Saugokis, kad neužmirštum
Skatinu jus prisiminti, ypač krizių laikotarpiais, tas akimirkas, kai jautėte Dvasią, o jūsų liudijimas buvo stiprus; prisiminkite pasistatytus dvasinius pamatus.
Laba diena, brangūs broliai ir seserys. Per šią konferenciją buvome didžiai palaiminti. Pirmieji mano, kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo nario, metai man atnešė daug nuolankumo. Tai buvo asmeninių pastangų, augimo ir nuoširdžių nuolatinių maldų savo Dangiškajam Tėvui metai. Jaučiau palaikančias šeimos, draugų ir Bažnyčios narių visame pasaulyje maldas. Ačiū už jūsų mintis ir maldas.
Taip pat man teko privilegija susitikti su brangiais draugais, tiek senais, tiek ir neseniai sutiktais. Būtent po susitikimo su brangiu draugu, kurį pažinojau ir mylėjau daugelį metų, aš pajutau įkvėpimą paruošti savo šiandieninę kalbą.
Kai susitikome, mano draugas pasakė, kad patiria dvasinę kovą. Jis jautė, kad išgyvena, kaip jis pats sakė, „tikėjimo krizę“ , ir prašė mano patarimo. Jaučiausi dėkingas, kad jis pasidalino savo jausmais ir nerimais su manimi.
Jis pasakė, kad labai ilgisi to dvasinio jausmo, kurį kadaise jautė ir kurį manė dabar prarandąs. Jam kalbant aš atidžiai klausiausi ir nuoširdžiai meldžiausi, kad žinočiau, ką Viešpats nori, kad pasakyčiau.
Mano draugas, kaip gal ir kai kurie iš jūsų, uždavė širdį maudžiantį klausimą, išsakytą pradinukų dainelėje „Dangiškas Tėve, ar tikrai esi?“1 Tiems iš jūsų, kurie gal užduodate tą patį klausimą, norėčiau duoti patarimą, kurį duočiau savo draugui. Tikiuosi, kad jis sustiprins jūsų tikėjimą ir atnaujins ryžtą būti atsidavusiu Jėzaus Kristaus mokiniu.
Pradėsiu primindamas, kad esate mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnus arba dukra, ir kad Jo meilė nesikeičia. Žinau, kad tokius drąsinančius meilės jausmus sunku prisiminti asmeninių kovų ir išbandymų įkarštyje, apėmus nusivylimui ir dūžtant svajonėms.
Jėzus Kristus pažįsta baisiausius sunkumus ir išbandymus. Jis atidavė Savo gyvybę už mus. Jo paskutinės gyvenimo valandos buvo žiaurios, baisesnės nei galime įsivaizduoti, bet Jo auka už kiekvieną iš mūsų buvo aukščiausia Jo tyros meilės išraiška.
Jokia klaida, nuodėmė ar pasirinkimas nepakeis Dievo meilės mums. Tai nereiškia, kad galima daryti nuodėmes ar neatgailauti jas padarius. Bet neužmirškite, jog Dangiškasis Tėvas pažįsta ir myli kiekvieną iš jūsų ir visada pasiruošęs padėti.
Kai galvojau apie savo draugo situaciją, prisiminiau didžią išmintį, užrašytą Mormono Knygoje: „Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.“2
Liudiju, kad „nelaimės ir begalinio vargo praraja“ yra vieta, kurioje nė vienas nenori būti. O mano draugas jautėsi esąs ant tos prarajos krašto.
Konsultuodamas tokius žmones kaip mano draugas, tyrinėjau jų per daugelį metų priimtus sprendimus, dėl kurių jie užmiršo šventus patyrimus, nusilpo ir ėmė abejoti. Aš skatinau juos, kaip dabar skatinu jus, prisiminti, ypač krizių laikotarpiais, tas akimirkas, kai jautėte Dvasią, o jūsų liudijimas buvo stiprus; prisiminkite pasistatytus dvasinius pamatus. Pažadu, kad jei tai darysite, vengdami to, kas nestato ir nestiprina jūsų liudijimo ar išjuokia jūsų įsitikinimus, per maldą ir pasninką į jūsų atmintį sugrįš tie brangūs laikai, kai jūsų liudijimas klestėjo. Užtikrinu jus, kad vėl jausite Jėzaus Kristaus Evangelijos saugumą ir šilumą.
Kiekvienas iš mūsų pirmiausia turime dvasiškai sustiprinti save, o tada stiprinti savo aplinkinius. Reguliariai apmąstykite Raštus ir įsiminkite, kokias mintis ir jausmus patiriate juos skaitydami. Ieškokite ir kitų tiesos šaltinių, bet įsidėmėkite šį Raštų įspėjimą: „Bet būti mokytiems yra gerai, jei jie klauso Dievo patarimų.“3 Lankykite Bažnyčios susirinkimus, ypač sakramento susirinkimą, priimkite sakramentą ir atnaujinkite sandoras, taip pat pažadą visada atminti Gelbėtoją, kad Jo Dvasia visada galėtų būti su jumis.
Kad ir kokių būtume padarę klaidų, kad ir kokie netobuli jaustumės, mes visada galime laiminti ir pakylėti kitus. Pagalba jiems per krisčionišką tarnystę gali mums padėti jausti Dievo meilę giliai širdyje.
Svarbu atminti galingą patarimą, randamą Pakartoto Įstatymo knygoje: „Būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus.“4
Mūsų priimami sprendimai paveikia ištisas kartas. Dalinkitės liudijimu su savo šeimos nariais; skatinkite juos prisiminti, kaip jie jautėsi, kai atpažino Dvasią savo gyvenime, ir aprašyti tuos jausmus dienoraščiuose ir asmeninėse istorijose, kad jų pačių žodžiai, esant reikalui, primintų jiems, koks geras jiems buvo Viešpats.
Atminkite, kad Nefis ir jo broliai sugrįžo į Jeruzalę gauti skaistvario plokštelių, kuriose buvo užrašyta jų liaudies istorija, iš dalies dėl to, kad neužmirštų savo praeities.
Taip pat Mormono Knygoje Helamanas savo sūnus pavadino protėvių vardais, kad jie neužmirštų Viešpaties gerumo:
„Štai, mano sūnūs, aš noriu, kad atmintumėt vykdyti Dievo įsakymus […]. Štai, aš daviau jums mūsų pirmųjų gimdytojų, kurie atėjo iš Jeruzalės žemės, vardus; ir tai padariau, kad prisimindami savo vardus, jūs prisimintumėt juos; o prisimindami juos, jūs prisimintumėt jų darbus; o prisimindami jų darbus, žinotumėt, kaip tai pasakyta bei užrašyta, kad jie buvo geri.
Todėl, mano sūnūs, aš norėčiau, kad darytumėte tai, kas gera, kad apie jus būtų sakoma bei rašoma, kaip tai buvo sakoma ir rašoma apie juos.“5
Mūsų laikais daugelis žmonių taip pat laikosi tradicijos pavadinti savo vaikus Raštų herojų arba ištikimų protėvių vardais, kad paskatintų juos neužmiršti savo paveldo.
Kai aš gimiau, man buvo duotas Ronaldo A. Resbando vardas. Mano pavardė pagerbia mano tėvo protėvius. Raide A prasidedantis antrasis vardas man buvo duotas, kad primintų gerbti mamos protėvius, danus Andersonus.
Mano proprosenelis Jensas Andersonas kilo iš Danijos. 1861 m. Viešpats atvedė du mormonų misionierius į Jenso ir Einės Ketryn Andersonų namus, kuriuose misionieriai supažindino juos ir jų 16-metį sūnų su sugrąžintąja Evangelija. Taip atsirado tikėjimo paveldas, kurį gavo mano šeima ir aš. Andersonai perskaitė Mormono Knygą ir netrukus buvo pakrikštyti. Kitais metais Andersonų šeima paklausė pranašo kvietimo leistis per Atlantą, kad prisijungtų prie šventųjų Šiaurės Amerikoje.
Deja, keliaudamas per jūrą Jensas mirė. Bet jo žmona ir sūnus toliau keliavo į Solt Leiko slėnį ir ten atvyko 1862 m. rugsėjo 3 d. Nepaisant sunkumų ir sielvartų, jų tikėjimas niekada nesusvyravo; kaip ir tikėjimas daugelio iš jų palikuonių.
Mano kabinete kabo paveikslas6, įsimintinai gražiai vaizduojantis tą pirmą mano protėvių susitikimą su pasišventusiais misionieriais. Esu pasiryžęs neužmiršti savo paveldo, o dėl savo vardo visada prisiminsiu jų ištikimybės ir pasiaukojimo palikimą.
Niekada neužmirškite, neabejokite ir neignoruokite asmeninių šventų dvasinių patirčių. Priešininkas siekia atitraukti mus nuo dvasinių liudijimų, o Viešpats nori apšviesti ir įtraukti mus į savo darbą.
Leiskite pasidalinti asmeniniu šios tiesos pavyzdžiu. Aiškiai prisimenu tą kartą, kai gavau dvasinį raginimą kaip atsaką į karštą maldą. Atsakymas buvo aiškus ir galingas. Tačiau aš neskubėjau tuoj pat veikti pagal tą raginimą ir po kurio laiko pradėjau abejoti, ar tai, ką jaučiau, buvo tikra. Kai kurie iš jūsų gal taip pat esate patyrę tokią priešininko apgaulę.
Po kelių dienų pabudau su mintyse skambančiais šiais galingais Raštų žodžiais:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei nori papildomo liudijimo, atsimink tą naktį, kada šaukeisi manęs savo širdimi. […]
Argi aš nekalbėjau ramybės tavo protui tuo klausimu? Kokį didesnį liudijimą tu gali gauti, nei liudijimą iš Dievo?“7
Jaučiausi, tarsi Viešpats sakytų: „Ronaldai, aš jau pasakiau, ką turi daryti. Dabar vykdyk tai!“ Koks dėkingas buvau už tą meilingą pastabą ir nurodymą! Šis raginimas mane paguodė, ir aš galėjau veikti toliau, žinodamas, kad į mano maldą atsakyta.
Brangūs broliai ir seserys, papasakojau tai, kad iliustruočiau, kaip greitai galime pamiršti ir kaip dvasinės patirtys veda mus. Išmokau branginti tokias „kad neužmirštum“ akimirkas.
Savo draugui ir visiems, kurie nori sustiprinti savo tikėjimą, pažadu: jei ištikimai gyvensite pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją ir laikysitės jos mokymų, jūsų liudijimas bus saugus ir augs. Laikykitės sudarytų sandorų, nepriklausomai nuo aplinkinių žmonių veiksmų. Būkite stropūs tėvai, broliai ir seserys, seneliai, tetos, dėdės ir draugai, stiprinantys savo mylimus žmones asmeniniu liudijimu ir besidalinantys dvasiniais patyrimais. Likite ištikimi ir tvirti, net jei dėl kitų žmonių veiksmų jūsų gyvenimus užkluptų audros ir abejonės. Siekite to, kas pagerins ir sustiprins jus dvasiškai. Venkite visur siūlomų tiesos klastočių ir atminkite užsirašinėti savo jausmus apie „meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, maloningumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“8.
Didžiausiose gyvenimo audrose neužmirškite savo, kaip Dievo sūnaus ar dukters, dieviško paveldo arba savo amžinos lemties vieną dieną grįžti gyventi su Juo, kas pranoks bet ką, ką gali pasiūlyti pasaulis. Atminkite švelnius Almos žodžius: „Ir dabar štai, sakau jums, mano broliai: jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“9
Visų, kurie jaučia poreikį stiprinti savo tikėjimą, prašau: neužmirškite! Prašau, neužmirškite.
Liudiju, kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas. Žinau, kad jis matė Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų ir kalbėjosi su jais, kaip jis tai aprašė. Esu labai dėkingas, kad jis neužmiršo aprašyti tos patirties, idant mes visi galėtume žinoti apie jo liudijimą.
Iškilmingai liudiju apie Viešpatį Jėzų Kristų. Jis gyvas. Žinau, kad Jis gyvena ir vadovauja šiai Bažnyčiai. Tai žinau pats, nepriklausomai nuo visų kitų balsų ar liudijimų, ir meldžiu, kad jūs ir aš niekada neužmirštume šventų amžinųjų tiesų – visų pirma, kad esame sūnūs ir dukros gyvenančių ir mylinčių Dangiškų Gimdytojų, kurie trokšta, kad būtume amžinai laimingi. Apie šias tiesas liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.