Ketvirtas aukštas, paskutinės durys
Dievas „Jo stropiai ieškantiems atsilygina“, todėl nenustokime beldęsi. Seserys, nepasiduokite! Ieškokite Dievo visa širdimi.
Mano brangios seserys, mielos draugės, kokie esame palaiminti galėdami vėl susirinkti šioje pasaulinėje konferencijoje, vadovaujami ir vedami mūsų brangaus pranašo ir prezidento Tomo S. Monsono. Prezidente, mylime ir palaikome Jus! Žinome, kad mylite Bažnyčios seseris.
Man patinka dalyvauti šioje nuostabioje visuotinės konferencijos sesijoje, skirtoje Bažnyčios seserims.
Seserys, matydamas jus negaliu negalvoti apie moteris, kurios mano gyvenime padarė tokią didelę įtaką: apie savo senelę ir motiną, kurios pirmosios priėmė kvietimą ateiti ir pamatyti, kas tai per Bažnyčia.1 Taip pat apie mylimą žmoną Harietę, kurią įsimylėjau vos pamatęs. Taip pat apie Harietės motiną, prisijungusią prie Bažnyčios netrukus po to, kai neteko vyro, kuris mirė nuo vėžio. Taip pat apie savo seserį, dukrą, vaikaitę ir provaikaitę – visos šios moterys taurina mane. Iš tiesų jos į mano gyvenimą įneša daug šviesos. Jos įkvepia mane tapti geresniu žmogumi ir jautresniu Bažnyčios vadovu. Mano gyvenimas be jų labai skirtųsi!
Galbūt labiausiai mane jaustis nuolankiai skatina žinojimas, kad tokia pat įtaka milijoną kartų pasikartoja visoje Bažnyčioje per sugebėjimus, talentus, supratingumą ir liudijimus tokių, kaip jūs, tikėjimo moterų.
Na, kai kurios iš jūsų galbūt nesijaučia vertos tokių didžių pagyrimų. Galbūt manote, kad esate pernelyg nereikšmingos, kad darytumėte kitiems kokią nors žymią įtaką. Galbūt net nelaikote savęs „tikėjimo moterimi“, nes kartais jus užvaldo abejonės ar baimė.
Šiandien norėčiau kalbėti būtent taip kada nors besijautusioms – o tai tikriausiai vienu ar kitu metu tinka visiems mums. Norėčiau pakalbėti apie tikėjimą: kas tai yra, ką jis gali, o ko ne, ir ką turime daryti, kad suaktyvintume tikėjimo galią savo gyvenime.
Kas yra tikėjimas
Tikėjimas yra stiprus įsitikinimas dėl to, ką tikime, – toks stiprus įsitikinimas, kad jis veda mus daryti tai, ko kitaip nedarytume. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“2
Nors tai gana aišku tikintiems žmonėms, netikintiesiems tai dažnai yra tikra painiava. Jie purto galvas ir klausia: „Kaip kas nors gali būti tikras dėl to, ko negali matyti?“ Jiems visa tai yra religijos nelogiškumo įrodymas.
Jie nepajėgia suprasti, kad matyti galime ne tik akimis, pajusti galime ne tik lytėjimu, išgirsti ne tik ausimis.
Tai panašu į tai, ką patyrė viena mergaitė, išėjusi pasivaikščioti su savo senele. Paukštelių čiulbėjimas tai mergaitei atrodė nuostabus, ir ji atkreipdavo senelės dėmesį į kiekvieną garsą.
Mergaitė nuolat klausdavo: „Ar girdi tai, ar girdi?“ Bet jos senelė neprigirdėjo ir negalėjo išgirsti visų tų garsų.
Galiausiai senelė priklaupė prie mergaitės ir pasakė: „Atsiprašau, brangute. Senelė neprigirdi.“
Susierzinusi mergaitė delnais suėmė senelės veidą, atidžiai pažvelgė jai į akis ir tarė: „Senele, klausykis atidžiau!“
Iš šio pasakojimo gali pasimokyti tiek netikintysis, tiek ir tikintysis. Vien todėl, kad ko nors negirdime, nereiškia, jog nėra ko girdėti. Du žmonės gali klausytis to paties pranešimo ar skaityti tą pačią Raštų eilutę, ir vienas jaus Dvasios liudijimą, o kitas – ne.
Kita vertus, mūsų pastangos padėti savo mylimiesiems patirti Dvasios balsą ir didžiulį, amžiną ir visaapimantį Jėzaus Kristaus Evangelijos grožį sakant jiems „klausykis atidžiau“ galbūt nėra pats geriausias būdas.
Galbūt geresnis patarimas – kiekvienam, kuris nori sustiprinti tikėjimą, – būtų klausytis kitaip. Apaštalas Paulius skatina mus ieškoti balso, kalbančio ne tik mūsų ausims, bet ir mūsų dvasiai. Jis mokė: „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“3 Arba gal turėtume apsvarstyti Sent-Egziuperi mažojo princo žodžius: „Matyti [aiškiai] galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“4
Tikėjimo galia ir apribojimai
Kartais nėra lengva ugdyti tikėjimą tuo, kas dvasiška, gyvenant fiziniame pasaulyje. Tačiau stengtis verta, nes tikėjimo galia mūsų gyvenime gali būti visa apimanti. Raštuose esame mokomi, kad tikėjimu buvo sutverti pasauliai, padalinti vandenys, mirusieji prikeliami, o upės ir kalnai perkeliami iš savo vietos.5
Ir visgi kas nors gali paklausti: „Jei tikėjimas toks galingas, kodėl negaliu gauti atsakymo į savo nuoširdžią maldą? Man nereikia perskirti jūros ar perkelti kalno. Aš tik noriu pasveikti ar kad mano tėvai atleistų vienas kitam, ar būsimas amžinasis bendražygis pasirodytų prie mano slenksčio su gėlių puokšte vienoje rankoje ir sužadėtuvių žiedu kitoje. Kodėl mano tikėjimas negali padaryti to?“
Tikėjimas yra galingas dalykas, ir dažnai jis tikrai atneša stebuklus. Tačiau, kad ir kiek turime tikėjimo, jis negali padaryti dviejų dalykų. Pirmiausia, jis negali pažeisti kito žmogaus valios laisvės.
Viena moteris daugelį metų meldėsi, kad jos nuklydusi dukra grįžtų į Kristaus kaimenę, ir jautėsi nusivylusi, kad į jos maldos, rodos, lieka be atsako. Jai ypač skaudu buvo girdėti pasakojimus apie kitus vaikus palaidūnus, kurie atgailavo dėl savo elgesio.
Problemos esmė buvo ne maldų ar tikėjimo trūkumas. Jai tereikėjo suprasti, jog mūsų Dangiškasis Tėvas, kad ir kaip Jam būtų skaudu, nė vieno nevers pasirinkti teisumo kelio. Ikimirtingajame pasaulyje Dievas nevertė Savo vaikų Juo sekti. Tuo labiau Jis nevers mūsų dabar, kai keliaujame šiuo mirtingojo gyvenimo keliu.
Dievas kvies, įtikinės. Nenuilstančiai Dievas ties mums Savo ranką su meile įkvėpdamas ir padrąsindamas. Tačiau Dievas niekada nevers – tai sugriautų Jo didįjį planą įgyvendinti mūsų amžinąjį augimą.
Antras dalykas, ko tikėjimas negali, – primesti Dievui mūsų valios. Negalime Dievo priversti paklusti mūsų troškimams – kad ir kokie teisūs, mūsų manymu, esame ar kad ir kaip nuoširdžiai meldžiamės. Apsvarstykite Pauliaus patirtį, kai jis daugybę kartų maldavo Viešpatį išgelbėti jį nuo kažkokio asmeninio išmėginimo, kurį vadino „dygliu kūne“. Bet ne tokia buvo Dievo valia. Galiausiai Paulius suvokė, kad tas išmėginimas yra palaiminimas, ir dėkojo Dievui, kad neatsakė į maldas taip, kaip jis vylėsi.6
Pasitikėjimas ir tikėjimas
Ne, tikėjimo tikslas yra ne pakeisti Dievo valią, bet suteikti mums galios veikti pagal Dievo valią. Tikėti reiškia pasikliauti – pasitikėti, kad Dievas mato tai, ko mes negalime matyti.7 Kartais būna taip, kad pasitikėti savo pačių matymu ir sveika nuovoka nepakanka.
Tai sužinojau tomis dienomis, kai būdamas oro linijų lakūnu turėdavau skristi per tirštą rūką ar debesis ir matydavau į priekį vos kelis metrus. Turėdavau pasikliauti prietaisais, kurie rodė man, kur esu ir kur judu. Turėjau klausyti oro eismo kontrolės darbuotojo balso. Turėjau pasitikėti nurodymais to, kuris turėjo tikslesnę informaciją nei aš. To, kurio negalėjau matyti, bet kuriuo išmokau pasitikėti. Tuo, kuris galėjo matyti tai, ko negalėjau aš. Turėjau pasitikėti ir atitinkamai veikti, kad saugiai atvykčiau į paskirtąją vietą.
Tikėti reiškia pasitikėti ne tik Dievo išmintimi, bet ir Jo meile. Tai reiškia pasitikėti, kad Dievas mus myli tobulai, kad visa, ką Jis daro, – kiekviena Jo suteikiama palaima ir kiekviena Jo kuriam laikui užlaikoma palaima – yra mūsų amžinajai laimei.8
Su tokiu tikėjimu, nors gal ir nesuprantame, kodėl tam tikri dalykai vyksta ar kodėl tam tikros maldos lieka neatsakytos, galime žinoti, kad galų gale viskas taps aišku. „Viskas [išeis] į gera mylintiems Dievą.“9
Viskas bus atitaisyta. Viskas bus gerai.
Galime būti tikri, kad atsakymai ateis, ir galime būti užtikrinti, kad mus tie atsakymai ne tik patenkins, bet kad būsime priblokšti, kiek mūsų Dangiškasis Tėvas mums, Savo vaikams, turi malonės, gailestingumo, dosnumo ir meilės.
Tik nenustokite beldęsi
O kol kas gyvename tuo tikėjimu, kokį turime,10 visuomet stengdamiesi savo tikėjimą sustiprinti. Kartais tai nelengva užduotis. Nekantrieji, vengiantieji įsipareigojimų ar nerūpestingieji gali manyti, kad tikėjimą sunku įgyti. Lengvai pasiduodantieji pesimizmui ar išsiblaškėliai vargu ar jį patirs. Tikėjimas ateina nuolankiems, stropiems, ištveriantiems.
Jis ateina tiems, kurie sumoka ištikimybės kainą.
Šią tiesą iliustruoja atvejis su dviem jaunais misionieriais, tarnavusiais Europoje, krašte, kur atsivertusiųjų krikštų būdavo labai nedaug. Manau, būtų buvę suprantama, jeigu jie būtų galvoję, kad visa, ką jie misijoje daro, mažai ką keičia.
Bet šie du misionieriai tikėjo ir buvo atsidavę. Jų požiūris buvo toks, kad jeigu niekas neįsiklausys į jų žinią, tai įvyks ne todėl, kad jie nesistengė iš visų jėgų.
Kartą jie pajuto, kad reikėtų pasikalbėti su gerai prižiūrėto keturių aukštų pastato gyventojais. Jie pradėjo nuo pirmo aukšto ir pasibeldė į kiekvienas duris, pristatydami savo gelbstinčią žinią apie Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčios atkūrimą.
Pirmajame aukšte niekas nenorėjo jų klausytis.
Kaip būtų buvę lengva pasakyti: „Mes pabandėme. Čia ir sustokime. Eikime ir pabandykime kitame name.“
Tačiau šie du misionieriai tikėjo ir buvo pasiryžę dirbti, tad pasibeldė į kiekvienas duris antrame aukšte.
Vėl niekas nenorėjo jų klausytis.
Tas pats įvyko ir trečiame aukšte. Taip pat ėjosi ir ketvirtame, – kol jie nepasibeldė į paskutines ketvirto aukšto duris.
Kai durys atsivėrė, jiems nusišypsojo mergaitė ir paprašė palaukti, kol pasikalbės su mama.
Jos motina, kuriai tuo metu tebuvo 36-eri, neseniai neteko vyro, ir neturėjo noro kalbėtis su mormonų misionieriais. Taigi ji liepė dukrai išprašyti juos lauk.
Bet dukra ėmė jos maldauti. Ji sakė, kad tie vaikinai labai mieli. Ir kad užtruks vos kelias minutes.
Tad abejodama motina sutiko. Misionieriai pristatė savo žinią ir įteikė motinai knygą – Mormono Knygą.
Jiems išėjus, motina nusprendė, kad reikėtų perskaityti bent kelis puslapius.
Per kelias dienas ji perskaitė visą knygą.
Neilgai trukus ši nuostabi vienišos motinos šeima įbrido į krikšto vandenis.
Kai ši maža šeima atvyko į savo vietinį skyrių Frankfurte, Vokietijoje, jaunas diakonas pastebėjo vienos iš dukterų grožį ir pagalvojo sau: „Tie misionieriai puikiai dirba!“
To jauno diakono vardas buvo Dyteris Uchtdorfas. O ta žavi mergina – ta, kuri maldavo motiną išklausyti misionierius, – ji vadinasi nuostabiu Harietės vardu. Ją pamėgsta visi, kuriuos ji sutinka, lydėdama mane kelionėse. Ji savo meile Evangelijai ir spindinčia asmenybe palaimino daugelio žmonių gyvenimus. Iš tikrųjų ji yra mano gyvenimo saulė.
Kaip dažnai aš nuoširdžiai dėkodavau už tuos du misionierius, nesustojusius pirmame aukšte! Kaip dažnai aš iš visos širdies dėkodavau už jų tikėjimą ir triūsą. Kaip dažnai sakiau „ačiū“, kad jie nepasiduodami dirbo – netgi iki ketvirto aukšto paskutinių durų.
Bus jums atidaryta
Ieškodami patvaraus tikėjimo, stengdamiesi bendrauti su Dievu ir prisiderinti prie Jo tikslų, atminkime Viešpaties pažadą: „Belskite, ir bus jums atidaryta.“11
Ar pasiduosime pasibeldę į vienas ar dvejas duris? Po vieno ar dviejų aukštų?
Ar toliau ieškosime, kol pasieksime ketvirtą aukštą, paskutines duris?
Dievas „jo [stropiai] ieškantiems atsilygina“12, bet tas atlygis paprastai nelaukia už pirmųjų durų. Todėl nenustokime beldęsi. Seserys, nepasiduokite! Ieškokite Dievo visa širdimi. Parodykite tikėjimą. Gyvenkite teisiai.
Pažadu, kad jei tai darysite, – netgi iki ketvirto aukšto paskutinių durų – gausite atsakymus, kurių siekiate. Rasite tikėjimą. Ir vieną dieną prisipildysite šviesos, kuri švinta „vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos.“13
Mano mylimos sesutės Kristuje, Dievas yra realus!
Jis gyvas.
Jis myli jus.
Jis jus pažįsta.
Jis supranta jus.
Jis žino tylius jūsų širdies maldavimus.
Jis neapleido jūsų.
Jis jūsų nepaliks.
Tai yra mano liudijimas ir apaštališkas palaiminimas kiekvienai iš jūsų, kad pačios savo širdyje ir prote jaustumėte šių didingų tiesų tikrumą. Gyvenkite tikėdamos, mielosios draugės, brangiosios seserys, ir „Viešpats, [mūsų] Dievas, [padaugins jus] tūkstantį kartų ir [palaimins] jus, kaip yra jums pažadėjęs!“14
Palieku jums savo tikėjimą, savo įsitikinimą ir tvirtą bei nepajudinamą liudijimą, kad tai yra Dievo darbas. Šventu mūsų mylimo Gelbėtojo vardu, Jėzaus Kristaus vardu, amen.