Neatidėliojamas Dievo gerumas
Nors turime kantriai laukti Viešpaties sprendimo, tam tikri palaiminimai ateina mums iš karto.
Prieš kelerius metus mūsų penkiametis sūnus priėjo prie manęs ir pasakė: „Tėti, aš kai ką supratau. Supratau, kad tai, kas tau yra greitai, man trunka labai ilgai.“
Kai Viešpats ar Jo tarnai sako tokius žodžius kaip „nedaugeliui dienų praėjus“ arba „nebetoli laikas“, tiesiogine prasme tai gali reikšti visą gyvenimą arba ilgiau.1 Jo laikas arba dažniau laiko skaičiavimas skiriasi nuo mūsų. Svarbiausia yra kantrybė. Be jos mes negalime nei išsiugdyti, nei rodyti tokio tikėjimo Dievu, kuris vestų į gyvenimą ir išgelbėjimą. Tačiau mano žinia šiandien yra tokia: nors ir būtina kantriai laukti Viešpaties sprendimo, tam tikri palaiminimai ateina mums iš karto.
Kai Alma ir jo žmonės buvo lamanitų nelaisvėje, jie meldė išvadavimo. Jie nebuvo iš karto išvaduoti, bet jiems kantriai laukiant išvadavimo Viešpats parodė Savo gerumą per kai kuriuos neatidėliojamus palaiminimus. Jis iš karto suminkštino lamanitų širdis, kad jie jų nenužudytų. Jis taip pat sustiprino Almos žmones ir palengvino jų naštas.2 Kai jie galiausiai buvo išvaduoti, nukeliavo į Zarahemlą, kur savo patirtį papasakojo priblokštiems klausytojams. Zarahemlos žmonės stebėjosi ir „kada jie galvojo apie [neatidėliojamą] Dievo gerumą ir jo galią išvaduojant Almą ir jo brolius iš […] vergijos, jie pakėlė savo balsus ir reiškė padėkas Dievui“3.
Neatidėliojamas Dievo gerumas pasiekia visus, kurie šaukiasi Jo su tikru ketinimu ir visa širdimi. Tai taip pat taikoma tiems, kurie šaukiasi iš visiškos nevilties, kai išvadavimas atrodo toks tolimas, o kančia atrodo užsitęsusi, netgi sustiprėjusi.
Taip buvo ir jaunam pranašui, kurio kančios pasiekė ribą, kai jis drėgname kalėjime sušuko: „O Dieve, kur tu? […] Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta […]? Taip, o Viešpatie, kaip ilgai […]?“4 Atsakydamas Viešpats neišvadavo Džozefo iš karto, bet iš karto nuramino.5
Dievas taip pat iš karto suteikia būsimo išvadavimo viltį.6 Kad ir kas nutiktų, kad ir kur tai nutiktų, Kristuje ir per Kristų mums visuomet ryškiai šviečia viltis.7 Ji iš karto yra priešais mus.
Dar daugiau, mums Jis pažadėjo: „Mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks.“8
Labiau už bet ką kita neatidėliojama yra Dievo meilė. Kartu su Pauliumi liudiju, kad niekas negali „mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje“9. Netgi mūsų nuodėmės, nors ir gali kuriam laikui atskirti mus nuo Jo Dvasios, negali atskirti mūsų nuo pastovios ir neatidėliojamos Jo dieviškos tėviškos meilės.
Tai keli būdai ir priemonės, kaip „jis tuoj pat [mus] palaimina“10. Kad parodyčiau, kaip šie principai veikia, papasakosiu jums dviejų žmonių, kurių gyvenimas liudija neatidėliojamą Dievo gerumą, patyrimus.
Nuo pat paauglystės Emilė kovojo su priklausomybe nuo kvaišalų. Bandymai vedė prie įpročio, o įprotis galiausiai išaugo į priklausomybę, kausčiusią ją daugelį metų, neskaitant retsykiais pasitaikančių blaivių periodų. Emilė rūpestingai slėpė savo problemą, ypač po to, kai tapo žmona ir mama.
Jos išsivadavimo pradžia visai nebuvo panaši į išsivadavimą. Vieną minutę Emilei buvo atliekamas eilinis sveikatos patikrinimas, o kitą – greitosios pagalbos automobilis ją vežė į ligoninę. Pagalvojusi apie tai, kad bus atskirta nuo vaikų, vyro ir namų, ji pradėjo panikuoti.
Tą naktį būdama viena šaltame tamsiame kambaryje Emilė susigūžė lovoje ir raudojo. Jos gebėjimas logiškai mąstyti silpo, kol galiausiai pergalėta nerimo, baimės ir slegiančios tamsos kambaryje ir sieloje Emilė tikrai pamanė, kad tą naktį mirs. Viena.
Toje beviltiškoje padėtyje Emilė kažkaip sutelkė jėgas išsiristi iš lovos ir pulti ant kelių. Neapsimetinėdama, ko kartais pasitaikydavo ankstesnėse maldose, Emilė visiškai patikėjo save Viešpačiui desperatiškai maldaudama: „Brangus Dieve, man Tavęs reikia. Prašau padėti man. Nenoriu būti viena. Prašau padėti man ištverti šią naktį.“
Ir staiga, kaip tai kadaise padarė Petrui, Jėzus ištiesė savo ranką ir sugriebė jos skęstančią sielą.11 Emilę užliejo nuostabi ramybė, drąsa, užtikrintumas ir meilė. Kambarys nebeatrodė šaltas, ji žinojo, kad nėra viena, ir pirmą kartą nuo tada, kai jai buvo 14 metų, Emilė žinojo, kad viskas bus gerai. Ir „pabud[usi] Dievui“12, Emilė ramiai užmigo. Ir taip mes matome, kad „jei atgailausite ir neužkietinsite savo širdžių, didysis išpirkimo planas nedelsiant bus įvykdytas jums“13.
Emilės pasveikimas ir galiausias išvadavimas truko daug laiko – prireikė mėnesių gydymo, mokymo ir konsultacijų pas psichologą, kurių metu ją palaikė ir kartais nešė Dievo gerumas. Tas gerumas neapleido jos, kai ji su savo vyru ir vaikais įžengė į šventyklą, kad būtų užantspauduoti kartu amžiams. Panašiai kaip Zarahemlos žmonės, Emilė dabar dėkoja prisimindama neatidėliojamą Dievo gerumą ir Jo galią išvaduojant ją iš vergijos.
O dabar kitos drąsios tikinčiosios istorija. 2013 m. gruodžio 27 d. Alicija Šrioder džiaugsmingai priėmė draugus Šoną ir Šarlą Čilkotus, kurie netikėtai pasirodė prie jos durų. Šonas, Alicijos vyskupas, padavė jai savo mobilųjį telefoną ir rimtai pasakė: „Alicija, mes mylime tave. Turi atsiliepti į šį skambutį.“
Skambino Alicijos vyras Mario. Jis buvo išvykęs su keliais jų vaikais į ilgai lauktą išvyką sniegaeigiu. Nutiko baisi nelaimė. Mario patyrė sunkią traumą, o jų dešimtmetis sūnus Kalebas žuvo. Kai Mario pasakė Alicijai apie Kalebo žūtį, ją pergalėjo tik keliems iš mūsų pažįstamas šokas ir siaubas. Jai pakirto kojas. Paralyžiuota nenusakomos širdgėlos Alicija negalėjo nei judėti, nei kalbėti.
Vyskupas ir sesuo Čilkot skubiai pakėlė ir laikė ją. Jie kurį laiką verkė ir gedėjo kartu. Po to vyskupas Čilkotas pasisiūlė suteikti Alicijai palaiminimą.
Tai, kas nutiko po to, neturint žinių apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir neatidėliojamą Dievo gerumą, yra nesuvokiama. Vyskupas Čilkotas švelniai uždėjo savo rankas ant Alicijos galvos ir virpančiu balsu pradėjo kalbėti. Alicija išgirdo du dalykus, tarytum juos sakė Pats Dievas. Pirma, ji girdėjo savo vardą, Alicija Siuzan Šrioder. Po to ji išgirdo, kaip vyskupas pasitelkė Visagalio Dievo įgaliojimą. Tą akimirką – vien tik paminėjus jos vardą ir Dievo galią – Aliciją užliejo neapsakoma ramybė, meilė, paguoda ir kažkodėl džiaugsmas. Jis jos neapleido.
Dabar, žinoma, Alicija, Mario ir jų šeima vis dar gedi ir ilgisi Kalebo. Tai sunku! Kai tik kalbuosi su ja, Alicijos akys pritvinksta ašarų, jai pasakojant, kaip stipriai ji myli ir ilgisi savo mažojo berniuko. Jos akys lieka ašarotos, kai pasakoja, kaip Didysis Išvaduotojas palaikė ją kiekvieną jos išmėginimo akimirką, pradedant nuo neatidėliojamo Jo gerumo patyrus didžiausią neviltį ir dabar turint aiškią viltį, kad „nedaugeliui dienų praėjus“ laukia malonus susitikimas.
Suvokiu, kad kartais gyvenimo patyrimai sukelia sumaištį ir sukrėtimus, dėl kurių sunku priimti, atpažinti ar išlaikyti tokią paguodą, kokią patyrė Emilė ir Alicija. Esu tai patyręs. Liudiju, kad tokiomis akimirkomis vien tai, kad liekame gyvi, yra švelni ir galinga neatidėliojamo Dievo gerumo apraiška. Atminkite, senovės Izraelis galiausiai buvo išvaduotas „to paties Dievo, kuris [diena iš dienos] apsaugojo juos“14.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra Didysis Išvaduotojas, ir Jo vardu pažadu, kad jeigu atsigręšite į Jį su tikru ketinimu ir visa širdimi, Jis išvaduos jus iš visko, kas kėsinasi sumenkinti arba sunaikinti jūsų gyvybę ir džiaugsmą. Tas išvadavimas gali trukti ilgiau, nei jūs norėtumėte – galbūt visą gyvenimą ar ilgiau. Taigi, kad jus paguosčiau, padrąsinčiau, suteikčiau vilties, palaikyčiau ir sustiprinčiau iki tos galutinio išvadavimo dienos, aš jums siūlau neatidėliojamą Dievo gerumą ir liudiju apie jį Jėzaus Kristaus vardu, amen.