Kvorumas, kuriame esame savo vietoje
Viešpats norėtų, kad sukurtumėte tvirtą kvorumą. Kai Jis renka savo vaikus, jiems reikia būti ten, kur galėtų jaustis esą savo vietoje ir kur galėtų augti.
2010-aisiais Andre Sebako buvo vaikinas, kuris ieškojo tiesos. Nors jis dar niekada nebuvo nuoširdžiai meldęsis, tąkart nusprendė pabandyti. Neilgai trukus jis sutiko misionierius. Jie jam įteikė kortelę su Mormono Knygos paveikslėliu. Andre pajautė kažką ypatingo ir paklausė, ar misionieriai neparduotų jam knygos. Jie atsakė, kad jis gali gauti knygą nemokamai, jei ateis į bažnyčią.1
Andre vienas apsilankė neseniai įkurtame Močudžio skyriuje Botsvanoje, Afrikoje. Skyrių sudarė maždaug keturiasdešimt mylinčių, glaudžius santykius puoselėjančių narių.2 Andre jie pasitiko išskėstomis rankomis. Išklausęs misionierių pokalbius, jis pasikrikštijo. Tai buvo nuostabu!
O kas toliau? Kaip Andre išlikti aktyviam? Kas galėtų padėti jam tobulėti einant sandoros keliu? Į šį klausimą yra vienas atsakymas – jo kunigijos kvorumas!3
Stiprus kvorumas naudingas kiekvienam kunigystės turėtojui, kad ir kokia būtų jo padėtis. Mano jaunieji broliai, turintys Aarono kunigystę, Viešpats norėtų, kad sukurtumėte tvirtą kvorumą, kuris būtų skirtas kiekvienam jaunuoliui, kuriame būtų Viešpaties Dvasia, kuriame visi kvorumo nariai būtų laukiami ir vertinami. Kai Viešpats renka savo vaikus, jiems reikia būti ten, kur galėtų jaustis esą savo vietoje ir kur galėtų augti.
Kiekvienas jūsų kvorumo prezidentūros narys rodys kelią jums siekiant įkvėpimo4 ir plėtojant meilę bei brolystę tarp visų kvorumo narių. Ypatingą dėmesį skirkite naujiems nariams, mažiau aktyviems arba turintiems specialių poreikių.5 Su kunigystės galia jūs kuriate stiprų kvorumą.6 O stiprus vieningas kvorumas gali daug ką pakeisti jaunuolio gyvenime.
Kai Bažnyčia pranešė apie naują, į namus orientuotą Evangelijos mokymosi programą,7 kai kas pagalvojo apie tokius narius kaip Andre ir klausė: „O kaip jaunimas iš šeimų, kurios Evangelijos nestudijuoja, o namuose nėra tinkamos aplinkos mokytis jos ir pagal ją gyventi? Ar jie nebus palikti?“
Ne! Nė vieno negalima palikti! Viešpats myli kiekvieną vaikiną ir merginą. Mes, turintieji kunigystę, esame Viešpaties rankos. Mes esame Bažnyčios palaikymas jos į namus orientuotose programose. Kai nepakankamai palaikoma namuose, kunigijos kvorumai ir kiti vadovai bei draugai pagal poreikį rūpinasi kiekvienu asmeniu arba šeima ir juos palaiko.
Mačiau, kaip tai vyksta. Pats tai patyriau. Kai man buvo šešeri, tėvai išsiskyrė ir tėvas paliko mano mamą su penkiais mažais vaikais. Kad pasirūpintų mumis, mano mama pradėjo dirbti. Kurį laiką jai reikėjo antro darbo ir įgyti papildomą išsilavinimą. Auklėjimui ji turėjo mažai laiko. Bet į pagalbą mano angelui mamai atėjo seneliai, dėdės, tetos, vyskupai ir namų mokytojai.
O aš turėjau kvorumą. Esu labai dėkingas už draugus – mano brolius, – kurie mane mylėjo ir palaikė. Kvorume jaučiausi esąs savo vietoje. Dėl padėties šeimoje kai kas manė, kad neteikiu daug vilčių. Gal taip ir buvo. Bet kunigijos kvorumas pakeitė mano galimybes. Kvorumas susibūrė aplink mane ir neišmatuojamai palaimino mano gyvenimą.
Aplink mus pilna tokių, kurie neteikia daug vilčių. Ko gero, vienaip ar kitaip visi mes tokie. Bet kiekvienas iš mūsų turime kvorumą, kuriame galime ir gauti, ir teikti pastiprinimą. Kvorume esame „vienas už visus ir visi už vieną“8. Jame mokome vienas kitą, tarnaujame kitiems ir tarnaudami Dievui įtvirtiname vienybę bei brolybę.9 Jame vyksta stebuklai.
Norėčiau jums papasakoti apie keletą stebuklų, įvykusių Andre kvorume Močudyje. Kai pasakosiu šį pavyzdį, atkreipkite dėmesį į principus, kurie sustiprina kiekvieną juos taikantį kvorumą.
Po krikšto Andre padėjo misionieriams, mokiusiems keturis kitus jaunuolius, kurie taip pat pasikrikštijo. Dabar jau buvo penki vaikinai. Jie ėmėsi stiprinti vienas kitą ir skyrių.
Pasikrikštijo šeštasis vaikinas, vardu Tusas. Tusas pasidalijo Evangelija su trimis savo draugais ir netrukus jų jau buvo devyni.
Jėzaus Kristaus mokiniai dažnai taip renkasi – po kelis, savo draugų kviečiami. Senovėje, atradęs Gelbėtoją, Andriejus nedelsdamas nuvyko pas savo brolį Simoną ir „nusivedė jį pas Jėzų“10. Panašiai, tapęs Kristaus pasekėju, Pilypas netrukus pakvietė savo draugą Natanielį „atei[ti] ir pažiūrė[ti]“11.
Močudyje netrukus prie Bažnyčios prisijungė dešimtas vaikinas. Misionieriai surado vienuoliktą. Pamatęs Evangelijos poveikį savo draugams, pasikrikštijo ir dvyliktas.
Močudžio skyriaus nariai džiaugėsi. Tie jaunuoliai „buvo atversti į Viešpatį ir prijungti prie Kristaus Bažnyčios“12.
Jiems atsiverčiant labai padėjo Mormono Knyga.13 Tusas prisimena: „Mormono Knygą ėmiau skaityti […] nuolat, kai buvau neužsiėmęs, namuose, mokykloje, tiesiog visur.“14
Oratilį Evangelija patraukė dėl jo draugų pavyzdžio. Jis paaiškino: „Atrodė, kad [jie] pasikeitė tarsi spragtelėjus pirštais. […] Maniau, kad tai nutiko […] dėl nedidelės knygelės, […] kurią jie ėmė nešiotis […] mokykloje. Buvo matyti, kokiais gerais žmonėmis jie tapo. […] [Aš] taip pat norėjau pasikeisti.“15
Visi šie dvylika jaunuolių buvo surinkti ir pakrikštyti ne ilgesniais kaip dvejų metų intervalais. Kiekvienas savo šeimoje buvo vienintelis Bažnyčios narys. Bet juos palaikė Bažnyčios šeima, įskaitant skyriaus prezidentą Rakvelą,16 pagyvenusių misionierių porą vyresnįjį ir seserį Teilorus17 ir kitus skyriaus narius.
Brolis Džiunioras18, kvorumo vadovas, sekmadienių popietėmis kvietėsi jaunuolius į savo namus ir juos mokė. Jie drauge studijavo Raštus ir rengė šeimos namų vakarus.
Brolis Džiunioras imdavosi juos su savimi eidamas pas narius, misionierių mokomus žmones ir visus kitus, kuriuos reikėdavo aplankyti. Visi dvylika suvirsdavo į brolio Džiunioro sunkvežimio priekabą. Jis išlaipindavo juos prie lankomų namų grupelėmis po du ar tris, o vėliau pasiimdavo.
Nors šie jaunuoliai tik mokėsi Evangelijos ir nemanė, kad daug žino, brolis Džiunioras prašė jų su lankomais žmonėmis pasidalyti tik pora dalykų, kuriuos jau žino. Šie jauni kunigystę turintieji mokė, meldėsi ir padėjo rūpintis Bažnyčia.19 Jie vykdė kunigystės pareigas ir patyrė tarnystės džiaugsmą.
Andre sakė: „Mes drauge žaisdavome, juokdavomės, verkdavome ir tapome brolija.“20 Iš tiesų, jie save vadina brolių būriu.
Drauge jie visi užsibrėžė tikslą tarnauti misijoje. Jiems, kaip vieninteliams Bažnyčios nariams savo šeimose, teko įveikti daugybę kliūčių, bet jie padėjo vienas kitam jas įveikti.
Vienas po kito šie jaunuoliai gavo misijos pašaukimus. Pirmi išvykusieji rašė laiškus tiems, kurie dar ruošėsi, dalijosi patyrimais ir ragino tarnauti. Vienuolika iš dvylikos jaunuolių tarnavo misijose.
Jie dalijosi Evangelija su savo šeimomis. Motinos, seserys, broliai, draugai ir jų misijose mokyti žmonės atsivertė ir pasikrikštijo. Vyko stebuklai ir buvo palaiminta daugybė gyvenimų.
Įsivaizduoju, jog kai kurie iš jūsų galvojate, kad toks stebuklas gali vykti tik tokiose vietose kaip Afrika, kur spartėja Izraelio surinkimas. Tačiau aš liudiju, kad Močudžio skyriuje taikyti principai tinka visur. Kad ir kur būtumėte, jūsų kvorumas gali išaugti aktyvinant narius ir dalijantis Evangelija. Kai bent vienas mokinys Evangelija pasidalija su draugu, vienas gali tapti dviem. Du gali tapti keturiais. Keturi gali tapti aštuoniais. Iš aštuonių gali tapti dvylika. Skyriai gali tapti apylinkėmis.
Gelbėtojas mokė: „Kur du ar trys [ar daugiau] susirinkę mano vardu, […] ten aš būsiu tarp jų.“21 Dangiškasis Tėvas ruošia aplink mus esančių žmonių protus ir širdis. Mes galime sekti Dvasios raginimais, ištiesti draugystės ranką, dalytis tiesa, kviesti kitus skaityti Mormono Knygą ir mylėti bei stiprinti juos, kai jie ateina pas Gelbėtoją.
Praėjo beveik dešimt metų nuo to laiko, kai Močudžio brolių būrys drauge pradėjo savo kelionę, ir jie vis dar brolių būrys.
Katlegas sakė: „Mus galbūt skiria atstumas, bet vis dar padedame vieni kitiems.“22
Meldžiu, kad priimtume Viešpaties kvietimą būti vieningiems su Juo mūsų kunigijos kvorumuose, kad kiekviename kvorume visi jaustųsi esą savo vietoje, kad juose vyktų surinkimas ir būtų augama.
Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas, ir tai yra Jo darbas. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.