Pažinimo siekimas per Dvasią

Vyresnysis Matijas Heldas

Iš Septyniasdešimties

Turėtume mokytis tiesą atpažinti ne tik savo racionaliu protu, bet taip pat per tylų ir ramų Dvasios balsą.

Brangūs broliai ir seserys, Viešpats ne kartą mums sakė „siek[ti] mokytumo, būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu“¹. Šviesos ir supratimo galime gauti ne tik per loginį mąstymą, bet ir per Šventosios Dvasios vedimą ir įkvėpimą.

Šis papildomas pažinimo šaltinis visada buvo mano gyvenimo dalis.

Mano brangi žmona Irene ir aš prie Bažnyčios prisijungėme prieš 31-ius metus, kai buvome jaunavedžiai. Abu augome Kolumbijoje, bet po mūsų santuokos praėjus porai mėnesių mano karjera nuvedė mus gyventi į Vokietiją. Buvome labai jauni ir puoselėjome dideles viltis bei lūkesčius; mums tai buvo ypač džiugus ir laimingas laikotarpis.

Tuo metu, kai aš dėmesį daugiausia telkiau į savo karjerą, Irenė jautė, kad gausime kažkokią žinią iš dangaus, bet nežinojo, kaip ir kada tai įvyks. Tad ji į mūsų namus ėmė įleidinėti įvairius po namus vaikštančius enciklopedijų, dulkių siurblių, receptų knygų, virtuvės įrankių ir panašių dalykų pardavėjus – visada laukdama tos ypatingos žinios.

Vieną vakarą ji man papasakojo, kad du vaikinai tamsiais kostiumais pabeldė į mūsų duris ir ji labai aiškiai ir stipriai pajuto, kad turėtų juos įsileisti. Jie sakė norintys pakalbėti su ja apie Dievą, bet norėtų sugrįžti, kai ir aš būsiu namuose. Ar tai toji laukta žinia?

Jie ėmė pas mus lankytis, ir jų vadovaujami skaitėme Raštus ir supratome, koks nepaprastai svarbus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas Jėzus Kristus. Netrukus pradėjome gailėtis, kad buvome pakrikštyti dar būdami maži vaikai ir tai nebuvo sąmoningai sudaryta sandora. Tačiau krikštytis vėl taip pat reiškė tapti šios naujos Bažnyčios nariais, todėl pirmiausia mums iš tiesų reikėjo viską apie ją suprasti.

Bet kaip galėjome sužinoti, ar tai, ką misionieriai mums sakė apie Mormono Knygą, Džozefą Smitą ir išgelbėjimo planą, iš tiesų yra tikra? Na, iš Viešpaties žodžių supratome, kad galime „pažin[ti] juos iš jų vaisių“². Todėl labai sistemingai ėmėme tikrinti Bažnyčią ieškodami tų vaisių savo labai racionalaus proto akimis. Ką gi pamatėme? Pamatėme štai ką:

Draugiškus, laimingus žmones ir nuostabias šeimas, suprantančius, kad mums šiame gyvenime skirta pajusti džiaugsmą, o ne vien kančią ir vargus.
Bažnyčią, kuri neturi apmokamos kunigijos, bet joje patys nariai priima pavedimus ir pareigas.
Bažnyčią, kurioje Jėzus Kristus ir šeima yra visa ko centras, kurioje nariai kartą per mėnesį pasninkauja ir aukoja padėdami vargšams ir beturčiams, kurioje skatinami sveiki įpročiai, mokant susilaikyti nuo žalingų medžiagų.

Be to,

mums patiko tai, kad pabrėžiama asmeninio augimo, išsilavinimo, uolaus darbo ir materialinio savarankiškumo svarba.
Sužinojome apie nuostabią humanitarinės pagalbos programą.
Ir mus sužavėjo visuotinės konferencijos su puikia muzika ir dėstomais giliais dvasiniais principais.

Visa tai matydami, negalėjome rasti Bažnyčioje jokių ydų. Priešingai, viskas, ką matėme, mums labai patiko. Tačiau vis vien negalėjome apsispręsti krikštytis, nes prieš krikštą norėjome viską sužinoti.

Bet net mums taip neapsisprendžiant Viešpats kantriai mus ruošė, Jis formavo mus ir padėjo suprasti, kad turėtume mokytis tiesą atpažinti ne vien savo racionaliu protu, bet taip pat per tylų ir ramų Dvasios balsą, kalbantį mūsų širdims.

Tą balsą ir jo atneštą jausmą pajutome vieną vakarą, praėjus 10-iai Evangelijos mokymosi mėnesių, kai Mozijo 18 skyriuje skaitėme: „Kadangi norite […] nešti vienas kito naštas […] ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir […] jei tai jūsų širdžių troškimas, tai ar turite ką prieš, kad pasikrikštytumėte Viešpaties vardu?“³

Ta Mormono Knygos ištrauka palietė mūsų širdis ir sielas, ir mes staiga pajutome ir sužinojome, kad iš tikrųjų nėra jokios priežasties nesikrikštyti. Suvokėme, kad šiose eilutėse minimi troškimai yra ir mūsų širdžių norai ir kad tai iš tiesų labai svarbu. Tai buvo svarbiau, nei viską suprasti, nes žinojome jau pakankamai. Visada pasikliovėme vedančia mylinčio Dangiškojo Tėvo ranka ir buvome tikri, kad Jis ir toliau mus ves.

Taigi tą pačią dieną paskyrėme savo krikšto datą ir netrukus buvome pakrikštyti. Pagaliau!

Ko išmokome iš šio patyrimo?

Pirmiausia išmokome, kad galime visiškai pasikliauti mylinčiu Dangiškuoju Tėvu, kuris nuolatos mėgina mums padėti tapti tokiais žmonėmis, kokiais Jis žino, kad galime tapti. Jis patvirtino šią gilią Savo žodžių tiesą, sakydamas: „Aš duosiu žmonių vaikams eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį; ir palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus […], nes jie išmoks išminties; nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau.“⁴

Ir antra, išmokome, kad be mūsų racionalaus proto yra ir kitas žinių įgijimo būdas, galintis vesti mus ir suteikti supratimo. Tai ramus ir tylus Jo Šventosios Dvasios balsas, kalbantis mūsų širdims ir taip pat mūsų protams.

Norėčiau šį principą palyginti su mūsų gebėjimu matyti. Mūsų Dangiškasis Tėvas mums davė ne vieną, bet dvi fizines akis. Galime pakankamai matyti ir viena akimi, bet antroji suteikia kitą perspektyvą. Kai abi tos perspektyvos mūsų smegenyse susijungia, jos sukuria trimatį mūsų aplinkos vaizdą.

Panašiai mums suteikiami du informacijos šaltiniai: per mūsų fizinius ir dvasinius gebėjimus. Mūsų protas teikia vieną suvokimą per fizinius pojūčius ir per mūsų samprotavimą. Bet per Šventosios Dvasios dovaną Tėvas parūpino mums ir antrą perspektyvą, kuri iš tikrųjų yra svarbiausia ir teisingiausia, nes gaunama tiesiogiai iš Jo. Bet dėl to, kad Dvasios kuždesiai dažnai vos girdimi, daugelis žmonių nežino apie tokio šaltinio egzistavimą.

Kai tos dvi perspektyvos mūsų sieloje susijungia, pasimato visas vaizdas, rodantis tokią realybę, kokia ji iš tikrųjų yra. Tiesą sakant, per tą papildomą Šventosios Dvasios teikiamą perspektyvą galime atpažinti, kad tam tikros vien per mūsų protą gaunamos idėjos yra netikslios arba tiesiog klaidingos. Prisiminkite Moronio žodžius: „Šventosios Dvasios galia jūs galite pažinti tiesą apie viską.“⁵

Per 31-ius mano narystės Bažnyčioje metus esu daugelį kartų patyręs, kad, jei pasikliauname vien savo racionaliu mąstymu ir neigiame ar apleidžiame dvasinį supratimą, kurį galime gauti per Šventosios Dvasios šnabždesį ar duodamas mintis, tai gyvename tarsi matydami tik viena akimi. Bet, vaizdžiai kalbant, iš tiesų mums duotos dvi akys. Tik naudodami abu matymo būdus galime matyti tikrąjį ir visą tiesos bei viso to, ką patiriame gyvenime, vaizdą ir giliai suvokti savo, kaip gyvojo Dangiškojo Tėvo vaikų, tapatybę bei paskirtį.

Prisimenu, ko prezidentas Raselas M. Nelsonas prieš metus mus mokė, sakydamas, kad „ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos“⁶.

Tvirtai supratau, kad:

Turime mylintį Tėvą danguje ir pagal dievišką planą visi sutikome ateiti į šią žemę.
Jėzus yra Kristus; Jis gyvas ir yra mano Gelbėtojas ir Išpirkėjas.
Nuolankus ūkyje augęs berniukas Džozefas buvo pašauktas ir tapo galingu pranašu, pradėjusiu šį laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį su visais Dievo šventosios kunigystės raktais, galiomis ir įgaliojimu.
Mormono Knyga yra antras liudytojas apie Jėzų Kristų, ir šeimos skirtos išlikti kartu per amžius.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus šiandien veda šią Savo atkurtąją Bažnyčią per mūsų gyvąjį pranašą prezidentą Raselą M. Nelsoną.

Šios ir daugelis kitų brangių tiesų tapo esminiu dvasiniu pagrindu to, kuo Dievas padeda man tapti. Ir aš nekantraudamas laukiu daugybės kitų naujų mokymų, kuriuos Jis vis dar nori, kad aš – ir jūs – gautume keliaudami šio nuostabaus gyvenimo keliu ir mokydamiesi „būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu“.

Žinau, kad visa tai yra tiesa, ir tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.