Namai, kuriuose gyvena Viešpaties Dvasia
Vieną didžiausių džiaugsmų patirsite stengdamiesi namus paversti tikėjimu Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir meile persmelkta vieta.
Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas už pakvietimą pasisakyti jums šioje 189-ojoje metinėje visuotinėje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferencijoje. Šią dieną, 1830 metais, vadovaujamas Viešpaties, Džozefas Smitas suorganizavo Bažnyčią. Tai įvyko Vitmerio šeimos namuose, netoli Fajeto, Niujorko valstijoje. Tądien susirinko šeši nariai ir apie 50 susidomėjusių žmonių.
Nors nežinau, ką pranašas Džozefas kalbėjo ar kaip jis atrodė atsistojęs priešais tą nedidelę grupelę, tačiau žinau, ką jautė tie tikėjimą Jėzumi Kristumi turėję žmonės. Jie jautė Šventąją Dvasią, jie jautė, kad yra šventoje vietoje. Jie tikrai jautėsi susivieniję į viena.
Būtent tokio stebuklingo pojūčio visi trokštame savo namuose. Toks pojūtis, pasak Pauliaus, atsiranda per mūsų dvasišką mąstymą.1
Šiandien noriu pasidalyti savo žiniomis apie tai, kaip mums dažniau tapti vertiems tokio pojūčio ir savo šeimose jį išlaikyti kuo ilgiau. Iš patirties žinote, kad tai nelengva. Turime neįsileisti vaidų, išdidumo ir nuodėmės. Į mūsų šeimos narių širdis turi ateiti tyra Kristaus meilė.
Adomas ir Ieva, Lehis ir Sarija bei kiti tėvai, kuriuos žinome iš Raštų, patyrė, kad tai sunkus iššūkis. Tačiau mus gali nuraminti padrąsinantys ilgalaikės laimės šeimose ir namuose pavyzdžiai. Tie pavyzdžiai leidžia mums pamatyti, kaip tokią laimę pasiekti mums ir mūsų šeimoms. Prisimenate pasakojimą iš 4-ojo Nefio knygos:
„Ir buvo taip, kad dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų toje žemėje.
Ir nebuvo jokių pavyduliavimų nei vaidų, nei sambrūzdžių, nei paleistuvysčių, nei melagysčių, nei žmogžudysčių, nei jokio gašlavimo; ir tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka.
Nebuvo jokių plėšikų nei žmogžudžių, nei lamanitų, nei jokių kitų -itų, bet jie buvo viena – Kristaus vaikai ir Dievo karalystės paveldėtojai.
Ir kokie jie buvo palaiminti! Nes Viešpats laimino juos visuose jų darbuose; taip, jie buvo laiminami ir klestėjo, kol praėjo šimtas dešimt metų; ir išėjo anapus pirmoji karta po Kristaus, ir visoje šalyje nebuvo jokių nesutarimų.“2
Kaip žinote, toji laimė amžinai netruko. 4-ojo Nefio knygoje aprašomi galutiniai grupės gerų žmonių dvasinio nuosmukio simptomai. Per ištisus šimtmečius panašus nuosmukis kartodavosi ištisose liaudyse, bendruomenėse ir, skaudžiausia, šeimose. Pastudijavę šią besikartojančią seką galime pamatyti, kaip įmanoma apsaugoti meilės savo šeimoje pojūtį ir net kaip jį sustiprinti.
Štai kokia seka nuosmukis įvyko po 200 metų gyvenimo tobuloje Evangelijos suteiktoje taikoje:
įsėlino išdidumas;
žmonės vieni su kitais nesidalijo tuo, ką turėjo;
vieni kitus ėmė skirstyti į aukštesnes ar žemesnes klases;
jų tikėjimas Jėzumi Kristumi ėmė silpnėti;
jie ėmė nekęsti;
jie ėmė daryti visokiausių nuodėmių.
Išmintingi tėvai bus budrūs, kad pastebėtų kada šie simptomai pasireiškia tarp jų šeimos narių. Žinoma, jiems tai kels susirūpinimą. Tačiau jie žinos, kad viso to priežastis yra Šėtono įtaka – vesti gerus žmones nuodėmės keliu, kad taip jie netektų Šventosios Dvasios įtakos. Taigi išmintingi tėvai pamatys, kad reikia pasinaudoti proga kiekvieną vaiką, o ir save pačius, aktyviau skatinti priimti Viešpaties kvietimą ateiti pas Jį.
Pavyzdžiui, galbūt jums vangiai seksis šaukti vaiką atgailauti dėl išdidumo. Galite pabandyti vaikus įtikinti dosniau dalytis tuo, ką jie turi. Galite jų paprašyti liautis manyti, kad yra geresni už kurį kitą šeimos narį. Bet galiausiai prieisite prie tokio mano anksčiau apibūdinto simptomo: „Jų tikėjimas Jėzumi Kristumi ėmė silpnėti.“
Tačiau yra sprendimas, kaip padėti savo šeimai pakilti iki jūsų norimo dvasinio lygmens – taip pat ir jums, kad kartu ten būtumėte. Kai padėsite jiems auginti tikėjimą, kad Jėzus Kristus yra jų mylintis Išpirkėjas, jie ims justi troškimą atgailauti. Jiems tai darant nuolankumas pakeis išdidumą. Kai jie pajus, ką jiems yra davęs Viešpats, jie panorės būti dosnesni. Ims blėsti varžymasis dėl padėties ar pripažinimo. Neapykantą išstums meilė. Ir galiausiai, kaip tai nutiko su karaliaus Benjamino atverstais žmonėmis, troškimas daryti gera sustiprins juos prieš nuodėmės pagundą. Karaliaus Benjamino žmonės paliudijo, kad jie „nebelinkę daryti pikta“3.
Taigi, tikėjimo Jėzumi Kristumi stiprinimas yra dvasinio nuosmukio jūsų šeimoje ir jūsų namuose mažinimo pradžia. Toks tikėjimas paskatins atgailauti labiau nei jūsų pamokslavimas apie kiekvieną dvasinio nuosmukio simptomą.
Geriausių rezultatų pasieksite savo pavyzdžiu. Šeimos nariai ir kiti turi matyti, kaip jūs augate tikėjimu Jėzumi Kristumi ir Jo Evangelija. Neseniai jums buvo suteikta nepaprasta pagalba. Tėvai Bažnyčioje yra palaiminti įkvėpta mokymo programa šeimoms ir pavieniams asmenims. Ją naudodami stiprinsite tiek savo pačių, tiek ir savo vaikų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Augimas tikėjimu
Jūsų tikėjimas Gelbėtoju augo, kai sekėte prezidento Raselo M. Nelsono pasiūlymu dar kartą perskaityti Mormono Knygą. Jūs žymėjotės su Gelbėtoju susijusias ištraukas ir žodžius. Paaugo jūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi. Kaip ir augalas, jūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi ims vysti, jei nebūsite pasiryžę nuolat mąstyti ir melstis, kad jį sustiprintumėte.
Galbūt dabar ne visi jūsų šeimos nariai seks jūsų tikėjimo stiprinimo pavyzdžiu. Tepaguodžia jus Almos Jaunesniojo potyriai. Atėjus laikui atgailauti ir prašyti atleidimo, jis prisiminė apie savo tėvo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Kai jūsų vaikams labiausiai reikės atgailauti, jie galbūt irgi prisimins jūsų tikėjimą Gelbėtoju. Apie tą akimirką Alma sakė:
„Ir buvo taip, kad kol buvau kankinamas kančiomis, kol buvau akėjamas daugybės savo nuodėmių prisiminimu, štai, taip pat aš prisiminiau girdėjęs savo Tėvą pranašaujant žmonėms apie kažkokio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmes.
Dabar, kada mano protas pasigavo šitą mintį, aš šaukiau savo širdyje: O Jėzau, tu Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, kuris esu karčiojoje tulžyje ir aprištas amžinomis mirties grandinėmis.
Ir dabar pagalvojęs apie tai, aš jau nebegalėjau prisiminti savo skausmų; taip, aš jau nebebuvau akėjamas savo nuodėmių prisiminimu.“4
Malda su meile
Be augimo tikėjimu pavyzdžio, meldimasis kartu su šeima gali labai padėti namus paversti šventa vieta. Maldai šeimos vardu sukalbėti įprastai išsirenkamas kuris nors vienas asmuo. Kai suklaupusių ir besiklausančių žmonių vardu meldžiamasi tikrai Dievui, sustiprėja visų jų tikėjimas. Jie gali pajusti meilę Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui. O kai besimeldžiantysis pamini tame rate atsiklaupusius problemų slegiamus šeimos narius, visi gali pajusti meilę jiems ir kiekvienam šeimos nariui.
Malda meilės saitais gali susaistyti net tuomet, kai šeimos nariai namuose nebegyvena. Šeimos malda gali pasiekti visus pasaulio kampelius. Ne kartą esu patyręs, kad toli esantis šeimos narys tuo pačiu metu meldėsi dėl to paties, kaip ir aš. Seną posakį „kartu besimeldžianti šeima lieka kartu“ galėčiau praplėsti taip: „Kartu besimeldžianti šeima lieka kartu, net kai jos nariai yra toli vieni nuo kitų.“
Ankstyvos atgailos mokymas
Kadangi nė vienas nesame tobulas ir galime lengvai ką nors įskaudinti, šventomis šventovėmis šeimos gali tapti tuomet, kai jos nedelsia atgailauti ir tai daro nuoširdžiai. Tėvai gali rodyti pavyzdį. Už skaudžius žodžius ar nemalonias mintis galima tuoj pat ir nuoširdžiai atgailauti. Paprasčiausias „atsiprašau“ gali išgydyti žaizdas ir paspartinti atleidimą ir meilę.
Susidūręs su piktavalių puolimais, išdavikais ir net nesutarimais savo paties šeimoje, pranašas Džozefas Smitas mums parodė puikų pavyzdį. Jis iš karto jiems atleisdavo, nors ir žinodavo, kad jie gali vėl pulti. Jis prašydavo atleidimo ir noriai atleisdavo.5
Misionieriškos dvasios puoselėjimas
Mozijo sūnūs buvo pasiryžę Evangeliją paskelbti visiems. Toks jų troškimas kilo iš jų asmeninės patirties atgailaujant. Jie negalėjo pakelti minties apie žmogų, besikamuojantį dėl nuodėmės taip, kaip kamavosi jie patys. Daugelį metų savo priešams skelbę Jėzaus Kristaus Evangeliją, jie buvo atmetami ir susidurdavo su įvairiais sunkumais bei pavojais. Tačiau tuo pat metu jie džiūgavo dėl daugybės atgailavusių ir per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą patyrusių atleidimo džiaugsmą.
Šeimos narių troškimas dalytis Evangelija stiprės tuomet, kai jie pajus atleidimo džiaugsmą. Tai gali nutikti net tada, kai priimdami sakramentą jie atnaujina savo sandoras. Misionieriška dvasia namuose augs tuomet, kai vaikai ir tėvai per sakramento apeigas pajus atleidimo džiaugsmą. Rodydami pagarbumo pavyzdį tėvai ir vaikai vieni kitiems gali padėti pajusti tą džiaugsmą. Tas džiaugsmas gali net paskatinti mūsų namus paversti tam tikrais misionierių ruošimo centrais. Galbūt ne visi tarnaus misijose, bet visi jaus troškimą dalytis Evangelija ir per tai pajus atleidimą ir ramybę. Nesvarbu, ar šiuo metu tarnauja nuolatinėje misijoje, ar ne – visi gali jausti Evangelijos dalijimosi su kitais džiaugsmą.
Šventyklos lankymas
Tiek tėvams, tiek vaikams šventykla yra geriausia proga pajusti ir pamilti dieviškas vietas. Tai ypač pasakytina apie mažus vaikus. Vaikai gimsta su Kristaus šviesa. Net kūdikis gali pajusti, kad šventykla yra šventa. Kadangi tėvai myli savo mažutėlius, šventykla jiems reiškia viltį, kad jie gali turėti savo vaikus, idant mylėtų juos savo amžinojoje šeimoje per amžius.
Kai kurie namuose turite šventyklų nuotraukas. Kadangi šventyklų pasaulyje daugėja, vis daugiau tėvų kartu su šeimomis gali apsilankyti šventyklų teritorijose. Kai kurie net gali apsilankyti naujų šventyklų atvirų durų dienose. Tėvai vaikų gali teirautis, kaip šie jaučiasi šventykloje ar šalia jos.
Kiekvienas iš tėvų gali paliudyti, ką jiems reiškia šventykla. Šventyklas labai mylėjęs prezidentas Ezra Taftas Bensonas dažnai kalbėdavo apie savo motiną, rūpestingai lyginusią savuosius šventyklos rūbus.6 Jis kalbėdavo apie tai, kaip vaikystėje stebėdavo į šventyklą vykti besiruošiančią savo šeimą.
Tapęs Bažnyčios prezidentu į šventyklą kiekvieną savaitę eidavo tą pačią dieną. Jis visuomet atlikdavo šventyklos darbą už kurį nors protėvį. Ir visa tai vyko daugiausia dėl jo tėvų pavyzdžio.
Mano liudijimas
Vieną didžiausių džiaugsmų patirsite stengdamiesi namus paversti tikėjimu Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir meile, tyrąja Kristaus meile, persmelkta vieta. Evangelijos sugrąžinimas prasidėjo nuo paprasto klausimo, apmąstyto paprastuose namuose, – jis gali tęstis kiekvieno iš mūsų namuose, kuriuose ir toliau įtvirtiname Evangelijos principų taikymą. To vyliausi ir labiausiai troškau nuo pat savo vaikystės. Visi akies krašteliu esate matę tokius namus. Daugelis jūsų, Viešpačiui padedant, jau esate sukūrę tokius namus.
Kai kurie iš visos širdies siekiate tokios palaimos, bet jos kol kas negavote. Leiskite jums duoti vieną pažadą, kurį kadaise man davė kitas Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys. Jam buvau užsiminęs turįs abejonių, ar dėl kai kurių mūsų artimųjų pasirinkimų mes tikrai galėsime būti drauge kitame pasaulyje. Kuo puikiausiai atsimenu, ką jis atsakė: „Jaudiniesi dėl neteisingo dalyko. Jeigu tik gyvensi vertai celestialinės karalystės, tada šeimos organizacija bus nuostabesnė, nei gali įsivaizduoti.“
Tikiu, kad tokią džiugią viltį šiame mirtingajame gyvenime jis suteiktų kiekvienam iš mūsų, kuris daro viską, kad tiek mes patys, tiek ir mūsų šeimos nariai būtų pasiruošę amžinajam gyvenimui. Žinau, kad Dangiškojo Tėvo planas yra laimės planas. Liudiju, kad dėl Jo plano kiekvienas iš mūsų, kuris daro viską, ką gali, bus užantspauduotas su šeima amžiams.
Žinau, kad Džozefui Smitui sugrąžinti kunigystės raktai per nepertraukiamą liniją buvo perduoti prezidentui Raselui M. Nelsonui. Dėl tų raktų šiandien galima užantspauduoti šeimas. Žinau, kad Dangiškasis Tėvas mus, savo dvasinius vaikus, tobulai myli. Žinau, kad dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galime atgailauti, apsivalyti ir tapti verti per amžius gyventi mylinčiose šeimose kartu su mūsų Dangiškuoju Tėvu ir Jo mylimuoju Sūnumi Jėzumi Kristumi. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.