Dievas nušluostys kiekvieną ašarą
Kai vadovausimės tikėjimu Gelbėtoju, Jis pakylės mus ir neš per visus mūsų išmėginimus, ir galiausiai išgelbės mus celestialinėje karalystėje.
Kaip dalį Savo plano, mūsų Dangiškasis Tėvas leido, kad į mūsų gyvenimą būtų įpinta kažkiek sielvarto.1 Nors atrodo, kad skaudūs išmėginimai mus užgriūva nevienodai, galime būti tikri, kad visi daugiau ar mažiau kenčiame ir vargstame. Meldžiuosi, kad Šventoji Dvasia padėtų mums geriau suprasti, kodėl taip turi būti.
Kai į sunkias gyvenimo patirtis žvelgiame pro tikėjimo Kristumi lęšį, galime pamatyti savo kentėjimų dievišką tikslą. Ištikimieji gali patirti, kad Petro, regis, prieštaringas patarimas, yra teisingas. Jis rašė: „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti!“2 Jei atveriame savo „širdis supratimui“3, galime padidinti savo gebėjimą tiek gerai ištverti išmėginimus, tiek iš jų pasimokyti ir būti jų apvalytiems. Toks supratimas suteikia atsakymą į amžiną klausimą: „Kodėl blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms?“
Visiems šiandien klausantiesiems daugiau ar mažiau pažįstama vienatvė, neviltis, širdgėla, skausmas ar sielvartas. Nežvelgiant „tikėjimo akimi“4 ir nesuvokiant amžinosios tiesos, dažnai gali atrodyti, jog mirtingajame gyvenime patiriami vargai ir kančios gali užstoti arba užtemdyti amžinąjį džiaugsmą, kylantį iš žinojimo, kad didis mūsų Tėvo danguje planas iš tikrųjų yra amžinas laimės planas. Nėra jokio kito būdo patirti džiaugsmo pilnatvę.5
Dievas kviečia mus į savo unikalius suspaudimus žvelgti su tikėjimu, kad galėtume pelnyti palaimas ir įgyti pažinimą, kurių niekaip kitaip neįmanoma gauti. Esame mokomi laikytis Dievo įsakymų bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, nes „tas, kuris ištikimas suspaudimuose, – jo atlygis didesnis dangaus karalystėje“6. Taip pat Raštuose skaitome: „Jei liūdi, šaukis Viešpaties, savo Dievo, su maldavimu, kad jūsų sielos būtų džiugios.“7
Apaštalas Paulius, pats patyręs daug negandų, rėmėsi savo patirtimi nuodugniai ir išraiškingai mokydamas amžinosios perspektyvos, kurią įgyjame, kai gerai ir kantriai ištveriame suspaudimus. Jis sakė: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.“8 Kitaip sakant, tarp savo negandų galime žinoti, kad Dievas paruošė amžinąjį kompensuojantį atlygį.
Pauliaus gebėjimas apie išmėginimus, persekiojimus ir sielvartą savo gyvenime kalbėti kaip apie „lengvą“ vargą neatskleidžia sunkumo jo kančių, kurios, jo požiūriu, buvo prarytos Evangelijos amžinosios perspektyvos. Dėl Pauliaus tikėjimo Jėzumi Kristumi jam viskas tapo ištveriama. Penkis kartus jis gavo rykščių, tris kartus – lazdų, vienąkart buvo apsvaidytas akmenimis, tris kartus pergyveno laivo sudužimą, ne kartą galėjo paskęsti, nukentėti nuo plėšikų ir net nuo netikrų brolių; jam teko kęsti nuovargį ir skausmą, alkį ir troškulį, įkalinimą, šaltį ir nuogumą.9
Daugelis mūsų esame maldavę Dievą pašalinti mūsų kančių priežastį, o kai trokštama pagalba neateidavo, būdavome gundomi manyti, kad Jis nesiklauso. Liudiju, kad net tomis akimirkomis Jis girdi mūsų maldas, mato priežastį leisti kančioms tęstis10 ir padės mums jas ištverti.11
Asmeniškoje ir apmąstymais persmelktoje Raštų ištraukoje Paulius pasakoja mums apie neįvardytą „dyglį“ savo kūne, kuris kėlė jam daug skausmo ir privertė tris kartus klauptis ant kelių ir maldauti Viešpatį, kad atitolintų tą dyglį nuo jo. Atsakydamas į Pauliaus maldas Viešpats nepašalino to dyglio, bet nuramino Paulių ir pasiuntė supratimo į jo širdį, sakydamas: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ Naujai viską supratęs Paulius pajėgė priimti tą jam duotą dyglį ir būti už jį dėkingas. Jis sakė: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“12
Mums įgijus savo gyvenime šią amžinąją perspektyvą, mūsų gebėjimas ištverti auga; mes mokomės, kaip pagelbėti tiems, kuriems reikia pagalbos,13 ir imame vertinti tai, ką Dievas leidžia mums patirti, ir netgi dėkoti už tuos potyrius, nes jie yra tarsi mokytojai kelyje į amžinąjį gyvenimą.
Kai klampojame per negandas, gali būti sunku savo išmėginimus matyti kaip savo mokinystės kelionės kelrodžius. Tačiau kartais, ar atsirastume tamsiame nusivylimo slėnyje, ar aukštame laimės kelyje, mokytis iš kitų kančių ir juos užjausti gali būti tikra palaima.
Neseniai su pavedimu lankantis kuolo konferencijoje Filipinuose man tiesiog plyšo širdis, išgirdus apie tragišką brolio Danielio Apilado patirtį. Brolis Apilado su žmona pasikrikštijo 1974 metais. Jie priėmė sugrąžintąją Evangeliją ir buvo užantspauduoti šventykloje. Po to jie buvo palaiminti penkiais nuostabiais vaikučiais. Kai brolis Apilado tarnavo kuolo prezidentu, 1997 m. liepos 7 d., jų mažuose namuose kilo gaisras. Brolio Apilado vyriausiasis sūnus Maiklas ištraukė savo tėvą iš degančio pastato ir, išgelbėjęs jį, vėl įbėgo į namą gelbėti kitų. Tai buvo paskutinis kartas, kai brolis Apilado matė savo sūnų gyvą. Gaisras nusinešė brolio Apilado žmonos Domingos ir visų penkių vaikų gyvybes.
Tas faktas, kad brolis Apilado gyveno Dievui patinkantį gyvenimą, kai ištiko tragedija, neapsaugojo nuo pačios tragedijos ar po to sekusio sielvarto. Bet jo ištikimybė laikantis sandorų ir tikint Jėzumi Kristumi suteikė jam pasitikėjimo pažadu, kad jis vėl bus sujungtas su savo žmona ir vaikais. Ši viltis tapo inkaru jo sielai.14
Taigi mano vizito metu brolis Apilado, dabar kuolo patriarchas, supažindino mane su savo naująja žmona Simonete ir dviem sūnumis, Rafaeliu ir Danieliumi. Iš tiesų, Jėzus Kristus gali „gydyti [tuos], kurių širdys sudužusios“15.
Pasakodamas brolio Apilado istoriją nerimauju, jog dėl didžiulės jo patirtos netekties daugelis gali pagalvoti, kad jų vargai ir kančios palyginti ne tokie jau ir dideli. Prašyčiau jūsų nelyginti, bet siekti mokytis ir pritaikyti amžinuosius principus einant per savo suspaudimų krosnį.
Leiskite jums kai ką pasakyti asmeniškai – „[visiems], kurie vargstate ir esate prislėgti“16 – leiskite jums pareikšti, kad visus jūsų asmeninius vargus – jūsų sielvartus, skausmus, negandas ir negalias – žino mūsų Tėvas danguje ir Jo Sūnus. Būkite drąsūs! Tikėkite! Pasitikėkite Dievo pažadais!
Jėzaus Kristaus tikslas ir misija apėmė tai, kad Jis paimtų „ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas“, paimtų „ant savęs jų silpnybes“ ir pagelbėtų „savo žmonėms jų silpnybėse“17.
Kad iki galo gautume šias mūsų Gelbėtojo taip dosniai pasiūlytas dovanas, visi turime suprasti, kad kančia pati savaime nieko nepamoko ir nesuteikia mums nieko, kas turėtų ilgalaikę vertę, jei mes sąmoningai neįsitraukiame į mokymosi iš savo negandų procesą pradėdami naudoti tikėjimą.
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas tai, ką jis išmoko apie tikslingą kančią, kartą papasakojo tokiais žodžiais:
„Tam tikros kančios, jei gerai ištveriamos, iš tikrųjų gali taurinti. […]
Dalis to gero ištvėrimo reiškia, jog kentėdami esame pakankamai romūs, kad galėtume mokytis iš savo svarbių potyrių. Užuot paprasčiausiai tuos dalykus iškentus, reikia juos ištverti […] taip, kad jie mus pašventintų.“18
Iš žmonių gyvenimų ir jų pavyzdžių pastebėjau, kad naudojant stiprų ir patvarų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo pažadais įgyjama tvirta viltis sulaukti kai ko geresnio. Ši tvirta viltis mus nuramina suteikdama stiprybės ir galios, kurių mums reikia, kad ištvertume.19 Kai savo kančias galime susieti su savo žemiškojo gyvenimo prasmės patvirtinimu, o konkrečiau su atlygiu, kuris mūsų laukia dangiškose vietose, mūsų tikėjimas Kristumi išauga ir sieloje jaučiamės paguosti.
Tada galime matyti šviesą tunelio gale. Vyresnysis Džefris R. Holandas mokė: „Tunelio gale tikrai yra šviesa. Tai pasaulio šviesa, žėrinti aušrinė žvaigždė, „šviesa, kuri yra begalinė, kuri niekada negali būti užtemdyta“. Tai yra pats Paties Dievo Sūnus.“20
Mus gali sustiprinti žinojimas, kad visi sunkūs potyriai šiame gyvenime yra laikini; net tamsiausios naktys tikintiesiems pavirsta aušra.
Kai viskas bus baigta ir dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi viską būsime ištvėrę, mums išsipildys pažadas, kad „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių“21.
Liudiju, kad Dievas, mūsų Tėvas, ir Jo Sūnus Jėzus Kristus gyvena, ir kad Jie laikosi savo pažadų. Liudiju, kad Gelbėtojas visus mus kviečia ateiti ir ragauti Jo Apmokėjimo. Kai vadovausimės tikėjimu Juo, Jis pakylės mus ir neš per visus mūsų išmėginimus, ir galiausiai išgelbės mus celestialinėje karalystėje. Kviečiu jus ateiti pas Kristų, gerai ištverti tikėjime, tobulėti Jame ir rasti tobulą džiaugsmą Jame. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.