
Atminkime, kad su ištuoka siejasi daugybė emocijų
Kadangi žinome apie pamatinę amžinosios santuokos doktriną ir užantspauduojančiosios sandoros galią Dievo sukurtame išgelbėjimo plane, ištuoka gali būti labai skaudi. Vis dėlto ne visi taip mano apie savo ištuoką. Prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, mokė, kad ištuoka yra „jautri tema, kadangi ji sukelia labai stiprias emocijas tiems, kuriuos ji vienaip ar kitaip paliečia. Vieni laiko save ar savo mylimuosius ištuokos aukomis. Kiti mano, kad ji jiems buvo naudinga. Vieniems ištuoka – pralaimėjimo ženklas. Kiti ją laiko svarbiu atsarginiu išėjimu iš santuokos.“3
Užuot spėlioję, kaip skyrybas patiriantis žmogus mato aplinkybes, būkite pasiruošę jį išklausyti, kada tik ir jei tik jis bus pasiruošęs. Galite paprasčiausiai paklausti: „Kaip šiuo metu galime jus palaikyti?“ arba „Kaip galime jus paremti skyrybų proceso metu ir netgi po jo?“
Klausimai, kuriuos siūloma apmąstyti:
-
Kodėl šie žmonės gali jausti įvairiausius jausmus skirtingu dienos, savaitės ar mėnesio metu? Kaip galėčiau būti rūpestingas ir palaikyti pasireiškiant kiekvienai iš tų emocijų?
-
Kaip galiu išlikti imlus apreiškimui apie tai, kaip padėti įvairiais atvejais?
-
Kokias prielaidas šiuo metu darau, kurių reikėtų atsikratyti, kad galėčiau uoliau siekti apreiškimo, kaip padėti, ir pagal jį veikti?
Užuot teisę, susitelkime į meilę
Kalbant apie skyrybas, mes retai, jei iš viso, žinosime visas detales, kurios lėmė poros skyrybas, – ir mums to nereikia žinoti. „Ištuokos atveju asmenų pareiga, užuot smerkus, yra atleisti, pakylėti ir padėti“4, ir tai taikytina tiek buvusiems sutuoktiniams, tiek ir jų aplinkiniams. Turime būti atsargūs ir sutelkti dėmesį į meilę jiems, o ne į teisimą, nepaisydami to, su kuriuo iš sutuoktinių turime geresnius santykius.
Užuot teisę, galime sutelkti dėmesį į meilę ir vienybę, kaip mokė sesuo Dž. Anetė Denis, pirmoji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje:
„Kaip dažnai kitus vertiname pagal jų išorę ir veiksmus ar neveiklumą, nors, jei iki galo suprastume, reaguotume gailestingai ir norėtume padėti, užuot savo vertinimu didinę jų naštą? […]
Mums įsakyta mylėti kitus, o ne juos teisti. Nusimeskime šią sunkią naštą; ne mums ją reikia nešti. Vietoj jos galime paimti Gelbėtojo meilės ir atjautos jungą. […]
Kiekvienas turi jausti, kad tikrai priklauso Kristaus kūnui ir yra jam reikalingas.“5
Klausimai, kuriuos siūloma apmąstyti:
-
Kaip galėčiau labiau sutelkti dėmesį į meilę kitiems, kaip tai daro Jėzus Kristus?
-
Ar tai, kaip teisiu kitus, įskaitant jų kaltės paieškas ar kaltės priskyrimą jiems, neriboja mano gebėjimo palaikyti juos taip, kaip labiausiai reikia?
-
Ką galiu daryti, kad labiau jausčiau Dievo meilę kitiems?
Ieškokite būdų, kaip juos įtraukti
Dėl skyrybų žmonės dažnai praranda draugus, kurie buvo iš buvusio (-ios) sutuoktinio (-ės) draugų ar šeimos. Ir kas atsitinka, kai draugystė susiformavo santuokos metu, o draugai nebegali abiejų buvusių sutuoktinių kviesti į tas pačias veiklas?
Viena sesuo pasakojo, kad jiedu su vyru dažnai lankėsi savaitiniuose žaidimų vakarėliuose su draugais jos apylinkėje. Po skyrybų ją labai liūdino tai, kad jos niekas nebekviesdavo į tuos žaidimų vakarėlius, nes juose dalyvaudavo tik poros. Kita sesuo pasakojo, kad daugelis apylinkės narių manė, jog dėl to, kad ji dabar vieniša motina, ji neturi laiko dalyvauti veiklose su draugais, kaip darė iki tol; todėl jie jos į veiklas nebekvietė, kad ji nesijaustų liūdna, nes negali ateiti. Tačiau dėl to ji paprasčiausiai jautėsi izoliuota ir vieniša. Ši sesuo pasakojo, kad jai būtų buvę malonu paprasčiausiai toliau gauti kvietimus į veiklas (nors ji ir negalėtų į juos ateiti) – tam, kad jaustų, jog kiti nori ją ten matyti.
Kiekviena situacija skirtinga, bet „mums visiems reikia jausti šiltą draugišką ranką ir girdėti tvirtą tikėjimo liudijimą“6.
Klausimai, kuriuos siūloma apmąstyti:
-
Kaip galime pakeisti veiklas, kad padėtume vienišiems nariams jaustis ten taip pat patogiai, kaip ir susituokusioms poroms?
-
Kaip mūsų apylinkė galėtų suteikti daugiau progų dalyvauti veiklose, kurios tenkintų išsituokusių narių poreikius?
-
Kokios veiklos galėtų padėti mano draugui (-ei) tarnauti ar kitaip prisidėti, ypač jeigu jo ar jos pasitikėjimą savimi po patirtų sudėtingų santykių reikia sustiprinti?
„Pastebėkime ir tarnaukime“7
Patiriantieji skyrybas prisitaiko prie pokyčių finansuose, darbotvarkėje, emocijose, kasdienėse ir kasmetinėse tradicijose, gyvenamojoje vietoje ir daug kur kitur. Tai taikytina tiek suaugusiems, tiek jų vaikams, kuriems taip pat gali tekti papildomų pareigų namuose.
Apylinkės ar skyriaus tarybos gali apsvarstyti, kaip paremti kiekvieną tokios šeimos narį, įskaitant ir vaikus. Kaip pavieniai asmenys, taip pat turime daugelį progų pamatyti tokių žmonių poreikius, o tada pamaldžiai veikti pagal asmeninį apreiškimą, kad padėtume tuos poreikius patenkinti.
Viena sesuo buvo palaiminta, kai kaimynas suvokė, kad tai jos buvęs vyras paprastai kasmet atlikdavo rudeninį kiemo valymą, įskaitant laistymo purkštuvų paruošimą žiemai, ir pasiūlė tai padaryti už ją arba parodyti jai, kaip tai daroma. Vienišas tėvas buvo palaimintas, kai kaimynai pateikė idėjų, kur rasti patikimų auklių vaikams prižiūrėti naujoje vietoje.
Štai keletas kitų būdų, kaip apylinkės nariai padėjo tokioms šeimoms:
-
Apylinkės, jaunimo ir Pradinukų organizacijos vadovai, jei tai buvo tinkama, rodė tėviškos ar motiniškos įtakos pavyzdį vaikų gyvenime.
-
Dovanojo kalėdines dovanėles, taip pat pinigus, kad padėtų apmokėti tarnavimo misijoje išlaidas.
-
Likęs papildomas maistas iš jaunimo konferencijų ar renginių buvo perduodamas į šeimos namus.
-
Apylinkės nariai ateidavo į tokios šeimos vaikų sporto renginius.
-
Mokytojų tarybos aptarė, kaip atsižvelgti į vaikus, kurių tėvai išsituokę, ypač pamokose apie šeimą arba kai vaikai į apylinkę ateidavo tik kas antrą savaitę, būdami su vienu iš tėvų.
-
Šeima, kurioje buvo tik vienas iš tėvų, ėmė rūpintis pagyvenusi pora.
Taip pat turime atminti, kad pavieniams asmenims ir šeimoms reikės laiko prisitaikyti prie naujos situacijos. Leiskite jiems gyti ir judėti pirmyn pagal Dievo ir jų pačių nustatytą laiką, o ne jūsų.
Klausimai, kuriuos siūloma apmąstyti:
-
Kaip galėtume stiprinti besitęsiančią draugystę, kad skyrybas patiriantys draugai jaustųsi patogiai priimdami mūsų pagalbą, kai jos jiems reikės, net jeigu tai bus ne dabar?
-
Kokie pirmi kartai gali būti ypač sunkūs konkrečiai šeimai, pvz., pirmas kartas vaikams per šventes nebūti su vienu iš tėvų? Kaip tokiais atvejais galėtume būti dar draugiškesni?
-
Kokių išteklių tokiai šeimai gali prireikti, kad galėtume padėti, arba kaip galėtume padėti šeimai stiprinti ryšį su žmonėmis, turinčiais pagalbos įgūdžių?
Pamaldžiai stengdamiesi geriau suprasti išsituokusius bei jų šeimas ir jiems tarnauti, galėsime jausti Dievo meilę visiems savo vaikams ir ja dalytis.