„Alyvmedžiai“, Mormono Knygos istorijos (2023)
Alyvmedžiai
Dievo meilė savo žmonėms
Jokūbas buvo Dievo pranašas. Jis norėjo pamokyti nefitus apie tai, kaip stipriai Dievas myli savo žmones. Jokūbas papasakojo jiems palyginimą apie alyvmedžių sodą. Sodo viešpats ir jo tarnas kartu rūpinosi sodu.
Viešpats turėjo rinktinį alyvmedį, auginantį gerus vaisius. Jokūbas sakė, kad šis medis panašus į Dievo tautą Izraelį. Vaisiai reiškė žmonių veiksmus. Viešpats labai rūpinosi šiuo medžiu. Jis padėjo jam augti tręšdamas šaknis ir genėdamas šakas. Jis davė viską, ko reikėjo gyventi.
Jokūbo knygos 5:1–3, 5; 6:1, 7
Po kurio laiko Jo rinktinis medis ėmė nykti. Liko tik kelios sveikos šakos. Tai nuliūdino viešpatį. Jis norėjo, kad ir toliau augtų geri vaisiai.
Kad išsaugotų sveikas šakas, viešpats jas nupjovė ir įskiepijo į kitus medžius. Tada į jų vietą jis įskiepijo sveikas kitų medžių šakas.
Praėjo daug laiko. Viešpats ir jo tarnas dažnai ateidavo į sodą. Jie rūpinosi rinktiniu viešpaties medžiu. Taip pat jie prižiūrėjo rinktines šakas, kurios buvo išsklaidytos po visus sodo medžius. Dauguma užaugusių vaisių buvo geri. Geri vaisiai pradžiugino viešpatį ir jo tarną.
Po kurio laiko kiekvienas iš medžių užaugino daugiau vaisių. Bet dabar visi vaisiai buvo blogi. Viešpats labai nuliūdo. Jis nenorėjo prarasti savo sodo ar jo vaisių! Jis sunkiai dirbo, kad padėtų savo medžiams. Jis svarstė, ką dar galėtų padaryti. Jis kalbėjosi su tarnu ir nusprendė stengtis toliau.
Kad išgelbėtų sodą, viešpats liepė surinkti šakas, kurias jis nupjovė nuo rinktinio medžio. Jis nurodė vėl jas įskiepyti į rinktinį medį.
Tai buvo paskutinis kartas, kai viešpats dirbo savo sode. Į pagalbą jis pasikvietė kitus tarnus. Visi kartu dirbo, kad surinktų ir įskiepytų tas šakas.
Jie prižiūrėjo visus medžius. Blogas šakas pašalindavo, o geras palikdavo. Po kurio laiko rinktinis viešpaties medis vėl užaugino gerus vaisius. Kiti medžiai taip pat augino vaisius, kurie buvo tokie pat geri kaip rinktinio medžio vaisiai. Viešpats buvo laimingas. Jo medžiai buvo išgelbėti! Jie visi augino tokius vaisius, kokių jis norėjo.
Viešpats padėkojo tarnams. Jis pasakė jiems, jog jie palaiminti, kad sunkiai dirba ir laikosi jo įsakymų. Jis pasidalijo su jais vaisiais, ir tai juos labai nudžiugino. Ilgą laiką viešpats mėgavosi vaisiais.
Jokūbas baigė pasakojimą apie alyvmedžius. Jis mokė žmones, kad Dievas jais rūpinasi taip, kaip sodo viešpats rūpinosi savo medžiais. Jokūbas prašė visų atgailauti ir artintis prie Dievo. Jis mokė juos mylėti Dievą ir tarnauti Jam, nes Dievas visada stengiasi jiems padėti.