Dvasinių raumenų lavinimas
Kaip vien skaitymo ir mokymosi apie raumenis nepakanka, kad raumuo augtų, lygiai taip skaitymo ir mokymosi apie tikėjimą, jo nenaudojant, nepakanka, kad tikėjimas augtų.
Esu dėkingas už palaimą turėti fizinį kūną, kuris yra nuostabi mūsų Dangiškojo Tėvo dovana. Mūsų kūnai turi daugiau nei 600 raumenų.1 Daugelis raumenų turi būti naudojami kiekvieną dieną, kad pajėgtų atlikti mūsų kasdienes užduotis. Galėtume įdėti daug proto pastangų skaitydami ir mokydamiesi apie savo raumenis, bet jei manysime, kad tai juos sustiprins, labai nusivilsime. Mūsų raumenys auga tik tada, kai juos naudojame.
Suvokiau, kad su dvasinėmis dovanomis yra taip pat. Jomis taip pat reikia naudotis, kad jos augtų. Pavyzdžiui, tokia dvasinė dovana kaip tikėjimas nėra tik jausmas ar nusiteikimas; tai yra veikimo principas, kuris dažnai Raštuose randamas greta veiksmažodžio naudoti.2. Kaip vien skaitymo ir mokymosi apie raumenis nepakanka, kad raumuo augtų, lygiai taip skaitymo ir mokymosi apie tikėjimą, jo nenaudojant, nepakanka, kad tikėjimas augtų.
Kai buvau 16-os, mano vyriausiasis brolis Aivanas, kuriam tuo metu buvo 22-eji, kartą grįžo namo ir papasakojo šeimai naujienas. Jis nusprendė pasikrikštyti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Mūsų tėvai pažvelgė į jį truputį skeptiškai, o aš, atsimenu, ne visai supratau, kas vyksta. Daugmaž po metų ar vėliau jis mums pranešė dar labiau stebinančią žinią: jis nusprendė tarnauti kaip Bažnyčios misionierius – tai reiškė, kad dvejus metus jo nematysime. Mūsų tėvų ši naujiena visai nepradžiugino, tačiau aš mačiau, kad jis tvirtai pasiryžęs, ir tai sustiprino mano žavėjimąsi juo ir jo priimtu sprendimu.
Po kelių mėnesių, kai Aivanas jau tarnavo misijoje, turėjau galimybę su keliais bendraklasiais planuoti, kaip praleisime atostogas. Norėjome atšvęsti vidurinės mokyklos baigimą ir keletą dienų praleisti paplūdimyje.
Parašiau laišką savo broliui misionieriui ir paminėjau savo vasaros atostogų planus. Jis atrašė, kad miestelis, kuriame tarnauja, yra pakeliui į tą vietą, į kurią planavau vykti. Nusprendžiau, kad būtų gerai sustoti ten ir jį aplankyti. Tik daug vėliau sužinojau, kad šeimos nariai neturėtų lankyti misionierių.
Aš viską suplanavau. Atsimenu, kad sėdėjau autobuse ir galvojau apie visus tuos smagius dalykus, kuriuos mudu su Aivanu drauge galėsime nuveikti tokią nuostabią saulėtą dieną. Mes papusryčiausime, paplepėsime, pažaisime smėlyje, pasideginsime saulėje – bus tikrai šauni diena!
Autobusui atvykus į stotį, pamačiau Aivaną, stovintį šalia kito vaikino, abu apsirengusius baltais marškiniais ir su kaklaraiščiais. Išlipau iš autobuso, mes apsikabinome ir jis supažindino mane su savo porininku. Nešvaistydamas nė minutės išdėsčiau broliui savo dienos planus, bet nė nenutuokiau, ką suplanavęs buvo Aivanas. Jis pažvelgė į mane, nusišypsojo ir tarė: „Žinoma! Tačiau pirmiausia mums reikia kai ką atlikti. Ar norėtum eiti drauge?“ Aš sutikau, galvodamas, kad po to turėsime pakankamai laiko pasimėgauti paplūdimiu.
Tą dieną daugiau nei 10 valandų aš vaikščiojau to miestelio gatvėmis kartu su broliu ir jo porininku. Visą dieną šypsojausi žmonėms. Sveikinausi su žmonėmis, kurių niekada prieš tai nemačiau. Kalbėjausi su visais, beldžiausi į nepažįstamųjų duris ir lankiau žmones, kuriuos mokė mano brolis ir jo porininkas.
Per vieną iš tokių vizitų, brolis ir jo porininkas mokė apie Jėzų Kristų ir Išgelbėjimo planą. Staiga Aivanas padarė pauzę ir pažvelgė į mane. Mano nuostabai, jis mandagiai paprašė manęs pasidalyti savo nuomone apie tai, ko buvo mokoma. Kambaryje stojo tyla, o visų akys nukrypo į mane. Gana sunkiai aš galiausiai radau žodžių ir išsakiau, ką jaučiu Gelbėtojui. Nežinojau, ar viską padariau teisingai, ar ne. Brolis nė karto manęs nepataisė, priešingai, jis man padėkojo už išsakytas mintis ir jausmus.
Per tas drauge praleistas valandas brolis ir jo porininkas nė minutės neskyrė mokydami vien tik mane, tačiau žinių gavau daugiau nei per visus mūsų ankstesnius pokalbius. Pats mačiau, kaip keičiasi veidai, kai žmonės į savo gyvenimą priima dvasinę šviesą. Mačiau, kaip kai kurie žmonės tuose mokymuose rasdavo viltį; sužinojau, kaip tarnauti kitiems ir pamiršti save bei savo troškimus. Dariau tai, ko mokė Gelbėtojas, sakydamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“3
Žvelgdamas atgal suvokiu, kad mano tikėjimas tą dieną išaugo dėl to, kad brolis suteikė man progą jį panaudoti. Aš naudojau jį, kai skaitėme Raštus, ieškojome žmonių, kad mokytume, liudijome, tarnavome kitiems ir taip toliau. Tą dieną taip ir nenuėjome pasikaitinti saulėje, bet mano širdį sušildė šviesa iš dangaus. Nepamačiau nė vienos smiltelės paplūdimyje, bet pajutau, kad mano tikėjimas auga kaip mažutėlis garstyčios grūdelis.4 Tą saulėtą dieną praleidau ne kaip turistas, bet įgijau nuostabios patirties ir, to nė nesuvokdamas, pabuvau misionieriumi – net nebūdamas Bažnyčios nariu!
Progos stiprinti dvasinius raumenis
Dėl Evangelijos Sugrąžinimo galime suprasti, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas padeda mums ugdyti dvasines dovanas. Labiau tikėtina, kad Jis suteiks mums progų tas dovanas ugdyti, užuot paprasčiausiai davęs be jokių dvasinių ir fizinių pastangų. Jei esame pakankamai jautrūs Jo Dvasiai, išmoksime atpažinti tas progas ir jomis naudotis.
Jei siekiame būti kantresni, galime būti priversti lavinti kantrybę laukdami kieno nors atsakymo. Jei norime jausti daugiau meilės artimui, galime ją auginti sėdėdami Bažnyčioje šalia naujo žmogaus. Tas pats ir su tikėjimu: kai mintis užplūsta abejonės, norint judėti pirmyn reikės pasikliauti Viešpaties pažadais. Tokiu būdu naudosime savo dvasinius raumenis ir juos vystysime, kad jie mūsų gyvenime taptų stiprybės šaltiniais.
Pradžioje tikriausiai nebus lengva, ir tai net gali tapti sunkiu išbandymu. Viešpaties per pranašą Moronį pasakyti žodžiai gali labai tikti mums šiais laikais: „Ir jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą. Aš duodu žmonėms silpnumą, kad jie būtų nuolankūs; ir mano malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš mane; nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe.“5
Esu dėkingas savo broliui Aivanui, kuris ne tik pasidalijo su manimi Evangelija, bet taip pat netiesiogiai pakvietė mane gyventi pagal ją ir atpažinti savo silpnybes. Jis padėjo man priimti Viešpaties kvietimą „Ateik ir sek paskui mane“ 6 – gyventi, kaip gyveno Gelbėtojas, ieškoti, kaip ieškojo Gelbėtojas, ir mylėti taip, kaip mus myli Jis. Po tos mano misionieriškos patirties praėjus keletui mėnesių, nusprendžiau krikštytis ir taip pat tarnauti misijoje.
Priimkime prezidento Raselo M. Nelsono kvietimą ir ryžtingai ateikime pas Gelbėtoją7 išsiaiškindami, kuriems iš tų raumenų reikėtų daugiau dvasinės veiklos, ir pradėdami juos naudoti. Tai ne sprintas, bet ilgos distancijos bėgimas, todėl nepamirškime tų nedidelių, bet nuolatinių dvasinių veiklų, kurios stiprina mūsų svarbius dvasinius raumenis. Jei norime sustiprinti savo tikėjimą, darykime tai, kas reikalauja tikėjimo.
Liudiju, kad esame mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai. Jo Sūnus Jėzus Kristus mus myli. Jis atėjo į šį pasaulį, kad parodytų mums kelią, o tada savanoriškai paaukojo Savo gyvybę, kad mums suteiktų viltį! Gelbėtojas mus kviečia sekti Jo tobulu pavyzdžiu, naudoti savo tikėjimą Juo bei Jo Apmokėjimu ir išugdyti visas dvasines dovanas, kuriomis buvome palaiminti. Jis yra tas kelias. Tai mano liudijimas Jėzaus Kristaus vardu, amen.