Statykime dvasingumo ir apsaugos tvirtovę
Kai gyvename pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, kai panaudojame Gelbėtojo Apmokėjimą ir su tikėjimu veržiamės pirmyn, stiprėja mūsų apsauga nuo priešininko.
Mano brangūs broliai ir seserys, šiai konferencijai artėjant prie pabaigos aš reiškiu padėką mūsų Tėvui Danguje už visus per pastarąsias dvi dienas nuo šios sakyklos išsakytus patarimus, tiesas ir apreiškimus. Buvome mokomi Dievo tarnų, pašauktų kalbėti Jo šventus žodžius. Viename pastarųjų dienų apreiškime Viešpats yra mums priminęs: „Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat.“1
Žvelgdamas į čia gausiai susirinkusius šventuosius ir įsivaizduodamas visame likusiame pasaulyje visuotinę konferenciją stebinčius narius pagalvoju apie vieną susirinkimą, aprašytą Mormono Knygoje, kai Jėzus Kristus po nukryžiavimo pasirodė nefitams. Pamokęs Evangelijos, Jis juos paskatino: „Eikite į savo namus ir apmąstykite tai, ką aš kalbėjau, ir prašykite Tėvą mano vardu, kad galėtumėte suprasti, ir paruoškite savo protus rytojui.“2
„Eikite į savo namus ir apmąstykite“ – tai kitas žingsnis, kad įsidėtume į širdį pranašų ir Bažnyčios vadovų žodžius, išsakytus šioje šventoje aplinkoje. Į Kristų orientuoti namai – tai Dievo karalystės tvirtovės žemėje dienomis, kai, kaip išpranašauta, velnias „siautės žmonių vaikų širdyse ir kurstys juos pykčiui prieš tai, kas gera“3.
Istoriškai tvirtoves žmonės statydavosi tam, kad į vidų neįsileistų priešų. Tokiose tvirtovėse dažniausiai būdavo bokštas, iš kurio sargybiniai – kaip ir pranašai – įspėdavo apie grėsmingas pajėgas ir besiartinančias atakas.
Ankstyvaisiais Jutos pionierių laikais mano prosenelis Tomas Resbandas su savo šeima buvo vieni iš pirmųjų naujakurių, įžengusių į nuostabiųjų Jutos Vosačo kalnų Heberio slėnį.
1859 metais Tomas prisidėjo prie jų apsaugai skirto Heberio forto statybos. Tai buvo gana nesudėtingas statinys iš greta sustatytų tuopų rąstų, taip sudarančių išorinę forto sieną. Viduje prie tos bendros tvirtovės sienos buvo suręsti nameliai. Toks statinys teikė apsaugą besikuriančioms ir Viešpatį garbinusioms pionierių šeimoms.
Panašiai yra ir mūsų laikais. Mūsų namai yra nuo pasaulio blogio saugančios tvirtovės. Savo namuose pas Kristų einame kartu mokydamiesi sekti Jo įsakymais, studijuodami Raštus, melsdamiesi ir padėdami vieni kitiems išlikti sandoros kelyje. Naujasis mokymo programos „Ateik ir sek paskui mane“ akcentas – asmeninis ir šeimos studijavimas namuose – skirtas „gilinti [mūsų] atsivertimą ir padėti [mums] tapti panašesni[ems] į Jėzų Kristų“4. Tai darydami tapsime, kaip pasakė Paulius, „naujais kūriniais“5, kurių širdys ir sielos yra susiderinusios su Dievu. Mums reikia tos stiprybės, kad pasitiktume ir atremtume priešininko puolimus.
Gyvendami su pasišventimu, kylančiu iš tikėjimo Jėzumi Kristumi, mes jausime taikų Šventosios Dvasios buvimą. Ji ves mus į tiesą, įkvėps gyventi vertai Viešpaties palaimų ir paliudys, kad Dievas gyvas ir kad Jis mus myli. Ir visa tai – mūsų pačių namų tvirtovėje. Tačiau atminkime, kad mūsų namų tvirtumas priklauso nuo to, kokie dvasiškai stiprūs kiekvienas iš mūsų esame tuose namuose.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra mokęs: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“6 Šiomis dienomis, būdamas dabartinis Viešpaties pranašas, regėtojas, mūsų tvirtovės – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios – sargybinis, jis mato, kaip artinasi priešas.
Broliai ir seserys, mes kariaujame su Šėtonu dėl žmonių sielų. Mūšio linijos buvo nubrėžtos dar ikižemiškame gyvenime. Šėtonas, kartu su trečdaliu Dangiškojo Tėvo vaikų, atmetė Jo išaukštinimo pažadus. Nuo to laiko šio priešininko pakalikai kaunasi su tais ištikimaisiais, kurie renkasi Tėvo planą.
Šėtonas žino, kad jo dienos suskaičiuotos ir kad jam liko nedaug laiko. Kad ir koks gudrus ir suktas jis būtų, laimėti jam nepavyks. Tačiau vis dar siaučia jo kova dėl kiekvieno iš mūsų sielos.
Kad apsisaugotume, turime statytis dvasingumo ir savo sielų apsaugos tvirtovę, tokią, kurios nepramuš piktasis.
Šėtonas yra klastinga gyvatė, į mūsų protus ir širdis įsiranganti tuomet, kai prarandame budrumą, patiriame nesėkmes ar netenkame vilties. Jis gundo mus meilikaudamas, žadėdamas palengvėjimą, poilsį ar laikiną gerą savijautą, kai jaučiamės blogai. Jis pateisina išdidumą, grubumą, nesąžiningumą, nepasitenkinimą, amoralumą, ir po kurio laiko galime tapti „bejausmiai“7. Mus gali palikti Dvasia. „Ir taip velnias apgauna jų sielas ir atsargiai nusiveda juos į pragarą.“8
Kita vertus, dažnai Dvasią stipriai pajuntame šlovindami Dievą tokiais žodžiais:
Statydami dvasinės stiprybės tvirtovę galime išvengti priešininko puolimų, nusigręžti nuo jo ir taip pajusti Dvasios ramybę. Galime sekti pavyzdžiu mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, kuris gundomas tyruose pasakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone!“10 Per savo gyvenimo patyrimus to turime išmokti kiekvienas iš mūsų.
Toks teisus tikslas gerai aprašytas Mormono Knygoje, kai vadas Moronis ruošė nefitus melagio, kraugerio ir galios ištroškusio Amalikijo puolimams. Nefitams apginti Moronis pastatė tvirtovę, „kad jie galėtų gyventi Viešpačiui, savo Dievui, ir kad galėtų palaikyti tai, ką jų priešai vadino krisčionių reikalu“11. Moronis buvo „tvirtas Kristaus tikėjime“12 ir ištikimas „Dievo įsakymų vykdymu […] ir pasipriešinimu nedorybei“13.
Stoję į mūšį lamanitai nustėro išvydę nefitų pasiruošimą, ir buvo įveikti. Nefitai dėkojo „Viešpačiui, savo Dievui, už neprilygstamą jo galią, išvaduojant juos iš priešų rankų“14. Išorinei gynybai jie pasistatė tvirtovę, o vidinei gynybai – savo sielų gelmėse įtvirtino tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Kokiais būdais sunkiu metu galėtume įtvirtinti save, kad būtume „įrankiais Dievo rankose šiam didžiam darbui įgyvendinti“?15 Pažvelkime į Raštus.
Turime būti paklusnūs. Viešpats įsakė tėvui Lehiui liepti savo sūnums sugrįžti į Jeruzalę „gaut[i] metraščius bei atnešt[i] juos čionai į tyrus“16. Lehis neklausinėjo; jis nesvarstė kodėl ar kaip. To nedarė ir Nefis, taręs: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė.“17
Ar mes veikiame su ryžtingu Nefio paklusnumu? O gal labiau esame linkę abejoti Dievo įsakymais, kaip tai darė Nefio broliai, kurių tikėjimo trūkumas galiausiai juos nugręžė nuo Viešpaties? Viešpats mūsų prašo, kad paklusnumą naudotume „su visu širdies šventumu“18.
Turime pasikliauti Viešpačiu, kuris izraelitus į pažadėtąją žemę vesti besiruošiančiam Jozuei tarė: „Būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi.“19 Jozuė patikėjo tais žodžiais ir savo žmonėms patarė: „Pašventinkite save, nes rytoj Viešpats darys tarp jūsų stebuklus!“20 Viešpats perskyrė Jordano vandenis, ir taip užsibaigė 40 metų trukusios izraelitų klajonės tyruose.
Tiesą turime ginti taip, kaip tai Mormono Knygoje darė pranašas Abinadis. Suimtas ir atvestas pas karalių Nojų ir jo nelabuosius kunigus Abinadis mokė Dešimties įsakymų ir galingai pamokslavo, kad Kristus „ateis žemyn tarp žmonių vaikų ir išpirks savo žmones“21. O tada su didžiuliu tikėjimu tarė: „O Dieve, priimk mano sielą“22, ir „iškent[ė] mirtį nuo ugnies“23.
Sandoras sudarome ir atnaujiname priimdami sakramentą ir garbindami šventykloje. Sakramentas yra svarbiausias mūsų sekmadieninio garbinimo įvykis, kai gauname pažadą, „kad jo Dvasia visuomet [bus] su [mumis]“24. Per šias šventas apeigas įsipareigojame priimti Jėzaus Kristaus vardą, sekti Juo ir prisiimti savo pareigas šiame dieviškame darbe, kaip tai darė Jis. Šventykloje mes galime „atidė[ti] į šalį šio pasaulio dalykus“25 ir pajusti Viešpaties buvimą bei Jo viską pranokstančią ramybę. Tėvo akivaizdoje galime susitelkti į savo protėvius, savo šeimas ir amžinąjį gyvenimą. Nenuostabu, kad neseniai Romoje prezidentas Nelsonas pareiškė: „Iš šios šventyklos pasklisiantis gėris bus neapsakomai didelis.“26
Visada turime būti dori. Kad mums nereikėtų nuolat svarstyti, kas gera, o kas bloga, turime ugdyti įžvalgumą ir savidrausmę. Turime giliai į širdį dėtis šiuos pirmykštės Bažnyčios apaštalo Petro perspėjančius žodžius: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.“27
Stropiai tvirtindami savo tvirtoves tampame panašūs į Jėzų Kristų – tarsi Jo tikrieji mokiniai, patikėję Jam saugoti savo sielas.
Jūsų liudijimas apie Jėzų Kristų yra jūsų asmeninė tvirtovė, apsauga jūsų sielai. Mano prosenelis su kitais pionieriais Heberio fortą po vieną rąstą statė tol, kol „darniai [išaugo] visas pastatas“28 ir jiems visiems tapo saugu. Panašiai yra ir su liudijimu. Kai Šventoji Dvasia kalbėdama mūsų pačių dvasiai pamoko „ties[os] širdyje“29, liudijimą įgyjame kiekvienas asmeniškai. Kai gyvename pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, kai panaudojame Gelbėtojo Apmokėjimą ir veržiamės pirmyn su tikėjimu, o ne baime, stiprėja mūsų apsauga nuo priešininko apgaulių. Mūsų liudijimui sujungus mus su dangumi esame laiminami „ties[a] apie viską“30. Ir lyg tie tvirtovės saugomi pionieriai, esame saugiai apglėbiami Gelbėtojo meilės rankomis.
Pranašas Eteras mokė: „Todėl kiekvienas, kuris tiki Dievą, gali tikrai viltis geresnio pasaulio, taip, būtent vietos Dievo dešinėje; ši viltis kyla iš tikėjimo ir tampa inkaru žmonių sieloms, kuris padaro juos tvirtus ir nepajudinamus, visuomet dosnius gerų darbų ir veda šlovinti Dievo.“31
Mano brangūs broliai ir seserys, užbaigsiu savo palaiminimu, kad pirmyn žengtumėte pasikliaudami Viešpačiu ir Jo Evangelija. Apkabinkite suklupusius ir su savo vidine Dvasios stiprybe meiliai parveskite juos atgal į dvasingumo ir apsaugos tvirtovę. Visais savo darbais stenkitės „būt kaip Jėzus“32, saugokitės blogio ir pagundų, atgailaukite, kaip tai mums vakar priminė mūsų brangusis pranašas, būkite nuoširdūs, būkite dori ir tyri, rodykite gailestį ir tikrąją meilę bei mylėkite Viešpatį savo Dievą su tikrojo mokinio atsidavimu.
Mūsų liudijimai apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, mūsų namai, mūsų šeimos ir mūsų narystė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje bus mūsų asmeninėmis apsauginėmis tvirtovėmis, kurios mus apsups ir saugos nuo piktojo galios. Tai iškilmingai liudiju mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, paties Jėzaus Kristaus, vardu, amen.