Štai Dievo Avinėlis
Mūsų pakoreguotos sekmadieninės pamaldos turi pabrėžti Viešpaties vakarienės sakramentą kaip šventą, pripažintą svarbiausią mūsų kassavaitinio garbinimo patyrimą.
Laikiausi visai gerai, kol nepamačiau ašarų jaunų choristų akyse. Tos ašaros pasako daugiau nei bet kuris mano pamokslas.
Žvelgdamas nuo upės pakraščio pro minią nekantraujančių žmonių, kurie norėjo būti pakrikštyti jo rankomis, Jonas, vadinamas Krikštytoju, tolumoje pamatė savo pusbrolį, Jėzų iš Nazareto, ryžtingai einantį pas jį prašyti tokių pat apeigų. Pagarbiai, bet pakankamai garsiai, kad esantys šalimais galėtų girdėti, Jonas išreiškė susižavėjimą, kuris, praėjus dviem tūkstančiams metų, vis dar įkvepia mus: „Štai Dievo Avinėlis.“1
Tai, kad šis seniai išpranašautas Jėzui kelią paruošti turėjęs pranašas nepavadino Jo nei Jehova, nei Gelbėtoju, nei Išpirkėju, nei Dievo Sūnumi, kiekvienam iš šių titulų esant tinkamam, mus kai ko moko. Jonas pasirinko seniausią ir galbūt geriausiai jo žmonių religinėje tradicijoje žinomą simbolinį terminą. Jis pavartojo avinėlio, aukojamo už pasaulio ir jame esančių puolusių žmonių nuodėmes ir širdgėlas, simbolį.
Leiskite papasakoti dalį tos istorijos.
Adomo ir Ievos, išvarytų iš Edeno, laukė sukrečianti ateitis. Atvėrę mirtingumo ir laikino gyvenimo duris mums, jie užvėrė nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo duris sau. Dėl sąmoningai pasirinkto nusižengimo mūsų labui jų laukė fizinė mirtis ir dvasinė tremtis – atskyrimas nuo Dievo akivaizdos amžiams.2 Ką jiems reikėjo daryti? Ar bus išeitis iš tos padėties? Mes nežinome, kiek nurodymų, kuriuos gavo dar būdami sode, jie abu galėjo atsiminti, bet jie tikrai prisiminė, kad turi nuolat aukoti Dievui tyrą avinėlį be kliaudos, savo bandos pirmagimį.3
Vėliau atėjęs angelas paaiškino, kad ta auka simbolizavo auką, kurią jų labui atliks vėliau ateisiantis pasaulio Gelbėtojas. Angelas sakė: „Tai yra Tėvo Viengimio, kuris pilnas malonės ir tiesos, aukos atvaizdas. Todėl […] per amžius atgailausi bei šauksiesi Dievo Sūnaus vardu.“4 Laimei, buvo ruošiamas išgelbėjimo kelias, vedantis aukštyn.
Ikimirtingosiose dangaus tarybose Dievas Adomui su Ieva (ir visiems mums) pažadėjo, kad padės Jo tyras, be kliaudos, Pirmagimis Sūnus, nuo pasaulio sutvėrimo nužudytas Dievo Avinėlis5, kaip vėliau Jį apibūdino apaštalas Jonas. Žemiškajame gyvenime aukodami savo simbolinius avinėlius Adomas ir jo ainija rodė, jog supranta, kad jų sielų išgelbėjimas priklauso nuo Pateptojo Jėzaus apmokančios aukos.6 Vėliau tos apeigos buvo atliekamos Palapinėje tyruose, o po to – šventykloje, kurią pastatė Saliamonas.
Deja, kiek iš Senojo Testamento matome, šis ritualinis avinėlių be kliaudos aukojimas nebuvo nuoširdžios atgailos ir ištikimo gyvenimo simbolis. Tokį aukojimą turėjęs lydėti moralinis apsisprendimas kartais truko ne ilgiau, nei pralietas kraujas išdžiūdavo ant aukuro akmenų. Bent jau jo nepakako, kad užkirstų kelią Kainui nužudyti savo brolį Abelį pirmoje kartoje.7
Nenuostabu, kad po šimtmečiais besikartojančių panašių išbandymų ir sunkumų, galiausiai gimus Jėzui – Pačiam seniai pažadėtajam Mesijui, – dangaus angelai džiugiai užgiedojo. Po trumpos žemiškosios tarnystės šis visų tyriausias Paschos avinėlis Savo mokinius paruošė Savo mirčiai įsteigdamas Viešpaties vakarienės sakramentą, kadaise įsteigtų apeigų – tik už Edeno ribų – asmeniškesnę formą. Vis dar reikėjo atnašos, vis dar reikėjo aukos, tačiau jos simbolis turėjo būti stipresnis, labiau skatinantis savityrą ir asmeniškesnis nei pirmagimio avinėlio kraujo praliejimas. Apie tai po Prisikėlimo Gelbėtojas sakė nefitams:
„Jūs daugiau nebeatnašausite man kraujo praliejimo […].
O kaip auką man jūs atnašausite sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią. Ir kas tik ateina pas mane su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tą aš pakrikštysiu ugnimi ir Šventąja Dvasia. […]
Todėl atgailaukite […] ir būkite išgelbėti.“8
Mano mylimi broliai ir seserys, dabar labiau pabrėžiant Evangelijos mokymąsi namuose, privalome atminti, kad mums vis dar įsakyta „eiti į maldos namus ir atnašauti savo sakramentus [šventą Viešpaties] dieną“9. Greta į namus sutelkto Evangelijos mokymosi mūsų pakoreguotos sekmadieninės pamaldos taipogi supaprastino susirinkimų tvarkaraštį taip, kad tinkamai pabrėžtų Viešpaties vakarienės sakramentą kaip šventą, pripažintą svarbiausią mūsų kassavaitinio garbinimo patyrimą. Turime kiek įmanoma asmeniškiau prisiminti, kad Kristus mirė nuo sudužusios širdies, visiškai vienas nešdamas visos žmonių šeimos nuodėmes ir širdgėlą.
Kadangi mes visi prisidėjome prie tos lemtingos naštos, toks momentas reikalauja mūsų pagarbos. Todėl esame raginami į pamaldas ateiti anksti ir pagarbiai, tinkamai apsirengę dalyvauti sakramento apeigose. Mūsų laikais „geriausi sekmadieniniai drabužiai“ neteko savo prasmės, bet iš pagarbos Jam, kurio vardu mes susirenkame, turėtume sugrąžinti tą aprangos ir išvaizdos tradiciją visur ir visada, kai tik galime.
Kalbant apie punktualumą, visuomet maloniai suprasime tas vėluojančias palaimintas motinas, kurios kartu su vaikais, traškučiais ir sauskelnių krepšiais triukšmingai atskuba džiūgaudamos, kad išvis galėjo ateiti į bažnyčią. Taip pat bus ir kitų, kurie šabo rytą netikėtai aptiks savo jautį, įkritusį į šulinį. Pastarajai grupei sakome: atsitiktinis vėlavimas yra suprantamas, bet jei jautis šulinyje kiekvieną sekmadienį, mes primygtinai patariame parduoti jautį arba užkasti šulinį.
Toje pačioje dvasioje apaštališkai maldaujame sumažinti triukšmą mūsų šventovėse. Mums patinka vieniems su kitais šnekučiuotis, ir taip turėtume daryti – tai yra vienas iš lankymosi bažnyčioje džiaugsmų, – tačiau tai neturėtų vykti garbinimui skirtu laiku. Bijau, kad ne mūsų tikėjimo svečius šokiruoja tai, kas kartais atrodo kaip triukšminga nepagarba tokioje aplinkoje, kurią turėtų charakterizuoti malda, liudijimas, apreiškimas ir ramybė. Gali būti, kad dangų tai taip pat truputį šokiruoja.
Jeigu pirmininkaujantieji pareigūnai užims vietas ant pakylos dar prieš susirinkimo pradžią, klausysis įžanginės muzikos ir pagarbiai rodys sektiną pavyzdį kitiems, tai sustiprins mūsų sakramento susirinkimų dvasią. Jeigu ant pakylos plepama, neturėtume stebėtis plepėjimu salėje. Sveikiname tas vyskupijas, kurios atsisako nuo garbinimo dvasią blaškančių pranešimų. Niekaip negaliu įsivaizduoti, kad ten, senovinėje Viešpaties šventykloje, kunigas, pavyzdžiui Zacharijas, prieš imdamasis vienintelės kunigui vos kartą gyvenime pasitaikančios privilegijos, padarytų pauzę ir primintų mums, kad iki kvorumo veiklos pirtyje liko vos šešios savaitės, o registracijos laikas greitai baigsis.
Broliai ir seserys, ši Viešpaties nustatyta valanda yra pati švenčiausia mūsų savaitės valanda. Paklusdami įsakymui renkamės Bažnyčios narių lankomiausiose apeigose. Tai darome, kad atmintume Jį, kuris prašė, kad ta taurė, kurią Jis turėjo gerti, būtų atimta, bet atkakliai tęsė toliau, nes žinojo, kad mūsų labui ji negalėjo būti atimta. Mums būtų pravartu prisiminti, kad būtent tos taurės simbolis, dalijamas susirinkusiesiems, lėtai, eilė po eilės artėja prie mūsų 11-mečių ir 12-mečių diakonų rankomis.
Atėjus šventai valandai, kai turime pateikti Viešpačiui aukojimo atnašą, privalome apsispręsti dėl savo nuodėmių, nusižengimų ir bėdų; būtent dėl to čia esame. Tačiau sėkmingiau atgailausime, jeigu nepamiršime aplink esančių sudužusių širdžių ir atgailaujančių dvasių. Netoliese sėdi tie, kurie per visą sakramento giesmę ir per kunigų maldas išoriškai arba viduje verkė. Ar priimdami sakramento simbolius galėtume tyliai į tai atkreipti dėmesį ir pasiūlyti, pašvęsti plutelę paguodos bei šlakelį užuojautos jiems? arba tam verkiančiam, vargstančiam nariui, kurio pamaldose nėra ir, jei nesiimsime gelbėjimo tarnystės, nebus ir kitą savaitę? arba tiems, kurie apskritai nepriklauso Bažnyčiai, bet yra mūsų broliai ir seserys? Šiame pasaulyje netrūksta kančių, tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų, tad kuria kryptimi bepažvelgsite, rasite ką nors, kieno skausmas atrodys nepakenčiamas ir širdgėla niekada nesibaigianti. „Visuomet Jį atminti“10 galime prisijungdami prie Didžiojo Gydytojo nesibaigiančio siekio pakelti naštas tų, kurie prislėgti, ir sumažinti skausmą tų, kurie nusivylę.
Mylimi draugai, kas savaitę susivienydami visame pasaulyje per tai, kas, tikimės, yra švenčiausias Kristaus didingos apmokančiosios dovanos visai žmonijai pripažinimas, atneškime prie sakramento altoriaus daugiau „ašarų ir skausmo dėl Kristaus kančios“. O tada apmąstydami, melsdamiesi ir atnaujindami sandorą iš tos šventos akimirkos pasiimkime daugiau ištvermės kančioje ir džiaugsmo atgaivos.11 Tokios kantrybės ir atgaivos, tokio šventumo ir vilties meldžiu kiekvienam iš jūsų vardu To, kuris sulaužė brangią atleidimo duoną ir įpylė šventą išpirkimo vyną, būtent Jėzaus Kristaus, didžio, gailestingo ir švento Dievo Avinėlio, amen.