Sotinkitės Kristaus žodžiais
Kristaus žodžiais sotintis galime visada ir visur, jei tik paruošiame savo širdis.
Mūsų Dangiškasis Tėvas mus myli. Jis mums parengė tobulą planą, kad galėtume mėgautis Jo palaimomis. Šiame gyvenime visi esame kviečiami ateiti pas Kristų ir priimti Jo sugrąžintąją Evangeliją – per krikštą, Šventosios Dvasios dovaną ir ištikimą gyvenimą pagal Evangeliją. Nefis rašė apie mūsų pasiryžimą priimti krikštą ir įžengti į „ankštą ir siaurą kelią“ ir priminė, jog turime „veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus“, sotintis Kristaus žodžiais ir ištverti iki galo, kad gautume visas palaimas, kurias Dangiškasis Tėvas turi paruošęs mums (žr. 2 Nefio 31:19–20).
Taip pat Nefis mums priminė, kad jei sotinsimės Kristaus žodžiais, jie pasakys mums viską, ką turėtume daryti (žr. 2 Nefio 32:3), ir kad galėsime atsilaikyti prieš ugnines priešininko strėles (žr. 1 Nefio 15:24).
Ką reiškia sotintis?
Kai buvau jaunas, maniau, kad sotintis reiškia gausiai valgyti ryžių, sušio ir sojos padažo. Dabar žinau, kad sotintis reiškia daugiau, nei mėgautis skaniu maistu. Tai reiškia patirti džiaugsmą, gerą maitinimą, šventę, bendrystę, reikšti meilę šeimos nariams ir mylimiesiems, reikšti padėkas Dievui ir, mėgaujantis gausiu nepaprastai skaniu maistu, stiprinti tarpusavio ryšius. Manau, kad sotindamiesi Kristaus žodžiais turėtume patirti kai ką panašaus. Sotinimasis Raštais tai ne vien jų skaitymas. Tai turėtų teikti mums tikrą džiaugsmą ir stiprinti mūsų ryšius su Gelbėtoju.
To aiškiai mokoma Mormono Knygoje. Prisiminkite Lehio sapną, kuriame jis pamatė „medį, kurio vaisius buvo trokštinas, kad padarytų žmogų laimingą“. Tas vaisius reiškia Dievo meilę, ir kai Lehis jo paragavo, „jis buvo saldžiausias iš visų, kuriuos kada nors [jis buvo] valgęs“. Jis pripildė jo sielą nepaprastai didelio džiaugsmo, ir Lehis panoro pasidalyti juo su savo šeima (žr. 1 Nefio 8:10–12).
Kai mes sotinsimės, turbūt taip pat suprasime, kad maisto kiekis ar rūšis nesvarbūs, jei mūsų širdys kupinos dėkingumo. Lehio šeima tyruose maitinosi žalia mėsa, bet šį sunkų išbandymą Nefis apibūdino tokiais žodžiais: „Tokie dideli buvo Viešpaties palaiminimai mums, kad […] mūsų moterys […] buvo stiprios“ ir galėjo „kęsti savo keliavimus be murmėjimų“ (1 Nefio 17:1–2).
Kartais sotinimasis apima ragavimą, bandymą. Alma kalbėjo apie geros sėklos pasodinimą savo širdyje. Tai išbandę, suvoksime, kad ta sėkla „pradeda man patikti“ (žr. Almos 32:28–33).
Sotinkitės Kristaus žodžiais
Sotinimosi Kristaus žodžiais palaiminimai yra galingi ir keičiantys gyvenimą. Noriu jus pakviesti tris iš jų pritaikyti savo gyvenime.
Pirma, Kristaus žodžiai gali padėti mums „stiprinti savo dvasinius sugebėjimus gauti apreiškimą“ (Raselas M. Nelsonas, „Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas mūsų gyvenimui“, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga arba Liahona, May 2018, 96) ir saugiai vesti mus per gyvenimą. Mormonas moko, kad Kristaus žodis turi „stiprų poveikį žmonėms, vesdamas daryti tai, kas teisinga“, ir veikia žmonių protus stipriau nei bet kas, ką galėtų padaryti kalavijas (žr. Almos 31:5). Kai bandydamas įveikti iškilusius iššūkius ieškodavau Dievo išminties, visada, kai išbandydavau „Dievo žodžio galią“ (Almos 31:5), jausdavau įkvėpimą ir galią priimti išmintingus sprendimus, įveikti pagundas ir palaiminti savo gyvenimą didesniu tikėjimu Kristumi ir meile aplinkiniams. Mūsų pranašas Raselas M. Nelsonas mus mokė, kad „ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos“ („Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas mūsų gyvenimui“, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga). Reikalingas apreiškimas ateis, kai išbandysime „žodžio galią“, žodžio, kuris bus galingesnis už visa kita, ką galėtume panaudoti ar sugalvoti.
Antra, kai abejojame dėl savo tapatybės ir stokojame savigarbos, „malonus Dievo žodis“ (Jokūbo knygos 2:8) iš Raštų padės mums suprasti, kas iš tikrųjų esame, ir suteiks mums stiprybės, viršijančios mūsiškę. Savo, kaip Dievo vaiko, tapatybės suvokimas buvo vienas iš maloniausių mano patyrimų. Ankstyvoje paauglystėje nieko nežinojau apie Gelbėtojo mokymus. Kai pirmą kartą perskaičiau Naująjį Testamentą, Kristaus žodžiai tikrai gydė mano sužeistą sielą. Suvokiau, kad esu ne vienas ir kad esu Dievo vaikas. Kai priešais Dievą pripažinau savo tikrąją tapatybę, suvokiau savo begalinį potencialą per Kristaus Apmokėjimą.
Panašiai Enosas dalijosi savo nušvitimo patirtimi, kilusia apmąstant Kristaus žodžius. Kai Enosas leido savo tėvo žodžiams „apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą“ giliai įsismelkti į jo širdį, jo siela alko ir jis atsiklaupė prieš savo Sutvėrėją karštai melsdamasis (žr. Enoso 1:3–4). Per tą maldą jis pažino savo Gelbėtoją ir sužinojo, kad esame labai vertingi ir mylimi, kad mūsų klaidos gali būti atleistos ir kad tikrai esame Dievo vaikai.
Trečia, Kristaus žodžiais galime pakylėti kitų gyvenimus. Kaip Enosui buvo skirtas laikas ir vieta, kur Kristaus žodžiai palietė jo širdį, taip Viešpats padarys savo dalį paliesdamas širdis tų, su kuriais norime pasidalyti Evangelija. Turbūt daugeliui iš mūsų yra tekę pajusti nusivylimą, kai bandėme pakviesti žmones pasiklausyti Evangelijos, bet nesulaukėme norimo rezultato. Nepaisant rezultato, Viešpats kviečia mus atverti savo burną ir dalytis Evangelija su kitais.
Prieš porą metų Viešpats palietė mano brangios motinos širdį, ir tai padėjo jai apsispręsti priimti krikšto apeigas. Tos dienos laukiau beveik 35 metus. Kad ji priimtų tą sprendimą, daugelis Bažnyčios narių tikrai tarnavo jai taip, kaip tarnautų Kristus. Vieną sekmadienį ji jautė, kad turi eiti į bažnyčią. Ji paklausė to raginimo. Jai sėdint pirmoje eilėje ir laukiant sakramento apeigų pradžios, priešais atsistojo ketverių metų berniukas ir pažvelgė į ją. Ji pasveikino jį šypsena. Mažasis berniukas staigiai pasitraukė nuo jos ir nuskubėjo į savo vietą kitame eilės, kurioje sėdėjo mano mama, gale. Šis mažas berniukas paėmė nuo savo kėdės ir sugrįžęs įteikė mano mamai giesmyną, po to nuėjo į savo vietą. Mama pastebėjo, kad po giesmyną buvo padėta ant kas antros sakramento salės kėdės. Ji galėjo lengvai paimti giesmyną nuo gretimos kėdės. Tačiau jai didelį įspūdį padarė tyra berniuko geradarystė, kurios jis išmoko savo šeimoje ir bažnyčioje. Jai tai buvo jaudinanti patirtis. Ji stipriai pajuto, kad Dievas kvietė ją ateiti ir sekti Gelbėtoju. Ji pajuto, kad turi priimti krikštą. Šis mažas berniukas neieškojo pripažinimo už savo poelgį; jis tiesiog iš visų jėgų stengėsi gyventi pagal Dievo žodį ir mylėti savo artimą. Jo gerumas sukėlė svarbų mano mamos širdies pokytį.
Kristaus žodžiai giliai palies širdis ir atvers akis tų, kurie Jo dar nematė. Du mokiniai ėjo su Jėzumi keliu į Emausą. Jie buvo liūdni ir nesuprato, kad Gelbėtojas nugalėjo mirtį. Dėl savo sielvarto jie nepažino su jais einančio gyvojo Kristaus. Nors Jėzus „aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“, jie vis tiek Jo nepažino kaip prisikėlusio Gelbėtojo tol, kol nesusėdo ir nelaužė duonos su Juo. Tik tada jų „akys atsivėrė“. Kai mes – arba mūsų draugai, bendradarbiai ir kaimynai – sotinamės ir laužiame duoną su Juo, atsiveria mūsų supratimo akys. Kai atėję į Emausą tie mokiniai apmąstė laiką, kurį praleido su prisikėlusiu Gelbėtoju, jie sakė, kad jų širdys degė, kai Jis jiems atvėrė Raštų prasmę (žr. Luko 24:27–32). Tai tinka mums visiems.
Pabaiga
Baigdamas liudiju, kad Kristaus žodžiais sotintis galime visada ir visur, jei tik savo širdis paruošiame jiems priimti. Sotinimasis Kristaus žodžiais atneš gyvybę palaikantį apreiškimą, patvirtins mūsų, kaip Jo vaiko, tikrąją tapatybę bei vertę Dievui ir ves mūsų draugus pas Kristų ir į amžinąjį gyvenimą. Leiskite man baigti pakartojant Nefio kvietimą: „Todėl turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą“ (2 Nefio 31:20). Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.