Atsakymai į maldą
Tėvas mus supranta, žino mūsų poreikius ir mums tobulai padės.
Viena svarbi ir guodžianti Jėzaus Kristaus Evangelijos doktrina – mūsų Dangiškasis Tėvas tobulai myli savo vaikus. Turėdamas tokią tobulą meilę Jis mus laimina ne tik pagal mūsų troškimus ir poreikius, bet ir pagal Savo beribę išmintį. Pranašas Nefis apie tai pareiškė paprastai: „Aš žinau, kad [Dievas] myli savo vaikus.“1
Vienas iš tokios tobulos meilės aspektų yra Dangiškojo Tėvo dalyvavimas mūsų gyvenimo smulkmenose – net tada, kai to galbūt nepastebime arba nesuprantame. Dieviško nukreipimo ir pagalbos į Tėvą kreipiamės per nuoširdžią ir stropią maldą. Kai laikomės savo sandorų ir stengiamės panašėti į Gelbėtoją, turime teisę į nuolat2 plūstantį dievišką vadovavimą per Šventosios Dvasios įtaką ir įkvėpimą.
Raštai mus moko: „Nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo“3 ir Jis „žino viską, nes viskas yra prieš [Jo] akis“4.
To pavyzdys yra pranašas Mormonas. Jam neteko matyti savo darbo rezultatų. Tačiau jis suprato, kad tame darbe jam kruopščiai padėjo pats Viešpats. Pajutęs įkvėpimą į savo metraštį įtraukti mažąsias Nefio plokšteles, Mormonas užrašė: „Ir aš tai darau išmintingam tikslui pagal manyje esančios Viešpaties Dvasios poveikius, nes taip ji man šnibžda. Ir dabar, aš nežinau visko; bet Viešpats žino viską, kas turi įvykti; todėl jis veikia manyje, kad įvykdytų viską pagal savo valią.“5 Nors Mormonas nežinojo, kad ateityje bus prarasta 116 rankraščio puslapių, tačiau tai žinojo Viešpats ir paruošė būdą, kaip įveikti tokią kliūtį, gerokai anksčiau, nei ji atsirado.
Tėvas mus supranta, žino mūsų poreikius ir mums tobulai padės. Kartais tokia pagalba suteikiama iš karto po to, kai paprašome dieviškos pagalbos, arba bent netrukus po to. Kartais į mūsų nuoširdžiausius ir verčiausius troškimus neatsakoma taip, kaip viliamės, tačiau paaiškėja, kad Dievas mums turi paruošęs kur kas didesnių palaimų. O kartais mūsų teisūs troškimai nepatenkinami šiame gyvenime. Kaip mūsų Tėvas Danguje gali atsakyti į mūsų nuoširdžiausius Jam skirtus prašymus, aš pailiustruosiu trimis skirtingais pasakojimais.
Mūsų jauniausias sūnus buvo pašauktas tarnauti misionieriumi Prancūzijos, Paryžiaus, misijoje. Ruošdamiesi tarnavimui su juo nuvykome pirkti įprastų marškinių, kostiumų, kaklaraiščių, kojinių ir palto. Tačiau parduotuvėje nebuvo jam reikalingo dydžio palto. Pardavėjas pasakė, kad paltą turės po kelių savaičių ir jį nusiųs į Provo miesto misionierių ruošimo centrą dar prieš išvykstant mūsų sūnui į Prancūziją. Sumokėjome už paltą ir daugiau apie jį negalvojome.
Į misionierių ruošimo centrą mūsų sūnus atvyko birželį, o paltas buvo atsiųstas likus vos kelioms dienoms iki suplanuoto išvykimo rugpjūtį. Net nepasimatavęs to palto, jis paskubomis jį įkišo į savo drabužių ir kitų daiktų kupiną lagaminą.
Kai į Paryžių atėjo žiema, jame tarnavęs mūsų sūnus parašė, kad išsitraukė paltą, jį pasimatavo ir suprato, jog paltas per ankštas. Dėl to į jo banko sąskaitą turėjome pervesti papildomų lėšų, kad Paryžiuje galėtų nusipirkti kitą paltą. Jis taip ir padarė. Šiek tiek suirzęs jam parašiau, kad tą pirmąjį paltą kam nors atiduotų, nes jis vis tiek netinka.
Vėliau iš jo gavome tokį el. laišką: „Čia labai šalta. […] Rodos, kad vėjas mus kiaurai perpūs, tačiau mano naujasis paltas yra geras ir gana sunkus. […] Senąjį paltą atidaviau [kitam mūsų bute gyvenančiam misionieriui]. Jis sakė, kad meldė geresnio palto. Jis atsivertė prieš kelerius metus ir turi tik mamą, … o jį pakrikštijęs misionierius padeda jam misijoje; taigi tas paltas buvo atsakymas į maldą ir dėl to esu labai laimingas.“6
Dangiškasis Tėvas žinojo, kad šiam už 10 000 km nuo namų Prancūzijoje tarnaujančiam misionieriui dėl šaltos žiemos Paryžiuje labai prireiks naujo palto ir kad šis misionierius neturės pinigų jam nusipirkti. Dangiškasis Tėvas taip pat žinojo, kad mūsų sūnus iš drabužių parduotuvės Provo mieste gaus per ankštą paltą. Jis žinojo, kad šie du misionieriai kartu tarnaus Paryžiuje ir kad tas paltas bus atsakymas į nuolankią ir nuoširdžią neatidėliotinų reikmių turėjusio misionieriaus maldą.
Gelbėtojas mokė:
„Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.
O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.
Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“7
Būna tokių situacijų, kai mūsų verti troškimai nėra patenkinami taip, kaip vylėmės, bet galiausiai išaiškėja, kad jie buvo patenkinti taip, kaip mums buvo išties naudingiausia. Pavyzdžiui, Jokūbo sūnui Juozapui pavyduliavo broliai, kurie jo nekentė taip, kad susimokė Juozapą nužudyti. Galiausiai jie jį pardavė vergijon į Egiptą.8 Jei kam ir atrodė, kad į jo maldas buvo atsakyta ne taip, kaip viltasi, tai Juozapui tikrai galėjo taip atrodyti. Tačiau tokia jo nelaimė pavirto dideliu palaiminimu; jis net išgelbėjo iš bado savo šeimą. Vėliau, tapęs patikimu vadovu Egipte, pasitelkęs visą tikėjimą ir išmintį savo broliams jis tarė:
„Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų!
Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama.
Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu.
Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas.“9
Dar studijuodamas universitete mūsų vyriausiasis sūnus ne visu etatu buvo įdarbintas viename labai trokštamame darbe studentams. Tai teikė jam galimybę, baigus universitetą, tame nuostabiame darbe įsidarbinti visu etatu. Tame darbe jis sunkiai dirbo ištisus ketverius metus, įgijo aukštą kvalifikaciją, buvo gerbiamas bendradarbių ir vadovų. Paskutinio kurso pabaigoje, lyg pagal dangišką planą (bent taip manė mūsų sūnus), tame darbe atsirado visas laisvas etatas, o jis buvo pagrindinis kandidatas – viskas rodė ir visi vylėsi, kad jis tikrai gaus tą darbą.
Bet jis jo negavo. Nė vienas iš mūsų to nesupratome. Jis gerai pasiruošė, puikiai praėjo pokalbį, buvo pats kvalifikuočiausias kandidatas, meldėsi su didele viltimi ir lūkesčiais! Jis buvo priblokštas ir sugniuždytas, o visa šita istorija mums niekaip netilpo galvoje. Kodėl Dievas nepatenkino jo teisaus troškimo?
Tik po kelerių metų atsakymas tapo labai aiškus. Jei baigęs universitetą jis būtų gavęs tą išsvajotą darbą, būtų praleidęs kitą labai svarbią gyvenimą keičiančią progą, kuri, dabar jau aišku, pasitarnavo jo amžinam labui ir palaiminimui. Dievas žinojo pabaigą nuo pradžios (kaip ir visada), o šiuo atveju atsakymas į daugybę teisių maldų buvo neigiamas dėl to, kad rezultatas būtų daug geresnis.
Kartais į mūsų teisią, desperatišką ir nuoširdžią maldą šiame gyvenime neatsakoma.
Sesuo Patricija Parkinson gimė su normalia rega, tačiau sulaukusi septynerių ėmė akti. Devynerių lankė už maždaug 145 kilometrų nuo jos namų Jutos valstijos Ogdeno mieste esančią kurčiųjų ir aklųjų mokyklą. Dėl tokio atstumo ji turėjo apsigyventi pačioje mokykloje, o devynmetei tai reiškė namų ilgesį.
Vienuolikos metų ji visai apako. Penkiolikos metų ji sugrįžo namo ir ėmė lankyti vietinę vidurinę mokyklą. Vėliau ji mokėsi universitete, kur įgijo bendravimo sutrikimų ir psichologijos bakalaurą. Po didvyriškos kovos su abejojusia universiteto priėmimo komisija ji įstojo į magistrantūros studijas ir įgijo kalbos sutrikimų srities magistro laipsnį. Dabar Patricija dirba su 53 pradinių klasių mokiniais, o savo mokyklos apygardoje kuruoja keturis kalbos sutrikimų specialistus. Ji gyvena nuosavame name ir turi automobilį, kuriuo, iškilus poreikiui, ją pavėžėja draugai ir šeimos nariai.
Kai jai buvo 10 metų, buvo suplanuota dar viena medicininė procedūra, skirta padėti jos prastėjančiai regai. Tėvai jai visuomet labai smulkiai papasakodavo, kas jos laukia per vienokią ar kitokią medicininę procedūrą, tačiau apie šią procedūrą jie kažkodėl nepapasakojo. Tačiau, kai tėvai vis dėlto jai užsiminė apie planuojamą procedūrą, Patricija, kaip pasakojo jos mama, „tiesiog pašėlo“. Ji nulėkė į kitą kambarį, bet vėliau grįžo ir pasipiktinusiu balsu tėveliams rėžė: „Štai ką jums pasakysiu. Aš tai žinau, Dievas tai žino ir greičiausiai jūs patys tai žinote. Likusį savo gyvenimą būsiu akla!“
Prieš kelerius metus Patricija Kalifornijoje aplankė kelis ten gyvenusius šeimos narius. Būnant lauke trimetis sūnėnas paklausė jos: „Tetule Patricija, kodėl neprašote, kad Dangiškasis Tėvas jums duotų naujas akis? Nes jei tik Dangiškojo Tėvo paprašytumėte, Jis duotų tai, ko prašote. Tiesiog Jo paprašykite.“
Patricija pasakojo, kad toks klausimas ją kiek nustebino, tačiau ji atsakė: „Žinai, Dangiškasis Tėvas kartais elgiasi kitaip. Kartais Jis nori ko nors pamokyti, tad ne visada duoda tai, ko norime. Kartais tenka palaukti. Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas geriausiai supranta, kas mums tinkamiausia ir ko mums tikrai reikia. Taigi Jie tikrai neketina duoti visko, ko tu nori, tą akimirką, kai tu nori.“
Su Patricija esame pažįstami daugelį metų. Neseniai jai pasakiau, kad žaviuosi jos pozityvumu ir linksmumu. Ji atsakė: „Žinai, nesi su manimi buvęs namuose. Visko būna. Esu patyrusi gana sunkių depresijos priepuolių, esu daug verkusi.“ Tačiau ji pridūrė: „Keista, bet nuo tada, kai ėmiau akti, supratau, kad Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas yra su mano šeima ir manimi. Tvarkėmės, kaip išmanėme ir išgalėjome, ir, manau, pavyko visai neblogai. Man gana gerai sekėsi. Tad, apskritai paėmus, esu gana laimingas žmogus. Prisimenu, kad visur ir visada jutau Jo ranką. Tiems, kurie klausia, ar pykstu dėl savo apakimo, atsakau: „Ant ko konkrečiai turėčiau pykti? Dangiškasis Tėvas yra kartu su manimi; nesu viena. Jis – visada su manimi.“
Šiuo atveju Patricijos troškimas atgauti regėjimą šiame gyvenime patenkintas nebus. Tačiau iš savo tėvo ji perėmė tokį devizą: „Ir tai praeis.“10
Prezidentas Henris B. Airingas pareiškė: „Tėvas šią akimirką žino apie jus, jūsų jausmus bei visų jūsų aplinkinių dvasines ir laikinąsias reikmes.“11 Šią didingą ir guodžiančią tiesą rasime visose mano ką tik papasakotose istorijose.
Broliai ir seserys, į mūsų maldas kartais atsakoma greitai, taip, kaip ir vylėmės. Kartais į mūsų maldas atsakoma ne taip, kaip vylėmės, tačiau ilgainiui suprantame, kad Dievas mums buvo paruošęs didesnių palaiminimų, nei manėme iš pradžių. O kartais mūsų teisūs prašymai Dievui šiame gyvenime nebus patenkinti.12 Vyresnysis Nylas A. Maksvelas pasakė: „Tikėjimas taip pat reiškia pasitikėjimą Dievo kalendoriumi.“13
Esame patikinti, kad Dangiškasis Tėvas Savo būdu ir Savo laiku mus palaimins, išsklaidys mūsų rūpesčius, neteisybę ir nusivylimą.
Pacituosiu karalių Benjaminą: „Ir be to, norėčiau, kad pagalvotumėt apie palaimingą ir džiaugsmingą būseną tų, kurie vykdo Dievo įsakymus. Nes štai, jie yra palaiminti visuose dalykuose, tiek laikinuose, tiek ir dvasiniuose; ir jei jie išsilaiko ištikimi iki galo, jie priimami į dangų, kad gyventų su Dievu niekada nesibaigiančios meilės būsenoje. O atminkite, atminkite, kad tai tiesa; nes tai pasakė Viešpats Dievas.“14
Žinau, kad Dievas girdi mūsų maldas.15 Žinau, kad būdamas visa žinantis ir mylintis Tėvas, į mūsų maldas Jis atsako tobulai, pagal savo beribę išmintį, mūsų didžiausiai naudai ir palaiminimui. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.