Gerasis Ganytojas, Dievo Avinėlis
Jėzus Kristus mus šaukia Savo balsu ir Savo vardu. Jis mus suranda ir surenka. Jis mus moko, kaip tarnauti su meile.
Brangūs broliai ir seserys, ar kada nors, kai negalėjote užmigti, esate bandę skaičiuoti įsivaizduojamas aveles? Pūkuotoms avelėms šokant per tvorą skaičiuojate: 1, 2, 3, … 245, 246, … 657, 658 …1
Tačiau manęs toks avelių skaičiavimas nemigdo. Imu jaudintis dėl paklydusios ar netektos, ir dėl to negaliu užmigti.
Su piemenėliu, kuris tapo karaliumi, mes pareiškiame:
„Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
Jis atgaivina mano sielą.“2
Šį Velykų metą minime Gerąjį Ganytoją, kuris taip pat yra ir Dievo Avinėlis. Iš visų Jo dieviškų titulų nėra švelnesnio ar iškalbingesnio. Galime daug ko pasimokyti iš to, kad Gelbėtojas save vadina Geruoju Ganytoju, ir iš pranašų liudijimų apie Jį kaip Dievo Avinėlį. Šie vaidmenys ir simboliai galingai vienas kitą papildo – kas geriau nei Gerasis Ganytojas pagelbės brangiai avelei ir ar yra geresnis Gerasis Ganytojas už Dievo Avinėlį?
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“, o Dievo viengimis Sūnus atidavė savo gyvybę paklusniai atsiduodamas Savo Tėvui.3 Jėzus liudija: „Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.“4 Jėzus turėjo galią atiduoti savo gyvybę ir ją vėl pasiimti.5 Būdamas vienybėje su Tėvu, Gelbėtojas mus laimina išskirtinai – tiek kaip Gerasis Ganytojas, tiek kaip Dievo Avinėlis.
Būdamas mūsų Gerasis Ganytojas Jėzus Kristus mus šaukia Savo balsu ir Savo vardu. Jis mus suranda ir surenka. Jis mus moko, kaip tarnauti su meile. Apsvarstykime šias tris temas, pradėdami nuo to, kad Jis mus kviečia Savo balsu ir Savo vardu.
Pirma, mūsų Gerasis Ganytojas „šaukia savąsias avis vardais. […] [Jos] […] pažįsta jo balsą.“6 Ir „jis šaukia jus savo paties vardu, kuris yra Kristaus vardas“7. Jei mes turėdami tikrą ketinimą stengsimės sekti Jėzumi Kristumi, ateis įkvėpimas daryti gera, mylėti Dievą ir Jam tarnauti.8 Į Jo balsą įsiklausome studijuodami, apmąstydami ir melsdamiesi, reguliariai atnaujindami sakramento ir šventyklos apeigas ir kviesdami visus prisijungti prie Jo Evangelijos bei apeigų.
Mūsų dienomis prezidentas Raselas M. Nelsonas mus ragina atkurtąją Bažnyčią vadinti Jėzaus Kristaus apreikštu pavadinimu: Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.9 Viešpats pasakė: „Todėl, ką bedarytumėte, tai darysite mano vardu; todėl bažnyčią pavadinsite mano vardu; ir jūs šauksitės Tėvo mano vardu, idant jis laimintų bažnyčią dėl manęs.“10 Visame pasaulyje, tiek savo širdyse, tiek ir savo namuose, Tėvo šaukiamės Jėzaus Kristaus vardu. Esame dėkingi už tokią dosnią palaimą turėti į namus orientuotą bei Bažnyčios palaikomą garbinimą, Evangelijos studijavimą ir pamokančias šeimos veiklas.
Antra, mūsų Gerasis Ganytojas mus suranda ir surenka į vieną kaimenę. Jis klausia: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?“11
Mūsų Gelbėtojas padeda tiek tai vienintelei, tiek ir toms devyniasdešimt devynioms – neretai ir tuo pačiu metu. Tarnaudami paisome tų devyniasdešimt devynių, kurios yra tvirtos ir nepajudinamos, net tuomet, kai ieškome tos vienos paklydėlės. Viešpats ieško ir mus vaduoja iš įvairiausių vietų12, visuose keturiuose žemės ketvirčiuose13. Jis mus renka per šventą sandorą ir savo apmokantįjį kraują.14
Savo mokiniams Naujajame Testamente Gelbėtojas pasakė: „Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės.“15 Amerikos žemyne Lehio sandoros vaikams prisikėlęs Viešpats paliudijo: „Jūs esate mano avys.“16 Jėzus pasakė, kad ir kitos avys išgirs Jo balsą.17 Koks palaiminimas yra Mormono Knyga – dar vienas testamentas, liudijantis Jėzaus Kristaus balsą!
Jėzus Kristus kviečia Bažnyčią priimti visus, išgirdusius Jo balsą18 ir besilaikančius Jo įsakymų. Kristaus doktriną sudaro krikštas vandeniu ir ugnimi bei Šventąja Dvasia.19 Nefis klausia: „Jei Dievo Avinėlis, būdamas šventas, turi pasikrikštyti vandeniu, kad įvykdytų visą teisumą, juo labiau reikia mums, nešventiems, pasikrikštyti, taip, būtent vandeniu!“20
Mūsų dienomis Gelbėtojas trokšta, kad tai, ką darome ir kuo tampame, kviestų kitus ateiti ir sekti Juo. Ateikite ir raskite meilę, išgijimą, ryšį ir priklausymą Jam pagal sandorą, taip pat šventąją Dievo šventyklą, kurioje šventos išgelbėjimo apeigos gali palaiminti visus šeimos narius – taip Izraelį renkant abiejose uždangos pusėse.21
Trečia, būdamas „Izraelio ganytojas“22 Jėzus Kristus pavyzdžiu rodo, kaip ganytojai Izraelyje turi tarnauti su meile. Kai Viešpats klausia, ar Jį mylime, panašiai kaip to Jis klausė Simoną Petrą, mūsų Gelbėtojas maldauja: „Ganyk mano avinėlius. […] Ganyk mano avis. […] Ganyk mano avis.“23 Viešpats pažada, kad kai Jo ganytojai ganys Jo avinėlius ir avis, tai esančios Jo kaimenėje „nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks“24.
Mūsų Gerasis Ganytojas įspėja, kad ganytojai Izraelyje neturėtų nei snausti25, nei naikinti ar išsklaidyti avių26, nei žiūrėti į savo kelią ir ieškoti sau naudos27. Dievo ganytojai stiprina, gydo, sutvarsto tai, kas sulūžo, sugrąžina tai, kas nutolo, ieško tų, kurie paklydo.28
Viešpats taip pat įspėja apie samdinius, kuriems „avys nerūpi“29, ir apie „netikr[us] pranaš[us], kurie ateina pas jus avies kailyje, bet viduje yra plėšrūs vilkai“30.
Mūsų Gerasis Ganytojas džiūgauja, kai savo asmeninę valios laisvę naudojame su ketinimu ir tikėjimu. Esantieji Jo kaimenėje į Gelbėtoją žvelgia kupini dėkingumo už Jo apmokančiąją auką. Sudarome sandorą sekti Juo – ne pasyviai, aklai ar „pasimetę“, bet iš visos širdies ir visu savo protu trokšdami pamilti Dievą ir savo artimą, nešti vienas kito naštas ir džiūgauti vienas kito džiaugsmais. Lygiai kaip Kristus savo valia atsidavė savo Tėvo valiai, taip ir mes pagarbiai imame ant savęs Jo vardą. Mes džiugiai jungiamės prie Jo darbo surinkti visus Dievo vaikus ir jiems tarnauti.
Broliai ir seserys, Jėzus Kristus yra mūsų tobulas Gerasis Ganytojas. Kadangi už mus Jis yra atidavęs savo gyvybę ir šiuo metu šlovingai prisikėlęs, Jėzus Kristus taip pat yra tobulasis Dievo Avinėlis.31
Jau nuo pat pradžios buvo kalbėta apie aukojimui skirtą Dievo Avinėlį. Angelas Adomui pasakė, kad jo auka „yra Tėvo Viengimio […] aukos atvaizdas“, mus kviečiantis „per amžius atgailau[ti] bei šauk[tis] Dievo Sūnaus vardu“32.
Tėvas Abraomas, kuris visoms žemės tautoms skyrė sandoros palaiminimus, asmeniškai patyrė, ką reiškia aukoti savo sūnų.
„Izaokas tarė savo tėvui: „Mano tėve!“ O tas atsiliepė: „Aš čia, sūnau!“ Jis klausė: „Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas […]?“
Abraomas atsakė: „Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!“33
Apaštalai ir pranašai nuo seno matė ir džiūgavo dėl iš anksto numatytosios Dievo Avinėlio misijos. Tiek Jonas Senajame Pasaulyje, tiek ir Nefis Naujajame Pasaulyje liudijo apie Dievo Avinėlį34, „taip, netgi Amžinojo Tėvo Sūnų[,] […] pasaulio Išpirkėją“35.
Abinadis paliudijo apie apmokančiąją Jėzaus Kristaus auką: „Mes visi nuklydome kaip avys; kiekvienas pasukome savo keliu; o Viešpats uždėjo ant jo visų mūsų nedorybes.“36 Didžiąją ir paskutinę Dievo Sūnaus auką Alma pavadino „vien[u] dalyk[u], kuris svarbesnis už juos visus“. Alma ragino: „tikė[kite] Dievo Avinėlį“, „ateikite ir nebijokite“37.
Viena brangi draugė papasakojo, kaip įgijo vertingą liudijimą apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Ji užaugo tikėdama, kad nuodėmė visuomet užtraukia didelę bausmę, kurią turime atlikti vieni. Ji meldė Dievą padėti jai suprasti, kaip įmanoma gauti dievišką atleidimą. Ji meldė supratimo ir žinojimo, kaip Jėzus Kristus gali atleisti atgailaujantiems ir kaip gailestingumas gali patenkinti teisingumo reikalavimus.
Vieną dieną į jos maldą buvo atsakyta per dvasiškai keičiantį potyrį. Išsigandęs jaunuolis išbėgo iš parduotuvės rankose laikydamas du krepšius pavogto maisto. Žmonių pilnoje gatvėje jį ėmė vytis parduotuvės vadovas, o pavijęs ėmė šaukti ir talžyti. Užuot ėmusi tą išsigandusį jaunuolį teisti lyg kokį vagį, mano jaunoji draugė buvo netikėtai pripildyta didelės atjautos jam. Be baimės, nesirūpindama savo pačios saugumu, ji nuėjo tiesiai prie dviejų besiginčijančių vyrų. Ji tarė: „Sumokėsiu už maistą. Paleiskite jį. Prašau, leiskite man sumokėti už maistą.“
Paraginta Šventosios Dvasios ir kupina niekada anksčiau nejaustos meilės, mano draugė tarė: „Aš tenorėjau padėti ir išgelbėti tą jaunuolį.“ Mano draugė pasakė, kad ji pradėjo suprasti Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą – kaip ir kodėl su tyra ir tobula meile Jėzus Kristus savo noru pasiaukojo tam, kad būtų jos Gelbėtojas ir Išpirkėjas, ir kodėl ji norėjo, kad Jis toks būtų.38
Nenuostabu, kad giedame:
Būdamas Dievo Avinėlis mūsų Gelbėtojas žino, kada jaučiamės vieni, pažeminti, dvejojantys ar išsigandę. Viename regėjime Nefis pamatė, kaip Dievo Avinėlio galia „nusileid[žia] ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių“. Nors „išsklaidyti ant viso žemės veido [tačiau …] ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“40.
Šis vilties pažadas ir paguoda skirti ir mūsų dienoms.
Ar savo šeimoje, mokykloje, darbe, bendruomenėje esate vienintelis Bažnyčios narys? Ar jums kartais atrodo, kad jūsų skyrius yra mažas ar atskirtas? Ar persikraustėte į naują vietą, kurioje kalbama nesuprantama kalba arba yra kitokie papročiai? Galbūt pasikeitė jūsų gyvenimo aplinkybės ir dabar susiduriate su jums iki šiol neįmanomais atrodžiusiais dalykais? Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, kad ir kas būtume – mūsų Gelbėtojas užtikrina, Izaijo žodžiais tariant: „Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai.“41
Broliai ir seserys, Gerasis Ganytojas mus kviečia Savo balsu ir Savo vardu. Jis ieško, renka ir lanko savo žmones. Per savo gyvąjį pranašą ir kiekvieną iš mūsų Jis visus kviečia Jo sugrąžintosios Evangelijos pilnatvėje ir Jo sandoros kelyje atrasti ramybę, tikslą, išgijimą bei džiaugsmą. Savo pavyzdžiu Izraelio ganytojus Jis moko tarnauti Jo meile.
Jėzaus, kaip Dievo Avinėlio, dieviška misija buvo iš anksto paskirta ir dėl jos džiūgavo apaštalai bei pranašai. Jo beribis ir amžinas Apmokėjimas yra laimės plano ašis ir sukūrimo tikslas. Jis mus užtikrina, kad nešasi mus priglaudęs prie savo širdies.
Brangūs broliai ir seserys, tad trokškime būti „nuolankūs Dievo ir Avinėlio pasekėjai“42, kad vieną dieną mūsų vardai galbūt būtų įrašyti į Avinėlio gyvenimo knygą43, kad giedotume Avinėlio giesmę44 ir būtume pakviesti į Avinėlio vakarienę45.
Būdamas Ganytojas ir Avinėlis, Jis šaukia: vėl ateikite „į tikrąjį pažinimą […] apie savo Išpirkėją, […] savo didįjį ir tikrąjį ganytoją“46. Jis pažada, kad „per jo malonę būsi[me] tobuli Kristuje“47.
Šį Velykų metą mes giedame Jam gyrius:
„Vertas Avinėlis!“48
„Osana Dievui ir Avinėliui!“49
Liudiju apie Jį – mūsų tobulą Gerąjį Ganytoją, tobulą Dievo Avinėlį. Jis mus šaukia vardais, Savuoju vardu – šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.