„Pasilikite mano meilėje“
Dievo meilė begalinė ir išliks per amžius, bet tai, ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų, priklauso nuo to, kaip mes atsiliepiame į Jo meilę.
Biblijoje mums sakoma, kad „Dievas yra meilė“1. Jis yra tobulas meilės įsikūnijimas, ir mes labai pasikliauname tos meilės pastovumu ir visuotiniu pasiekiamumu. Kaip sakė prezidentas Tomas S. Monsonas: „Dievo meilė yra skirta jums, nesvarbu, ar jaučiatės jos nusipelnę, ar ne. Ji tiesiog visada yra.“2
Aprašyti ir apibūdinti dievišką meilę galima įvairiai. Šiais laikais dažnai girdime, kad Dievo meilė apibūdinama kaip „besąlygiška“. Nors tam tikra prasme tai tiesa, žodis besąlygiška Raštuose niekur nevartojamas. Raštuose Jo meilė apibūdinama kaip „didi ir nuostabi meilė“3, „tobula meilė“4, „išperkanti meilė“5 ir „amžina meilė“6. Tai geresni žodžiai, nes žodis besąlygiška nusakant dievišką meilę gali perduoti klaidingas idėjas, pavyzdžiui, kad Dievas toleruoja ir atleidžia viską, ką darome, nes Jo meilė besąlygiška, arba kad Dievas nieko iš mūsų nereikalauja, nes Jo meilė besąlygiška, arba kad visi išgelbėjami Dievo karalystėje, nes Jo meilė besąlygiška. Dievo meilė begalinė ir išliks per amžius, bet tai, ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų, priklauso nuo to, kaip mes atsiliepiame į Jo meilę.
Jėzus sakė:
„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!
Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.“7
Pasilikti Gelbėtojo meilėje reiškia priimti Jo malonę ir per ją tobulėti.8 Kad priimtume Jo malonę, turime tikėti Jėzų Kristų ir laikytis Jo įsakymų, taip pat atgailauti dėl savo nuodėmių, priimti krikštą nuodėmėms atleisti, priimti Šventąją Dvasią ir toliau eiti paklusnumo keliu.9
Dievas visuomet mus mylės, bet Jis negali mūsų išgelbėti mums esant nuodėmėse.10 Atminkite Almos žodžius Ziezromui, kad Gelbėtojas išgelbės Savo žmones ne jų nuodėmėse, bet iš jų nuodėmių11, ir to priežastis ta, kad su nuodėme esame nešvarūs, o „niekas nešvarus negali paveldėti dangaus karalystės“12, arba gyventi Dievo akivaizdoje. „Ir [Kristus] turi galią, duotą jam Tėvo, išpirkti [Savo žmones] iš jų nuodėmių dėl atgailos; todėl jis pasiuntė savo angelus skelbti atgailos sąlygų žinią, atgailos, kuri atveda žmones prie Išpirkėjo galios, jų sielų išgelbėjimui.“13
Iš Mormono Knygos sužinome, kad Kristaus kančių – didžiausio Jo meilės pasireiškimo – tikslas buvo „įgyvendinti gailestingumo vidų, kuris pergali teisingumą ir sukuria pagrindą žmonėms turėti tikėjimą atgailai.
Ir taip gailestingumas gali patenkinti teisingumo reikalavimus ir apglėbia juos saugančiomis rankomis, kai tuo tarpu tas, kuris nepanaudoja tikėjimo atgailai, yra atidengtas visam teisingumo reikalavimų įstatymui; todėl tik tam, kuris turi tikėjimą atgailai, įvykdomas didysis ir amžinas išpirkimo planas.“14
Tad atgaila yra Jo dovana mums, įgyta labai didele kaina.
Kai kas ginčysis, kad Dievas laimina visus be išimties, cituodamas, pavyzdžiui, Jėzaus teiginį iš Kalno pamokslo: „[Dievas] juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“15 Tikrai Dievas ant visų Savo vaikų išlieja visas palaimas, kokias gali, – visas palaimas, kokias leidžia meilė, įstatymas, teisingumas ir malonė. Ir Jis įsako mums būti tokiems pat dosniems:
„O aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie nesiskaitydami išnaudoja jus ir jus persekioja,
kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“16
Vis dėlto didžiausios Dievo palaimos suteikiamos su paklusnumo sąlyga. Prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino: „Nuostabi Dievo meilės puokštė – įskaitant amžinąjį gyvenimą – apima palaimas, kurias gauti turime įgyti teisę, o ne dovanėles, kurias tikimės gauti net būdami neverti. Nusidėjėliai negali primesti Jam savo valios ir reikalauti Jo palaiminti juos nuodėmėse [žr. Almos 11:37]. Norėdami mėgautis kiekvienu Jo nuostabios puokštės žiedeliu, jie turi atgailauti.“17
Be to, kad padarytų atgailaujantįjį be kaltės ir dėmės su pažadu būti iškeltam „paskutiniąją dieną“18, yra ir antra labai svarbi pasilikimo Dievo meilėje pusė. Pasilikimas Jo meilėje suteiks mums galimybę suvokti visą savo potencialą, tapti tokiems, koks Jis yra.19 Kaip sakė prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas: „Tačiau Dievo malonė nesugrąžina mūsų paprasčiausiai į ankstesnę nekaltumo būseną. […] Jis siekia daug daugiau: Jis nori, kad Jo sūnūs ir dukros taptų kaip Jis.“20
Pasilikti Dievo meilėje šia prasme reiškia visiškai atsiduoti Jo valiai. Tai reiškia priimti, kai reikia, Jo drausminimą, „nes Dievas griežtai auklėja, ką myli“21. Tai reiškia mylėti vieniems kitus ir tarnauti kitiems, kaip Jėzus mus mylėjo ir mums tarnavo.22 Tai reiškia mokytis „laikytis celestialinės karalystės įstatymo“, kad galėtume „išlaikyti celestialinę šlovę“23. Kad galėtų padaryti mus tokius, kokie galime tapti, mūsų Dangiškasis Tėvas maldauja mūsų pasiduoti „Šventosios Dvasios vilionėms ir [nusivilkti] prigimtinį žmogų, ir [tapti] šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą, ir [tapti] kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga jam uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui“24.
Vyresnysis Dalinas H. Ouksas pastebėjo: „Paskutinis teismas nėra vien tik gerų ir blogų darbų, kuriuos būsime padarę, sumos įvertinimas. Tai bus galutinio mūsų veiksmų ir minčių rezultato įvertinimas – kuo mes tapome.“25
Pasakojimas apie Heleną Keler yra kaip palyginimas, parodantis, kaip dieviška meilė gali transformuoti pasiryžusią sielą. Helena gimė 1880 metais Alabamoje, Jungtinėse Valstijose. Būdama vos 19 mėnesių ji išgyveno nediagnozuotą ligą, dėl kurios tapo akla ir kurčia. Ji buvo labai protinga ir susierzindavo, kai nepavykdavo suprasti ir suvokti savo aplinkos. Palietusi judančias šeimos narių lūpas ir suvokusi, kad jie savo burnomis kalba, Helena „baisiausiai įniršo, [kadangi] negalėjo prisidėti prie pokalbio“26. Kai Helena buvo šešerių, jos poreikis bendrauti ir irzlumas taip išaugo, kad jos „pykčio proveržiai įvykdavo kas dieną, kartais kas valandą“27.
Helenos tėvai dukrai pasamdė mokytoją, moterį, vardu Anė Salivan. Kaip Jėzus Kristus yra žmogus, suprantantis mūsų negalias,28 taip ir Anė Salivan, patyrusi savus didelius vargus, suprato Helenos negalias. Būdama penkerių Anė susirgo liga, dėl kurios akių ragenoje atsirado skausmingi randai, dėl to ji liko beveik akla. Kai Anei suėjo aštuoneri, mirė mama, o tėvas ją ir jos jaunesnįjį brolį Džimį paliko, ir jie buvo nusiųsti į „vargšų namus“, kur sąlygos buvo tokios apverktinos, kad Džimis mirė vos po trijų mėnesių. Dėl savo atkaklaus užsispyrimo Anė buvo priimta į Perkinso mokyklą akliesiems ir silpnaregiams, kurioje labai sėkmingai mokėsi. Chirurginė operacija pagerino jos regėjimą, tad ji galėjo skaityti spausdintą tekstą. Kai Helenos Keler tėvas susisiekė su Perkinso mokykla ieškodamas žmogaus, kuris galėtų būti jo dukters mokytojas, buvo parinkta Anė Salivan.29
Pradžioje tai buvo ne itin maloni patirtis. Helena „trankė, žnaibė ir spardė savo mokytoją, ir išmušė jai vieną dantį. [Anė] galiausiai suvaldė situaciją, kai su [Helena] persikėlė į namelį Kelerių žemėje. Kantrybe ir tvirtu pastovumu ji galiausiai pelnė vaiko širdį ir pasitikėjimą.“30 Panašiai ir su mumis, kai, užuot priešinęsi savo dieviškajam Mokytojui, imame Juo pasitikėti, Jis gali darbuotis su mumis, kad apšviestų mus ir padėtų pasiekti naują būseną.31
Kad padėtų Helenai mokytis žodžių, Anė pažįstamų daiktų pavadinimus paraidžiui rašydavo savo pirštu Helenai ant delno. „[Helenai] patikdavo šis „pirštų žaidimas“, bet jo nesuprato, kol įvyko tas žinomas momentas, kai [Anė] paraidžiui parašė „v-a-n-d-u-o“ pildama vandenį [Helenai] ant rankos. Vėliau [Helena] rašė:
„Staiga miglotai suvokiau tarsi kažką užmirštą […] ir kažkaip man atsiskleidė kalbos slėpinys. Tada supratau, kad „v-a-n-d-u-o“ reiškia tą nuostabų, vėsų skystį, tekantį per mano ranką. Tas gyvasis žodis pabudino mano sielą, suteikė jai šviesos, vilties, džiaugsmo, išlaisvino ją! […] Viskas turėjo savo pavadinimą, ir kiekvienas pavadinimas gimdė naują mintį. Mums grįžus į namą[,] kiekvienas mano liečiamas daiktas […], regis, buvo prisotintas gyvybės.“32
Užaugusi Helena Keler garsėjo savo meile kalbai, rašytojos gabumais ir kalbėtojos iškalbingumu.
Helenos Keler gyvenimą atpasakojančiame filme parodyta, kad jos tėvai buvo patenkinti Anės Salivan atliktu darbu, kadangi ji prijaukino jų laukinę dukterį tiek, kad Helena mandagiai sėdėdavo prie pietų stalo, normaliai valgydavo ir sulankstydavo servetėlę baigusi valgyti. Bet Anė žinojo, jog Helena gali daug daugiau ir galėtų atlikti daug reikšmingų darbų.33 Net jei esame visai patenkinti tuo, ką nuveikėme gyvenime ir kad paprasčiausiai esame tie, kas esame, mūsų Gelbėtojas suvokia mūsų šlovingą potencialą, kurį mes suprantame tik „kaip per stiklą, miglotai“34. Visi galime patirti mumyse atsiskleidžiančio dieviškojo potencialo keliamą ekstazę, labai panašią į tą džiaugsmą, kurį pajuto Helena Keler, kai žodžiai atgijo suteikdami jos sielai šviesos ir ją išlaisvindami. Visi galime mylėti Dievą ir Jam tarnauti, ir turėti galios laiminti savo aplinkinius. „Kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kas jį myli.“35
Apsvarstykime brangios Dievo meilės kainą. Jėzus atskleidė, jog tam, kad apmokėtų mūsų nuodėmes ir išpirktų mus iš mirties, tiek fizinės, tiek dvasinės, dėl patiriamų kančių Jis, „pats Dievas, didžiausias iš visų, [drebėjo] iš skausmo ir [kraujavo] iš kiekvienos poros, ir [kentėjo] tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir [norėjo] negerti tos karčios taurės ir atsitraukti“36. Jo agonija Getsemanėje ir ant kryžiaus buvo didesnė nei gali ištverti bet koks mirtingasis.37 Tačiau dėl meilės Savo Tėvui ir mums Jis tai ištvėrė, todėl gali pasiūlyti mums tiek nemirtingumą, tiek amžinąjį gyvenimą.
Yra labai simboliška, kad „kraujas [sunkėsi] iš kiekvienos poros“38 Jėzui kenčiant Getsemanėje, t. y. alyvuogių spaudykloje. Gelbėtojo laikais, norint gauti alyvuogių aliejų, alyvuogės pirmiausia būdavo sutraiškomos per jas ritinant didelį akmenį. Gaunama tyrė būdavo supilama į minkštas, retai supintas pintines, kurias sukraudavo vieną ant kitos. Jų svoris išspausdavo pirmąjį ir geriausią aliejų. Tada svoris būdavo padidinamas ant sukrautų pintinių uždedant didelį rąstą – tai išspausdavo dar aliejaus. Galiausiai, norint išspausti paskutinius lašus, tą rąstą pasunkindavo vieną jo galą apkraudami akmenimis, kad gautųsi didžiausias traiškantis spaudimas.39 Ir taip, kai teka pradžioje, alyvuogių aliejus yra kraujo spalvos.
Apmąstau Mato pasakojimą apie Gelbėtoją, kai Jis lemtingą vakarą atėjęs į Getsemanę „pradėjo liūdėti ir sielvartauti. […]
Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“40
Tada, didėjant kančiai, Jis maldavo paramos antrą kartą, ir, galiausiai, turbūt Jo kančių aukščiausiame taške, trečią kartą. Jis kentė agoniją tol, kol teisingumas buvo patenkintas iki paskutinio lašo.41 Tai Jis padarė, kad išpirktų jus ir mane.
Kokia brangi dovana yra dieviška meilė! „Ar dabar nesugrįšite pas mane ir neatgailausite dėl savo nuodėmių, ir neatsiversite, kad galėčiau jus išgydyti?“42 Jis švelniai ramina: „Štai, mano gailestingumo ranka ištiesta į jus, ir kiekvieną ateinantį aš priimsiu; ir palaiminti tie, kas ateina pas mane.“43
Ar mylėsite Tą, kuris pirmas jus pamilo?44 Tada laikykitės Jo įsakymų.45 Ar būsite draugas To, kuris atidavė gyvybę už Savo draugus?46 Tada laikykitės Jo įsakymų.47 Ar pasiliksite Jo meilėje ir priimsite viską, ką Jis maloningai jums siūlo? Tada laikykitės Jo įsakymų.48 Meldžiu, kad jaustume Jo meilę ir iki galo liktume joje, Jėzaus Kristaus vardu, amen.