„Būti su jais ir juos stiprinti“

Vyresnysis Džefris R. Holandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Šiandien meldžiamės, kad kiekvienas vyras ir kiekviena moteris iš šios visuotinės konferencijos išeitų pasiryžę nuoširdžiai rūpintis vieni kitais.

Ralfas Valdo Emersonas sakė maždaug taip: „Įsimintiniausios gyvenimo akimirkos yra tos, kada jaučiame apreiškimo antplūdį.“¹ Prezidente Nelsonai, nežinau, kiek dar „antplūdžių“ galėsime atlaikyti šį savaitgalį. Kai kurie iš mūsų turi silpnas širdis. Bet, kai pagalvoju, jūs ir tuo galite pasirūpinti. Koks pranašas!

Sekdamas prezidento Nelsono vakar vakaro ir šio ryto nuostabių pareiškimų bei liudijimų pavyzdžiu, liudiju, kad šie pakeitimai yra pavyzdžiai apreiškimo, kuris vedė šią Bažnyčią nuo jos pradžios. Jie yra papildomi požymiai, kad atėjus laikui Viešpats spartina savo darbą.²

Visiems, kurie nekantrauja daugiau apie tai sužinoti, pranešu, kad vos tik pasibaigs ši konferencijos sesija, bus imta siųsti Pirmosios Prezidentūros laiškus visiems Bažnyčios nariams, kurių el. pašto adresus turime. Visiems kunigijos ir pagalbinių organizacijų vadovams bus pridėtas septynių puslapių dokumentas su klausimais ir atsakymais. Be to, ta medžiaga tuoj bus paskelbta tinklalapyje ministering.lds.org. „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite.“³

Dabar grįšiu prie nuostabaus pavedimo, kurį prezidentas Raselas M. Nelsonas davė man ir seseriai Džinai B. Bingam. Broliai ir seserys, kvorumams ir pagalbinėms organizacijoms bręstant kaip organizacijoms, mes turime bręsti kaip asmenys – asmeniškai pakilti nuo mechaniškos, bejausmės funkcionavimo rutinos į nuoširdžią mokinystę, kurios Gelbėtojas mokė savo žemiškos tarnystės pabaigoje. Ruošdamasis palikti savo vis dar naivių ir šiek tiek sutrikusių pasekėjų būrelį, jis neišvardijo tuzino administravimo veiksmų, kuriuos reikės atlikti, ir neįteikė šūsnies ataskaitų, kurias reikės užpildyti trimis egzemplioriais. Ne. Jų užduotį jis apibendrino vienu esminiu įsakymu, sakydamas: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau […]. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“⁴

Mums stengiantis artėti prie šio evangelijos idealo, ši ką tik paskelbta kunigijos ir Paramos bendrijos tarnystės samprata apims ir toliau pateiktus elementus, kurių dalį Paramos bendrija jau labai sėkmingai naudoja.⁵

Nevartosime „namų mokymo“ ir „lankomojo mokymo“ terminų. Iš dalies todėl, kad mūsų tarnystė vyks ne tik namuose, ir iš dalies todėl, kad mūsų bendravimas neapsiribos paruošta pamoka, nors, žinoma, pamoką galima pateikti, jei reikia. Pagrindinis šios tarnystės sampratos tikslas bus, kaip sakė Almos laikų žmonės, „prižiūrė[ti] savo žmones ir maitin[ti] juos tuo, kas siejasi su teisumu“⁶.
Mes ir toliau lankysime namuose, kai tai įmanoma. Bet vietinės aplinkybės, pavyzdžiui, daug narių, dideli atstumai, asmeninis saugumas ir kitos sunkinančios aplinkybės, gali neleisti aplankyti kiekvienos šeimos kartą per mėnesį. Kaip Pirmoji Prezidentūra prieš kelerius metus patarė, darykite geriausia, ką galite.⁷ Kad ir kokį nusistatote aplankymų tvarkaraštį, jį galite praturtinti telefono skambučiais, SMS žinutėmis, laiškais, elektroniniais laiškais, vaizdo pokalbiais, pasikalbėjimais bažnyčioje, bendrais tarnavimo projektais, socialinėmis veiklomis ir daugybe kitų socialinės medijos galimybių. Tačiau turiu pabrėžti, kad šiam plačiam naujam požiūriui svetima gėdinga nuomonė, kokią neseniai pamačiau deklaruojamą ant automobilio buferio lipduko. Ten buvo parašyta: „Jei pyptelėsiu, laikyk tai atliktu namų mokymu.“Prašau, labai prašau, broliai, (seserys niekada taip nepasielgs, todėl kalbu Bažnyčios broliams): šiais pakeitimais norime pagerinti rūpinimąsi, o ne pabloginti.
Jaučiu, kad įvedant šią naują, geriau evangelija pagrįstą tarnystės sampratą, imsite nerimauti dėl to, kas bus rašoma ataskaitoje. Nusiraminkite, nes nebus jokios ataskaitos – bent jau mėnesio paskutinės dienos ataskaitos „Vos spėjau tai atlikti“. Čia taip pat stengiamės tobulėti. Atsiskaityti reikės tik dėl vieno dalyko – su kiek apylinkės tarnystės porų vadovai pasikalbėjo tą ketvirtį. Mano draugai, kad ir kaip paprastai tai skambėtų, šie pokalbiai yra absoliučiai būtini. Be tos informacijos vyskupas negalės sužinoti apie dvasinę ir materialinę savo žmonių gerovę. Atminkite: tarnaujantieji broliai ir seserys atstovauja vyskupijai ir vyresniųjų kvorumo prezidentūrai; jie nepakeičia jų. Vyskupo ir kvorumo prezidento raktai siekia kur kas toliau nei tarnystės samprata.
Kadangi ši ataskaita skiriasi nuo visų jūsų anksčiau teiktų ataskaitų, norėčiau pabrėžti, kad mums Vyriausioje Bažnyčios valdyboje nereikia žinoti, kaip, kur ar kada susisiekiate su savo žmonėmis, mums tik reikia žinoti, kad jūs tai darote ir laiminate savo žmones, kaip tik galite.

Broliai ir seserys, kaip visa Bažnyčia turime dangaus siųstą galimybę parodyti tyrą ir nesuteptą pamaldumą Dievo akyse⁸ – nešti vieni kitų naštas, kad jos būtų lengvos, guosti tuos, kuriems reikia paguodos⁹, tarnauti našlėms ir našlaičiams, susituokusiems ir vienišiems, sveikiems ir paliegusiems, sugniuždytiems ir stipriems, laimingiems ir liūdniems – trumpai kalbant, visiems mums, kiekvienam iš mūsų, nes mums visiems reikia jausti šiltą draugišką ranką ir girdėti tvirtą tikėjimo liudijimą. Tačiau įspėju jus, kad naujas pavadinimas, lankstumas ir ataskaitų sumažėjimas nė kiek nepakeis mūsų tarnystės, jei šio kvietimo rūpintis vieni kitais nesuvoksime kaip drąsaus, naujo, šventesnio būdo, kaip ką tik sakė prezidentas Nelsonas. Stengdamiesi visapusiškiau gyventi pagal meilės įstatymą, pagerbiame ištisas kartas, kurios taip tarnavo metų metus. Norėčiau pateikti neseniai matytą tokio pasišventimo pavyzdį, vildamasis, kad jis daugybei žmonių padės suvokti Dievo įsakymą „būti su jais ir juos stiprinti“¹⁰ – mūsų brolius ir seseris.

Pastarojo sausio 14 d., sekmadienį, kelios minutės po 17 val. mano jaunieji draugai Bretas ir Kristina Hamblinai šnekėjosi savo namuose Tempi, Arizonoje. Dieną Bretas tarnavo vyskupijoje, o Kristina uoliai rūpinosi penkiais jų vaikais.

Staiga Kristina, kuri praeitais metais, atrodė, sėkmingai įveikė krūties vėžį, krito be sąmonės. Paskambinus 911, atskubėjo greitosios pagalbos komanda, kuri kaip įmanydama bandė ją atgaivinti. Tarp maldų ir maldavimų Bretas skubiai paskambino dar dviem žmonėms: savo motinai, prašydamas padėti pasirūpinti vaikais, ir Edvinui Poteriui, savo namų mokytojui. Pastarasis pokalbis buvo toks:

Edvinas, matydamas, kas skambina, tarė: „Sveikas, Bretai, kas atsitiko?“

Bretas beveik šaukte atsakė: „Man reikia tavo pagalbos – tuoj pat!“

Greičiau nei Bretas tikėjosi, jo kunigijos bendradarbis stovėjo šalia jo, padėjo pasirūpinti vaikais, o po to nuvežė brolį Bretą Hambliną į ligoninę paskui greitosios pagalbos automobilį, vežantį jo žmoną. Ten, mažiau nei po 40 minučių nuo tos akimirkos, kai Kristina nualpo, gydytojai konstatavo jos mirtį.

Bretui nevaldomai raudant, Edvinas paprasčiausiai laikė jį apkabinęs ir verkė su juo – ilgai ilgai. Po to, palikęs Bretą gedėti su kitais susirinkusiais šeimos nariais, Edvinas nuvažiavo į vyskupo namus pranešti, kas ką tik įvyko. Nuostabus vyskupas nedelsdamas išvyko į ligoninę, o Edvinas į Hamblinų namus. Ten jis ir jo žmona Šarlotė, kuri taip pat atskubėjo, žaidė su penkiais be mamos likusiais 3–12 metų amžiaus Hamblinų vaikais. Jie pamaitino juos, surengė improvizuotą muzikos rečitalį ir padėjo pasiruošti miegui.

Vėliau Bretas man pasakojo: „Šioje istorijoje nuostabu ne tai, kad Edvinas atvyko, kai paskambinau. Kritiniais atvejais visada yra žmonių, pasiruošusių padėti. Ne. Nuostabu yra tai, kad jis buvo vienintelis, apie kurį pagalvojau. Aplink buvo kitų žmonių. Kristina turi brolį ir seserį, gyvenančius mažiau nei už 5 kilometrų. Turime nuostabų vyskupą, patį nuostabiausią. Bet tarp manęs ir Edvino yra toks ryšys, kad prireikus pagalbos aš instinktyviai paskambinau jam. Bažnyčia mums suteikia struktūriškai apibrėžtą būdą geriau gyventi pagal antrąjį įsakymą – mylėti, tarnauti ir puoselėti santykius su savo broliais ir seserimis, o tai padeda mums artėti prie Dievo.“¹¹

Edvinas apie tą patirtį sakė: „Vyresnysis Holandai, ironiška yra tai, kad Bretas buvo mūsų namų mokytojas ilgiau, nei aš buvau jų. Visą tą laiką jis lankė mus daugiau kaip draugas, nei pagal paskyrimą. Jis buvo puikus pavyzdys, tobulas pavyzdys to, koks aktyvus ir artimas turi būti kunigystę turintis asmuo. Mano žmona, mūsų berniukai – mes nežiūrime į jį, kaip į asmenį, įpareigotą kiekvieno mėnesio pabaigoje atnešti mums žinią; mes jį laikome netoliese gyvenančiu draugu, kuris padarytų viską ką gali, kad palaimintų mus. Džiaugiuosi, kad galėjau atmokėti bent mažumėlę to, kiek esu jam skolingas.“¹²

Broliai ir seserys, kartu su jumis atiduodu pagarbą kiekvienam namų mokytojui ir lankančiajai mokytojai, kurie taip mylėjo ir taip ištikimai tarnavo per visą mūsų istoriją. Šiandien meldžiamės, kad kiekvienas vyras ir kiekviena moteris – ir mūsų vyresni vaikinai bei merginos – iš šios visuotinės konferencijos išeitų pasiryžę nuoširdžiai rūpintis vieni kitais, motyvuojami tai daryti tik tyros Kristaus meilės. Tad nepaisydami savo silpnybių ir netobulumų – sunkumų turime visi – darbuokimės petys į petį su vynuogyno Viešpačiu¹³, padėdami visų mūsų Dievui ir Tėvui įvykdyti didžiulę Jo užduotį – atsakyti į maldas, teikti paguodą, nušluostyti ašaras ir sustiprinti nusilpusius kelius.¹⁴ Jei tai darysime, tapsime panašesni į tikruosius Jėzaus Kristaus mokinius, kokie ir turime būti. Kad mylėtume vienas kitą, kaip Jis myli mus,¹⁵ šį Velykų sekmadienį meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.