Kur tai nuves?
Gebame spręsti ir rinktis geriau, jei apžvelgiame alternatyvas ir apmąstome, kur jos veda.
Sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija ragina mus galvoti apie ateitį. Ji paaiškina žemiškojo gyvenimo tikslą ir ateinančio gyvenimo realumą. Apie ateitį ji moko didžių tiesų, kuriomis turime vadovautis veikdami šiandien.
Kita vertus, visi pažįstame žmonių, kurie rūpinasi tik šia diena: leidžia pinigus šiandien, mėgaujasi kažkuo šiandien ir nesirūpina ateitimi.
Mūsų dabartis ir ateitis bus laimingesnė, jeigu visuomet galvosime apie ateitį. Priimdami sprendimus visada turime savęs paklausti: „Kur tai nuves?“
I.
Kartais tenka rinktis tarp to, ar ką nors daryti, ar nieko nedaryti. Prieš daugybę metų vienoje kuolo konferencijoje Jungtinėse Valstijose girdėjau apie tokio pasirinkimo pavyzdį.
Tai įvyko nuostabiame universiteto miestelyje. Daugybė jaunų studentų sėdėjo pievelėje. Tą atvejį papasakojęs žmogus sakė, kad jie stebėjo dailią voveraitę su didele pūsta uodega, lakstančią aplink gražaus medžio kamieną. Ji šokinėjo ant žemės, bėgiojo aukštyn žemyn medžio kamienu ir sukosi aplink jį. Bet kodėl toks įprastas reginys patraukė studentų grupės dėmesį?
Netoliese pievelėje išsitiesęs gulėjo airių seteris. Studentai stebėjo jį, o jis stebėjo voverę. Kaskart, kai voverė akimirkai užbėgdavo už medžio kamieno, seteris patyliukais prišliauždavo kelis centimetrus, o tada vėl apsimesdavo, kad jo niekas nedomina. Būtent tai palaikė studentų susidomėjimą. Tyliai, nejudėdami ir neatitraukdami akių jie sekė veiksmą, kurio pabaiga buvo vis akivaizdesnė.
Galiausiai seteris buvo pakankamai arti, kad galėtų šokti link voverės ir sugriebti ją dantimis. Pasigirdo aiktelėjimas, grupelė studentų pribėgo ir bandė mažą gyvūnėlį išplėšti iš šuns nasrų, bet buvo per vėlu. Voverė buvo negyva.
Bet kuris iš tos grupės bet kuriuo metu galėjo įspėti voverę mojuodamas rankomis arba sušukdamas, bet nė vienas to nepadarė. Jie tik stebėjo, o neišvengiama pabaiga vis artėjo ir artėjo. Niekas nepaklausė: „Kur tai nuves?“ Kai įvyko tai, ką galima buvo nuspėti, visi suskubo keisti rezultatą, bet buvo per vėlu. Viskas, ką jie galėjo padaryti, tai ašarodami apgailestauti.
Tas tikras nutikimas yra ir palyginimas. Jis tinka tam tikromis situacijomis mūsų ir mūsų aplinkinių gyvenime. Kai matome, jog mylimiems žmonėms ar branginamiems dalykams gresia pavojus, galime pasirinkti ką nors sakyti ar daryti, arba nutylėti. Derėtų paklausti savęs: „Kur tai nuves?“ Kai pasekmės yra staigios ir rimtos, negalime sau leisti nieko nedaryti. Turime atitinkamai įspėti arba prisidėti prie atitinkamų prevencinių veiksmų, kol dar yra laiko.
Mano apibūdinti sprendimai buvo susiję su pasirinkimu tarp veikimo ir neveikimo. Dažniau pasitaiko pasirinkimas tarp vieno ar kito veiksmo. Tarp tokių pasirinkimų pasitaiko pasirinkimas tarp to, kas gera, ir to, kas bloga, bet dažniau tenka rinktis tarp dviejų gerų dalykų. Tais atvejais taip pat pageidautina paklausti, kur tai nuves. Mes dažnai renkamės tarp dviejų gerų dalykų, neretai tai susiję su tuo, kaip leidžiame laiką. Nieko bloga žaisti kompiuterinius žaidimus, rašyti žinutes, žiūrėti televizorių arba kalbėti mobiliuoju telefonu. Tačiau visi tie užsiėmimai susiję su prarastomis galimybėmis, o tai reiškia, kad jeigu leisime laiką darydami viena, prarasime galimybę daryti ką nors kita. Esu tikras, kad suprantate, jog turime rūpestingai pamatuoti, ko netenkame skirdami laiko vienam užsiėmimui, net kai jis pats savaime yra geras.
Prieš kurį laiką kalbėjau tema „Geri, geresni ir geriausi dalykai“. Toje kalboje sakiau, kad „vien tai, kad kažkas yra gera, yra nepakankama priežastis tai daryti. Gerų dalykų, kuriuos galime padaryti, yra kur kas daugiau, nei turime tam laiko. Kai kurie dalykai yra geresni nei geri. Būtent jiems turėtume teikti pirmenybę savo gyvenime […] Turime atsisakyti kai kurių gerų dalykų, kad pasirinktume kitus, geresnius ar geriausius.“1
Pažvelkite toliau. Kaip dabar priimami mūsų sprendimai paveiks mūsų ateitį? Atminkite išsilavinimo, Evangelijos studijavimo, savo sandorų atnaujinimo priimant sakramentą ir lankymosi šventykloje svarbą.
II.
„Kur tai nuves?“ taip pat svarbus klausimas renkantis, kaip save apibūdinti ar ką apie save galvoti. Svarbiausia, kiekvienas iš mūsų esame Dievo vaikas, galintis pasiekti amžinąjį gyvenimą. Bet koks kitas apibūdinimas, netgi darbas, rasė, fiziniai duomenys arba pasiekimai, amžinybės atžvilgiu yra laikinas arba nesvarbus. Nesirinkite sau apibūdinimo arba negalvokite apie save taip, kad tai ribotų jūsų galimą tikslą.
Mano broliai ir mano seserys, kurios girdite arba skaitote tai, ką čia sakau, viliuosi, jog žinote, kodėl jūsų vadovai duoda tokius pamokymus ir patarimus, kokius mes jums duodame. Mes mylime jus ir Dangiškasis Tėvas bei Jo Sūnus Jėzus Kristus myli jus. Jų planas mums yra „didis laimės planas“ (Almos 42:8). Tas planas ir Jų įsakymai, apeigos bei sandoros veda mus prie didžiausios laimės ir džiaugsmo šiame ir ateinančiame gyvenime. Būdami Tėvo ir Sūnaus tarnai mokome ir patariame, kaip jie mums nurodė per Šventąją Dvasią. Neturime kito troškimo, kaip tik sakyti tai, kas teisinga, ir raginti jus daryti tai, ką Jie apibrėžė kaip kelią į amžinąjį gyvenimą – „didžiausi[ą] iš visų Dievo dovanų“ (Doktrinos ir Sandorų 14:7).
III.
Štai dar vienas dabar priimamų sprendimų poveikio ateičiai pavyzdys. Šis pavyzdys susijęs su pasirinkimais kai ką paaukoti dabar, kad būtų pasiektas svarbus tikslas ateityje.
Kuolo konferencijoje Kalyje, Kolumbijoje, viena sesuo pasakojo, kaip ji ir jos sužadėtinis norėjo susituokti šventykloje, nors artimiausia šventykla tuo metu buvo tolimajame Peru. Ilgą laiką jie taupė pinigus autobusų bilietams. Galiausiai jie įsėdo į autobusą, vykstantį į Bogotą, tačiau nuvykę sužinojo, kad visos vietos autobuse į Limą, Peru, buvo išpirktos. Jie galėjo vykti namo nesusituokę šventykloje arba susituokę ne šventykloje. Laimei, buvo kita alternatyva. Jie galėjo vykti autobusu į Limą, jeigu tik sutiktų sėdėti autobuse ant grindų visą penkių dienų ir penkių naktų kelionę. Jie taip ir pasirinko. Ji pasakojo, kad tai buvo sunku, nors keli keleiviai kartais leisdavo jiems pasėdėti jų vietose, kad patys galėtų išsitiesti ant grindų.
Jai kalbant man įspūdį padarė jos teiginys, kad ji buvo dėkinga, jog ji ir jos vyras galėjo taip vykti į šventyklą, nes tai pakeitė jų požiūrį į Evangeliją ir santuoką šventykloje. Viešpats apdovanojo juos iš pasiaukojimo kylančiu augimu. Ji taip pat pastebėjo, kad penkių dienų kelionė į šventyklą jų dvasingumą sustiprino labiau nei daugybė kitų – aukų nereikalavusių – kelionių į šventyklą.
Nuo to laiko, kai išgirdau šį liudijimą, galvodavau, koks būtų tos poros gyvenimas, jeigu jie būtų pasirinkę kitą sprendimą – atsisakę aukos, kurios reikėjo, kad galėtų susituokti šventykloje.
Broliai, gyvenime priimame begalę sprendimų, kai kurie yra reikšmingi, kiti, regis, nesvarbūs. Žvelgdami atgal galime matyti, kaip kai kurie mūsų sprendimai pakeitė mūsų gyvenimą. Gebame spręsti ir rinktis geriau, jei apžvelgiame alternatyvas ir apmąstome, kur jos veda. Tai darydami seksime prezidento Raselo M. Nelsono patarimu pradžioje galvoti apie tikslą.2 Mūsų tikslas visuomet bus eiti sandoros keliu per šventyklą į amžiną gyvenimą, didžiausią iš visų Dievo dovanų.
Apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimo pasekmes bei kitas Jo amžinosios Evangelijos tiesas liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.