Kaip galėčiau suprasti?
Kai stropiai, noriai, tvirtai ir nuoširdžiai stengiamės mokytis Jėzaus Kristaus Evangelijos ir mokyti jos vieni kitus, tie mokymai gali pakeisti širdis.
Mano brangūs broliai ir seserys, labai džiaugiuosi, kad vėl galime būti kartu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios visuotinėje konferencijoje, kuriai vadovauja mūsų mylimas pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas. Liudiju jums, kad per mokymus tų, kurie melsis, giedos ir kalbės apie šiandienos poreikius, turėsime privilegiją girdėti Gelbėtojo Jėzaus Kristaus žodžius.
Kaip parašyta Apaštalų darbų knygoje, evangelistas Pilypas Evangelijos mokė etiopą, kuris buvo eunuchas, atsakingas už visus Etiopijos karalienės turtus.1 Grįždamas iš Jeruzalės, į kurią buvo nuvykęs pagarbinti Dievo, jis skaitė Izaijo knygą. Pilypas, paveiktas Dvasios, priėjo prie jo ir paklausė: „Ar supranti, ką skaitai?“
[Eunuchas] atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ […]
Atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo tos Rašto vietos, Pilypas jam paskelbė Gerąją naujieną apie Jėzų.“2
To etiopo užduotas klausimas primena apie dievišką pavedimą mums visiems siekti pažinimo ir mokyti vienam kitą Jėzaus Kristaus Evangelijos.3 Tiesą sakant, Evangelijos mokymosi ir mokymo kontekste kartais visi esame panašūs į tą etiopą – mums reikia stipraus tikėjimo ir įkvėpto mokytojo. O kartais esame tokie kaip Pilypas – turime mokyti ir stiprinti atsivertusiuosius.
Kai siekiame mokytis ir mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos, mūsų tikslas turėtų būti stiprinti tikėjimą Dievu ir jo šventu laimės planu bei Jėzumi Kristumi ir Jo apmokančiąja auka ir tvirtai atsiversti. Toks sustiprėjęs tikėjimas ir atsivertimas padės mums sudaryti sandoras su Dievu ir jų laikytis, stiprins mūsų troškimą sekti Jėzumi ir padės natūraliai dvasiškai pasikeisti – kitaip sakant, pavers mus naujais kūriniais, kaip Laiške korintiečiams mokė Paulius.4 Tas pasikeitimas gyvenimą padarys laimingesnį, produktyvesnį, sveikesnį ir padės matyti amžinąją perspektyvą. Ar ne tai nutiko etiopui eunuchui sužinojus apie Gelbėtoją ir atsivertus į Jo Evangeliją? Raštuose sakoma, kad „jis džiūgaudamas traukė savo keliu“5.
Įsakymas mokytis ir mokyti vienam kitą Evangelijos nėra naujas. Jis buvo nuolat kartojamas nuo žmonijos istorijos pradžios.6 Vienu metu, kai prieš įžengdamas į pažadėtąją žemę Mozė su savo žmonėmis buvo Moabo dykumoje, Viešpats įkvėpė jį įspėti žmones dėl atsakomybės mokytis iš Viešpaties gautų įstatų bei sandorų ir mokyti jų savo vaikus,7 kurių dauguma nepatyrė persikėlimo per Raudonąją jūrą ir apreiškimų ant Sinajaus kalno.
Mozė ragino savo žmones:
„Klausyk, Izraeli, įstatymų ir paliepimų, kurių jus mokau, kad juos vykdydami gyventumėte ir užėmę paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda. […]
Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius.“8
Tada Mozė užbaigė sakydamas: „Laikykis Jo įsakymų ir paliepimų, kuriuos tau skelbiu šiandien, kad tau ir tavo vaikams gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda visiems amžiams.“9
Dievo pranašai nuolat mokė, kad šeimas turime auginti „Viešpaties ugdymu ir pamokymais“10, „šviesoje ir tiesoje“11. Prezidentas Nelsonas sakė: „Šiais šėlstančio amoralumo ir užkrečiamos pornografijos laikais gimdytojai turi šventą pareigą mokyti savo vaikus Dievo [ir Jėzaus Kristaus] svarbos jų gyvenime.“12
Broliai ir seserys, šis mylimo pranašo perspėjimas tai dar vienas priminimas apie mūsų pareigą stengtis mokytis ir savo šeimas mokyti, kad danguje yra mus mylintis Tėvas, kuris Savo vaikams sukūrė dievišką laimės planą, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus yra pasaulio Išpirkėjas, o išgelbėjimas ateina per tikėjimą Jo vardu.13 Gyvenimą turime įtvirtinti ant Išpirkėjo, Jėzaus Kristaus, uolos, galinčios padėti mums asmeniškai ir šeimomis gauti dvasinių įžvalgų, kurios įsirėžtų širdyje ir padėtų išlaikyti tikėjimą.14
Galbūt prisimenate du Jono Krikštytojo mokinius, sekusius paskui Kristų po to, kai išgirdo Joną liudijant, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis ir Mesijas. Tie šaunūs vyrai priėmė Gelbėtojo kvietimą ateiti ir pamatyti15 ir tą dieną praleido pas Jį. Jie sužinojo, kad Jėzus buvo Mesijas, Dievo Sūnus, ir sekė Juo iki savo gyvenimo pabaigos.
Panašiai ir mes, priėmę Gelbėtojo kvietimą ateiti ir pamatyti, turime pasilikti pas Jį, pasinerdami į Raštus, džiaugdamiesi jais, mokydamiesi Jo doktrinos ir stengdamiesi gyventi taip, kaip gyveno Jis. Tik tada pažinsime Jį, Jėzų Kristų, ir imsime atpažinti Jo balsą, žinodami, kad jei eisime pas Jį ir tikėsime Jį, niekada nealksime ir netrokšime.16 Visada gebėsime atskirti tiesą, kaip nutiko tiems dviem su Jėzumi tądien pasilikusiems mokiniams.
Broliai ir seserys, tai nenutinka atsitiktinai. Nelengva prisitaikyti, kad jaustume subtiliausią dieviškumo įtaką. Turime šauktis Dievo pagalbos ir išmokti Jėzaus Kristaus Evangeliją paversti savo gyvenimo šerdimi. Jei tai darysime, pažadu, kad Šventosios Dvasios įtaka mūsų širdį ir protą ves į tiesą ir liudys apie ją17, mokydama mus visko.18
Etiopo klausimas: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“, mūsų asmeninės pareigos stengtis taikyti išmoktus Jėzaus Kristaus Evangelijos principus kontekste įgauna ypatingą prasmę. Etiopas, pavyzdžiui, šiuo atveju veikė pagal tiesą, kurią sužinojo iš Pilypo. Jis sutiko pasikrikštyti. Jis sužinojo, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.19
Broliai ir seserys, tai, ko mokomės ir mokome, turi atspindėti mūsų veiksmai. Tikėjimą turime rodyti savo gyvenimo būdu. Geriausias mokytojas – tai geras pavyzdys. Mokymas to, kuo tikrai vadovaujamės, pakeis mūsų mokinių širdis. Jei trokštame, kad žmonės, nesvarbu, šeimos nariai ar ne, džiugiai brangintų Raštus ir dabartinių pranašų bei apaštalų mokymus, jie turi matyti, kad mūsų sielos gėrisi jais. Taip pat, jei norime, kad jie žinotų, jog prezidentas Raselas M. Nelsonas yra mūsų laikų pranašas, regėtojas ir apreiškėjas, jie turi matyti, kad jį palaikydami pakeliame ranką, ir suvokti, kad laikomės jo įkvėptų mokymų. Amerikoje gerai žinomo posakio žodžiais tariant, „veiksmai kalba garsiau už žodžius“.
Galbūt kai kurie iš jūsų dabar mintyse klausiate: „Vyresnysis Soaresai, visa tai dariau ir laikiausi šio modelio asmeniškai ir šeimoje, bet, deja, kai kurie mano draugai ar artimi žmonės nutolo nuo Viešpaties. Ką turėčiau daryti?“ Tie iš jūsų, kurie dabar patiriate tokį liūdesį, dvasinę kančią ar apgailestavimus, žinokite, kad tie žmonės nėra visiškai prarasti, nes Viešpats žino, kur jie, ir juos stebi. Atminkite, kad jie taip pat Jo vaikai!
Sunku suprasti visas priežastis, kodėl kai kurie žmonės pasirenka kitą kelią. Tokiomis aplinkybėmis geriausia tiesiog juos mylėti, apkabinti, melstis už jų gerovę ir prašyti Viešpaties pagalbos siekiant sužinoti, ką daryti ir ką sakyti. Nuoširdžiai džiaukitės kartu su jais, kai jiems sekasi; būkite jų draugai ir pastebėkite jų gerumą. Turėtume niekada nepasiduoti jais rūpindamiesi ir stengdamiesi išlaikyti gerus santykius. Niekada jų neatstumkite ir neteisingai neteiskite. Tiesiog mylėkite juos! Palyginimas apie sūnų palaidūną moko, kad vaikai, suvokę savo tikrąją padėtį, dažnai užsinori grįžti namo. Jei taip nutiks jūsų artimiesiems, savo širdis pripildykite užuojautos, bėkite pas juos, pulkite jiems ant kaklo, pabučiuokite juos, kaip padarė sūnaus palaidūno tėvas.20
Galiausiai gyvenkite vertą gyvenimą, būkite jiems geri pavyzdžiai to, kuo tikite, ir artinkitės prie Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Jis žino apie mūsų didžiulį sielvartą ir skausmą ir jį supranta, ir Jis palaimins jūsų pastangas ir atsidavimą artimiesiems, jei ne šiame gyvenime, tai būsimajame. Broliai ir seserys, visada atminkite, kad viltis yra svarbi Evangelijos plano dalis.
Per daugelį tarnystės Bažnyčioje metų mačiau ištikimus narius, nuolat taikančius šiuos principus savo gyvenime. Tai darė vieniša motina, kurią pavadinsiu Marija. Deja, Marijai teko pereiti skausmingas skyrybas. Tuo savo gyvenimo metu Marija suprato, kad svarbiausi su šeima susiję sprendimai bus dvasiniai. Ar malda, Raštų skaitymas, pasninkas ir bažnyčios bei šventyklos lankymas vis dar bus jai svarbūs?
Marija visada buvo stipraus tikėjimo ir tuo svarbiu pereinamuoju laikotarpiu ji nusprendė tvirtai laikytis to, ką jau žinojo esant tikra. Pastiprinimo ji sėmėsi iš kreipimosi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, kuris, be daugybės kitų nuostabių principų, moko, kad tėvų šventa pareiga – išauklėti savo vaikus su meile ir teisumu ir mokyti visada laikytis Dievo įsakymų.21 Ji nuolat siekė gauti atsakymus iš Viešpaties ir jais dalydavosi su savo keturiais vaikais bet kokioje šeimos aplinkoje. Jie drauge dažnai aptarinėjo Evangeliją ir dalydavosi vienas su kitu savo patyrimais bei liudijimais.
Nors ir patyrė vargo, jos vaikai išsiugdė meilę Kristaus Evangelijai bei troškimą tarnauti ir dalytis ja su kitais. Trys iš jų garbingai tarnavo nuolatinėse misijose, o jaunesnysis šiuo metu tarnauja Pietų Amerikoje. Jos vyriausioji duktė, kurią gana gerai pažįstu, dabar jau susituokusi ir išlaikiusi tvirtą tikėjimą, sakė: „Niekada nejaučiau, kad mama augintų mane viena, nes Viešpats visada buvo mūsų namuose. Kadangi ji liudijo apie Jį, kiekvienas ėmėme kreiptis į Jį su savo klausimais. Esu labai dėkinga, kad ji atnešė Evangeliją į mano gyvenimą.“
Broliai ir seserys, savo namus ši puiki motina sugebėjo paversti dvasinio mokymosi centru. Marija keletą kartų klausė savęs panašiai kaip etiopas: „Kaip mano vaikai sužinos, jei mama jų nenukreips?“
Mano brangūs Evangelijos bendražygiai, liudiju, kad, jei stropiai, noriai, tvirtai ir nuoširdžiai stengsimės pažinti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir mokyti jos vienas kitą, ir darysime tai su tikru ketinimu ir veikiami Dvasios, tie mokymai gali pakeisti širdis ir įkvėpti troškimą gyventi pagal Dievo tiesas.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas. Jis yra Gelbėtojas ir Jis yra gyvas. Žinau, kad Jis vadovauja Savo Bažnyčiai per pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. Taip pat liudiju, kad Dievas gyvas, kad Jis mus myli. Jis nori, kad sugrįžtume Jo akivaizdon – visi. Jis girdi mūsų maldas. Apie šias tiesas liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.