Pasitelkime Šventąją Dvasią savo vadovu
Kokią puikią dovaną gauna tie, kurie įtiki Jėzumi Kristumi. Ta dovana – tai Šventoji Dvasia.
Šį Velykų sekmadienį mūsų mintys sukasi apie Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą ir tuščią kapą, kuris kiekvienam tikinčiajam suteikia viltį Kristaus pergale prieš antraip laukusią neabejotiną mirtį. Kaip apaštalas Paulius, tikiu, jog kaip Dievas „Jėzų prikėlė iš numirusių, [lygiai taip] Jis […] atgaivins ir [mūsų] mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia [mumyse]“1.
Gaivinti reiškia gyvinti, arba daryti gyvą. Kaip Kristus padaro, kad per Jo prisikėlimo galią mūsų kūnai po fizinės mirties vėl atgytų, lygiai taip Jis gali ir mus atgaivinti, tai yra padaryti, kad atgytume iš dvasinės mirties.2 Mozės knygoje rašoma, kad Adomas patyrė būtent tokį atgaivinimą: „[Adomas] buvo pakrikštytas, ir Dievo Dvasia nusileido ant jo, ir taip jis užgimė iš Dvasios ir tapo atgaivintas vidiniame žmoguje.“3
Kokią puikią dovaną gauna tie, kurie įtiki Jėzumi Kristumi. Ta dovana – tai Šventoji Dvasia, teikianti mums tai, kas Naujajame Testamente vadinama „gyvenim[u] Kristuje“4. Bet ar kartais nelaikome šios dovanos savaime suprantama?
Broliai ir seserys, pasitelkti „Šventąją Dvasią savo vadovu“5 yra didžiulė privilegija – tai parodo ši patirtis.
Per Korėjos karą Enzainas Frenkas Bleiras tarnavo kariniame transporto laive, kuris bazavosi Japonijoje.6 Laivas nebuvo pakankamai didelis, kad turėtų oficialų kapelioną, todėl kapitonas paprašė brolio Bleiro būti neoficialiu kapelionu, nes matė, kad šis jaunuolis yra tikintis ir principingas vyras, kurį gerbė visa įgula.
Enzainas Bleiras rašė: „Mūsų laivas pateko į didžiulį taifūną. Bangų aukštis siekė apie 14 metrų. Buvo mano budėjimas, […] kai nustojo dirbti vienas iš mūsų trijų variklių ir buvo pranešta apie įtrūkimą laivo centrinėje dalyje. Dar buvo likę du varikliai, vienas jų dirbo tik puse galios. Patekome į rimtą bėdą.“
Enzainas Bleiras baigė savo budėjimą ir jau ruošėsi gultis į lovą, kai į duris pasibeldė kapitonas. Kapitonas paprašė: „Ar negalėtumėte pasimelsti už šį laivą?“ „Žinoma“, – sutiko Enzainas Bleiras.
Tuo metu Enzainas Bleiras galėjo pasakyti paprastą maldą: „Dangiškasis Tėve, prašom palaiminti mūsų laivą ir apsaugoti mus“, ir eiti miegoti. Tačiau jis meldėsi klausdamas, ar yra kas nors, ką jis galėtų padaryti, kad prisidėtų užtikrinant laivo saugumą. Atsakydama į Enzaino Bleiro maldą Šventoji Dvasia paragino jį eiti ant tiltelio, pakalbėti su kapitonu ir sužinoti daugiau. Jis sužinojo, kad kapitonas stengiasi nuspręsti, kaip greitai leisti dirbti likusiems laivo varikliams. Enzainas Bleiras sugrįžo į savo kajutę vėl pasimelsti.
Jis meldėsi: „Ką galiu padaryti, kad padėčiau išspręsti šią variklių problemą?“
Atsakydama Šventoji Dvasia pakuždėjo, jog jam reikia apeiti ir apžiūrėti laivą, kad gautų daugiau informacijos. Jis vėl sugrįžo pas kapitoną ir paprašė leidimo apeiti denį. Tada, per juosmenį apsirišęs gelbėjimosi lynu, jis išėjo į audrą.
Stovėdamas laivagalyje jis stebėjo gigantiškus sraigtus, pasirodančius iš vandens, kai laivas pakildavo ant bangos. Tik vienas dirbo tinkamai ir sukosi labai greitai. Tai pastebėjęs Enzainas Bleiras vėl meldėsi. Jis gavo aiškų atsakymą, kad likęs geras variklis patiria per dideles apkrovas ir būtina sumažinti jo apsukas. Taigi jis grįžo pas kapitoną ir rekomendavo sumažinti variklio apsukas. Kapitonas labai nustebo ir pasakė, kad laivo technikas ką tik jam pasiūlė elgtis priešingai – dar padidinti gerojo variklio greitį, kad pabėgtų nuo audros. Vis dėlto kapitonas pasirinko laikytis Enzaino Bleiro pasiūlymo ir sumažino variklio apsukas. Auštant laivas saugiai pasiekė ramius vandenis.
Vos po dviejų valandų gerasis variklis visiškai nustojo veikti. Su likusiu puse galios teveikiančiu varikliu laivui šiaip taip pavyko nusigauti iki uosto.
Kapitonas pasakė Enzainui Bleirui: „Jei tada nebūtume sumažinę variklio apsukų, būtume jį praradę vidury audros.“
Be to variklio būtų buvę neįmanoma valdyti laivo. Jis būtų apsivertęs ir nuskendęs. Kapitonas padėkojo jaunajam PDŠ karininkui ir pasakė tikįs, kad sekdami Enzaino Bleiro dvasiniais įkvėpimais jie išgelbėjo ir laivą, ir įgulą.
Na, ši istorija gana dramatiška. Nors mums gal ir neteks patekti į tokias baisias aplinkybes, šioje istorijoje pateikiami svarbūs principai, kaip galime būti dažniau vedami Šventosios Dvasios.
Pirmiausia, kalbant apie apreiškimą, mums svarbu tinkamai priderinti savo imtuvą prie dangiško dažnio. Enzainas Bleiras gyveno moraliai švariai ir ištikimai. Jeigu jis nebūtų buvęs paklusnus, nebūtų turėjęs tiek dvasinio pasitikėjimo, kuris būtinas meldžiantis taip, kaip jis meldėsi dėl laivo saugumo, ir siekiant gauti tokius konkrečius nurodymus. Visi turime stengtis priderinti savo gyvenimą prie Dievo įsakymų, jei norime, kad Jis mums vadovautų.
Kartais negalime girdėti dangiško signalo, nes esame neverti. Atgaila ir paklusnumas yra tas kelias, kuris padės vėl pasiekti aiškų ryšį. Senojo Testamento žodis atgailauti reiškia „atgręžti“ arba „atsigręžti“7. Kai jaučiatės atitolę nuo Dievo, jums tereikia apsispręsti nusigręžti nuo nuodėmės ir atsisukti į Gelbėtoją; tuomet pamatysite, kad Jis laukia jūsų ištiestomis rankomis. Jis nori rodyti jums kelią, ir, kad būtumėte vėl vedami, jums tereikia pasimelsti.8
Antra, Enzainas Bleiras Viešpaties neprašė tiesiog išspręsti jo problemą. Jis klausė, ką jis galėtų padaryti, kad prisidėtų prie to sprendimo. Taip ir mes galime klausti: „Viešpatie, ką aš turiu daryti, kad prisidėčiau prie sprendimo?“ Užuot vien dėstę maldoje savo problemas ir prašę Viešpaties jas išspręsti, turime ieškoti paveikesnių būdų, kaip sulaukti Viešpaties pagalbos, ir įsipareigoti veikti pagal Dvasios nurodymus.
Enzaino Bleiro istorijoje yra ir trečioji svarbi pamoka. Ar jis būtų galėjęs melstis su tokiu ramiu įsitikinimu, jeigu anksčiau nebūtų gavęs Dvasios vadovavimo? Metas, kai užklumpa taifūnas, nėra tinkamas laikas nupūsti dulkes nuo Šventosios Dvasios dovanos ir mokytis ja naudotis. Šis vaikinas elgėsi taip, kaip jau buvo daręs daugelį kartų iki tol, įskaitant tą laiką, kai buvo nuolatinis misionierius. Turime Šventąją Dvasią pasitelkti savo vadovu ramiuose vandenyse tam, kad teisingai suprastume Jos balsą baisiausioje audroje.
Kai kurie mano, kad neturėtume tikėtis Dvasios vadovavimo kasdien, nes „nedera, kad [Dievas] visame įsakinė[tų]“, kad netaptume tingiais tarnais.9 Tačiau ši Raštų eilutė buvo duota keliems pirmiesiems misionieriams, prašiusiems Džozefo Smito gauti apreiškimą, kurį jie turėjo gauti patys. Ankstesnėje eilutėje Viešpats jiems liepė vykti į misiją „pagal tai, kaip jie sutars tarp savęs ir manęs“10.
Šie misionieriai norėjo apreiškimo konkrečiai dėl jų kelionės planų. Jie dar nebuvo išmokę dėl asmeninių reikalų ieškoti nurodymų patys. Viešpats pavadino tokį požiūrį tuo, kas tai ir yra, – tingumu. Pirmieji Bažnyčios nariai turbūt buvo tokie laimingi, kad turi tikrąjį pranašą, jog pateko į pavojų neišmokti, kaip patiems gauti apreiškimą. Būti dvasiškai savarankiškiems reiškia per Jo Dvasią girdėti Viešpaties balsą, kalbantį mūsų gyvenime.
Alma savo sūnums patarė tartis „su Viešpačiu visuose savo darbuose“11. Taip gyventi – dažnai tai vadiname „gyventi Dvasia“ – yra didelė privilegija. Toks gyvenimas atneša ramybės ir užtikrintumo jausmą, taip pat Dvasios vaisius, tokius kaip meilė, džiaugsmas ir ramybė.12
Enzaino Bleiro gebėjimas gauti apreiškimą išgelbėjo jį ir įgulos draugus iš siaučiančios audros. Šiandien siaučia kitokios audros. Mormono Knygoje pateiktas gyvybės medžio palyginimas13 labai įtaigiai parodo, kaip tokiame pasaulyje būti dvasiškai saugiems. Šiame sapne pasakojama apie tamsos miglą, netikėtai pakilusią, kad dvasiškai pražudytų keliu atgal pas Dievą einančius Bažnyčios narius.14
Apmąstydamas tokį vaizdą, įsivaizduoju tuo keliu einančias minias žmonių; kai kurie iš jų rankomis tvirtai įsitvėrę geležies lazdos, bet daugelis kitų tiesiog seka paskui einančius priekyje. Toks einančiųjų požiūris nereikalauja daug mąstymo ar pastangų. Galite tiesiog galvoti ir daryti tai, ką galvoja ir daro kiti. Tai puikiai veikia saulėtu oru. Bet apgaulės audros ir melų miglos pakyla be įspėjimo. Tokiose situacijose nuo to, ar atpažįstate Šventosios Dvasios balsą, priklauso, ar dvasiškai gyvensite ar mirsite.
Nefis galingai pažadėjo, kad „kas tik klausys Dievo žodžio ir tvirtai jo laikysis, tie niekada nepražus; ir priešininko pagundos bei ugninės strėlės negalės jų pergalėti iki aklumo, kad juos nuklaidintų sunaikinimui“15.
Kelyje neužtenka vien sekti paskui einančius priešakyje. Negalime tiesiog galvoti ir daryti tai, ką galvoja ir daro kiti, – turime gyventi vadovaujami Šventosios Dvasios. Kiekvienas privalome savo ranka laikytis geležies lazdos. Tada galime kreiptis į Viešpatį nuolankiai pasitikėdami, žinodami, kad Jis „ves [mus] už rankos ir atsakys [mums] į [mūsų] maldas“16. Jėzaus Kristaus vardu, amen.