Ar aš pakankamai geras? Ar man pavyks?
Jei iš tikrųjų stengsitės, neieškosite pasiteisinimų ir nemaištausite, dažnai atgailausite ir melsite malonės, jūs tikrai būsite „pakankamai geri“.
Brangios seserys ir broliai, esame nepaprastai palaiminti, kad galime susirinkti ir būti mokomi Viešpaties tarnų. Argi nenuostabu, kad mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas įvairiais būdais veda ir laimina mus? Jis tikrai nori, kad sugrįžtume namo.
Per keletą malonių aš, kaip jaunas gydytojas, ką tik baigęs medicinos studijas, buvau priimtas į intensyvią ir konkurencingą pediatrijos rezidentūros programą. Susitikęs su kitais rezidentais pasijutau mažiausiai išmanantis ir silpniausiai pasiruošęs. Maniau, kad niekaip neprilygsiu kitiems savo grupės rezidentams.
Trečio studijų mėnesio pradžioje vieną naktį budėjau ligoninėje. Verkšlendamas ir kovodamas su miegu bandžiau užpildyti plaučių uždegimu susirgusio berniuko hospitalizavimo blankus. Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip nusivylęs. Visiškai nežinojau, kaip gydyti 10-metį berniuką nuo plaučių uždegimo. Pradėjau galvoti, ką apskritai aš čia veikiu.
Kaip tik tą akimirką vienas iš vyresnių rezidentų padėjo ranką man ant peties. Jis paklausė, kaip man sekasi, ir aš išsakiau visą savo nusivylimą ir baimes. Jo atsakymas pakeitė mano gyvenimą. Jis man pasakė, kad jis ir visi kiti vyresni rezidentai manimi didžiuojasi ir mano, kad aš būsiu puikus gydytojas. Trumpai kalbant, jis tikėjo manimi net tuomet, kai aš pats savimi netikėjau.
Kaip mano aprašytu atveju, mūsų nariai dažnai klausia: „Ar aš pakankamai geras žmogus?“ arba „Ar tikrai pateksiu į celestialinę karalystę?“ Žinoma, neįmanoma būti pakankamai geram. Nė vienas iš mūsų niekada neuždirbsime ir nepelnysime savo išgelbėjimo. Bet klausti, ar aš priimtinas Viešpačiui, – aš taip apibendrinčiau tuos klausimus – yra normalu.
Kartais bažnyčioje mus ima slėgti net nuoširdus kvietimas tobulėti. Tyliai pagalvojame: „Aš negaliu to padaryti“ arba „Aš niekada nebūsiu toks geras kaip šie žmonės“. Galbūt jaučiamės panašiai, kaip tą naktį ligoninėje jaučiausi aš.
Mano mylimi broliai ir seserys, prašau liautis lyginti save su kitais. Varžydamiesi ir lygindami mes be reikalo save kankiname. Mes klaidingai vertiname save pagal tai, ką turime ar neturime, ir pagal kitų nuomones. Jei jau reikia lyginti, tai lyginkime tai, kokie buvome anksčiau, su tuo, kokie esame dabar, ir netgi – kokie norime būti ateityje. Svarbu tik tai, ką apie mus mano Dangiškasis Tėvas. Prašau nuoširdžiai paklausti Jį, ką Jis mano apie jus. Jis mylės ir pataisys mus, bet niekada nežlugdys mūsų; tai Šėtono apgaulė.
Jums leidus, kalbėsiu tiesiai šviesiai. Atsakymai į klausimus: „Ar aš pakankamai geras?“ ir „Ar man pavyks?“, yra: „Taip! Jūs būsite tikrai geras“ ir „Taip! Jums pavyks, jei ir toliau atgailausite, neieškosite pasiteisinimų ir nemaištausite“. Dangaus Dievas – ne beširdis teisėjas, ieškantis kokios nors dingsties išmesti mus iš žaidimo. Jis yra tobulai mylintis Tėvas, kuris labiau už viską nori, kad visi Jo vaikai sugrįžtų namo ir amžinai gyventų su Juo kaip šeimos. Jis tikrai atidavė savo Viengimį Sūnų, kad mes nepražūtume, bet turėtume amžinąjį gyvenimą!1 Prašau tikėti šia amžina tiesa ir semtis iš jos vilties bei paguodos. Mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad mes tai pasieksime! Tai yra Jo darbas ir šlovė.2
Man patinka tai, kaip šio principo mokė prezidentas Gordonas B. Hinklis. Ne kartą girdėjau jį sakant: „Broliai ir seserys, viskas, ko Viešpats laukia iš mūsų, tai mūsų pastangos; bet turite iš tikrųjų stengtis!“3
„Iš tikrųjų stengtis“ reiškia daryti viską, ką galime, išsiaiškinti, kokias savo savybes turime tobulinti, ir tada vėl stengtis. Nuolat tai darydami mes vis labiau artėjame prie Viešpaties; vis stipriau jaučiame Jo Dvasią4 ir gauname vis daugiau Jo malonės, tai yra pagalbos.5
Manau, kad kartais nesuvokiame, kaip Viešpats trokšta mums padėti. Man patinka šie vyresniojo Deivido A. Bednario žodžiai:
„Dauguma mūsų aiškiai suvokia, kad Apmokėjimas skirtas nusidėjėliams. Tačiau nesu tikras, kad žinome ir suvokiame, jog Apmokėjimas skirtas ir šventiesiems.
Apmokėjimas padeda mums įveikti blogį ir jo išvengti; taip pat padeda daryti gėrį ir tapti geriems.
„Būtent […] per Viešpaties malonę žmonės […] gauna stiprybę ir pagalbą daryti gerus darbus, kurių kitaip negalėtų atlikti. […] Ši malonė yra „galia iš Dievo“ [Raštų rodyklė, „Malonė“; kursyvas pridėtas], tai yra dangiška pagalba, kurios visiems mums labai reikia, kad būtume tinkami celestialinei karalystei.“6
Ir viskas, ką turime padaryti, kad gautume šią dievišką pagalbą, yra prašyti jos, o tada veikti pagal gautus teisius dvasinius paraginimus.
Nuostabi žinia yra ta, kad jei nuoširdžiai atgailavome, mūsų ankstesnės nuodėmės nesutrukdys mums būti išaukštintiems. Moronis mums pasakojo apie savo laikų prasižengėlius: „Bet kiekvieną kartą, kai tik jie su tikru ketinimu atgailaudavo ir siekdavo atleidimo, jiems būdavo atleidžiama.“7
Ir pats Viešpats kalbėjo apie nusidėjėlį:
„Jei jis išpažįsta savo nuodėmes prieš tave ir mane ir nuoširdžiai atgailauja, tam tu atleisi, ir aš jam atleisiu taip pat.
Taip, ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane.“8
Jei nuoširdžiai atgailaujame, Dievas tikrai mums atleidžia, net jei ir vėl padarėme tą pačią nuodėmę. Vyresnysis Džefris R. Holandas sakė: „Kad ir kiek progų manote praleidę, kad ir kiek klaidų jaučiatės padarę, […] aš liudiju, kad nesate nuklydę toliau, negu gali pasiekti dieviška meilė. Neįmanoma panirti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus Apmokėjimo šviesa.“9
Tai jokiu būdu nereiškia, kad galima daryti nuodėmes. Nuodėmė visada turi pasekmes. Nuodėmė visada žaloja ir žeidžia tiek nusidėjėlį, tiek tuos, kuriuos paveikė jo nuodėmės. O tikra atgaila niekada nėra lengva.10 Be to, prašau suprasti, kad nors, mums nuoširdžiai atgailaujant, Dievas nuplauna nuodėmių kaltę ir purvą, Jis gali neskubėti panaikinti visų mūsų nuodėmių pasekmių. Kartais jos lieka su mumis visą mūsų gyvenimą. O blogiausia nuodėmė yra sąmoninga nuodėmė, kai žmogus sako: „Dabar galiu nusidėti, o vėliau atgailauti.“ Manau, kad tai rimtas pasityčiojimas iš Jėzaus Kristaus aukos ir kentėjimų.
Pats Viešpats sakė: „Viešpats negali žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu.“11
O Alma liudijo: „Štai, sakau tau, nelabumas niekada nebuvo laimė.“12
Almos teiginys ypač teisingas todėl, kad dažnai nusidėdami mes atitoliname save nuo Dvasios, netenkame ryžto, o tada liaunamės atgailauti. Bet kartoju, dėl Gelbėtojo Apmokėjimo mes galime atgailauti ir gauti visišką atleidimą, jei tik mūsų atgaila nuoširdi.
Nevalia ieškoti pasiteisinimų, užuot atgailavus. Mūsų neišteisins toks bandymas save pateisinti: „Dievas žino, kad tai man per sunku, todėl Jis priima mane tokį, koks esu.“ „Iš tikrųjų stengtis“ reiškia visapusiškai laikytis Viešpaties standarto, aiškiai apibrėžto klausimais, į kuriuos turime atsakyti, kad gautume šventyklos rekomendaciją.
Kitas dalykas, dėl kurio tikrai nepateksime į dangų ir negausime šiuo metu reikalingos pagalbos, yra maištas. Iš Mozės knygos žinome, kad Šėtonas buvo išmestas iš dangaus už maištą.13 Maištaujame kiekvieną kartą, kai širdyje sakome: „Man Dievo nereikia, neprivalau atgailauti.“
Kaip intensyviosios terapijos vaikų gydytojas žinau, kad jei kas nepagrįstai atmeta gyvybę gelbstintį gydymą, tai gali atnešti beprasmę fizinę mirtį. Panašiai, kai mes maištaujame prieš Dievą, atmetame vienintelę pagalbą ir viltį – Jėzų Kristų, o tai neša dvasinę mirtį. Nė vienas negalime išsigelbėti savo jėgomis. Nė vienas niekada nebūsime „pakankamai geras“ kitaip, nei per Jėzaus Kristaus nuopelnus ir gailestingumą14, bet kadangi Dievas gerbia mūsų valios laisvę, taip pat negalėsime būti išgelbėti, jei nesistengsime. Turi būti balansas tarp malonės ir darbų. Galime turėti šią viltį Kristuje, nes Jis nori mums padėti ir pakeisti mus. Iš tikrųjų, Jis jau padeda jums. Tik stabtelėkite, apžvelkite savo gyvenimą ir pripažinkite Jo pagalbą.
Liudiju jums, kad jei iš tikrųjų stengsitės, neieškosite pasiteisinimų ir nemaištausite, dažnai atgailausite ir prašysite Kristaus malonės ar pagalbos, jūs tikrai galite būti „pakankamai geras“, tai yra priimtinas Viešpačiui; jūs galite patekti į celestialinę karalystę būdami tobuli Kristuje; jūs galite gauti palaiminimus, šlovę ir džiaugsmą, kuriuos Dievas trokšta suteikti kiekvienam brangiam savo vaikui – įskaitant jus ir mane. Liudiju, jog Dievas gyvas ir nori, kad mes sugrįžtume namo. Liudiju, kad Jėzus gyvas. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.