Išgirsti Jo balsą
Pasaulyje, kur tiek daug konkuruojančių balsų, mūsų Dangiškasis Tėvas suteikė galimybę išgirsti Jo balsą ir sekti juo.
Šį rytą mano svainis padavė mano žmonai raštelį, kurį prieš daugelį metų ji parašė savo mamai. Tada sesuo Houmer buvo tik maža mergaitė. Iš esmės tame raštelyje buvo parašyta: „Brangi mama! Atsiprašau, kad šiandien neišsakiau savo liudijimo, bet aš tave myliu!“ Kai ėjome pietauti, pamaniau, kad tai labai įdomu. Todėl atsisėdau ir parašiau tokį raštelį: „Brangus prezidente Nelsonai! Atsiprašau, kad šiandien nepasakiau savo kalbos, bet aš jus myliu!“ Kažkaip tai neatrodė tinkama. Todėl esu čia ir su džiaugsmu pridėsiu ir savo žodžius prie tų, kurie buvo pasakyti šiandien šioje sesijoje.
Prieš daugelį metų keliavau mažu lėktuvėliu, kurį pilotavo ką tik pažymėjimą gavęs lakūnas. Skrydžio pabaigoje gavome leidimą leistis. Tačiau artėjant prie žemės lakūno kabinoje išgirdau pavojaus signalą, įspėjantį lakūną, kad reikia kilti. Lakūnas pažvelgė į labiau patyrusį antrąjį pilotą, kuris mostelėjo žemyn, į šalį nuo nusileidimo tako, ir pasakė: „Dabar pat!“
Mūsų lėktuvas greitai pasuko kairėn ir žemyn, po to pakilo į reikiamą aukštį, vėl pasiruošė nusileisti ir saugiai nusileido mūsų paskirties punkte. Vėliau sužinojome, kad tuo metu kitam lėktuvui buvo leista kilti. Jei būtume darę tai, ką nurodė pavojaus signalas, būtume skridę ne šalin, bet tiesiai į tą kylantį lėktuvą. Ši patirtis suteikė man dvi svarbias pamokas: pirmoji, lemiamomis gyvenimo akimirkomis girdėsime daug mūsų dėmesio reikalaujančių balsų. O antroji, – gyvybiškai svarbu, kad klausytume teisingų balsų.
Konkuruojantys balsai
Gyvename pasaulyje, kuriame mūsų dėmesio reikalauja daug balsų. Mus nuolat supa karštos naujienos, socialinių tinklų žinutės, tinklaraščiai, tinklalaidės ir konkuruojantys Aleksos, Siri ir kitų patarimai, todėl sunku suprasti, kuriais balsais verta pasitikėti. Kartkartėmis gyvenime ieškome minios patarimo galvodami, kad dauguma parūpins geriausią tiesos šaltinį. Kartais ilgai svyruojame1, rinkdamiesi būti nei šalti, nei karšti2. O būna ir taip, kad darome tai, kas patogu, – gyvenime susitelkiame į vieną balsą ar problemą arba pasikliauname vien tik savo gebėjimu samprotauti.
Nors visi šie būdai gali būti naudingi, patirtis moko, kad jais pasikliauti galime ne visada. Tai, kas populiaru, ne visada yra tai, kas geriausia. Svyravimas tarp dviejų nuomonių neveda jokia kryptimi. Patogumas retai veda į tai, kas svarbu. Dėmesio sutelkimas į vieną balsą ar problemą gali sumažinti mūsų gebėjimą pamatyti tai, ką iš tiesų reikia daryti. O pasikliovimas vien savo samprotavimais gali mus nuvesti į hiperintelektualų minčių stingulį. Jei nebūsime atsargūs, klaidinantys balsai gali patraukti mus nuo Evangelijos pagrindo į ten, kur sunku išlaikyti tikėjimą, kur rasime tik tuštumą, kartėlį ir nepasitenkinimą.
Klaidinančio balso klausymas
Norėčiau pailiustruoti, ką turiu omenyje, pateikdamas analogiją ir panašų atvejį iš Raštų. Alpinistai aukštį, viršijantį 8000 metrų, paprastai vadina „mirties zona“, nes tokiame aukštyje gyvybei palaikyti nepakanka deguonies. Egzistuoja dvasinis tokios mirties zonos atitikmuo. Jei pernelyg daug laiko praleidžiame tikėjimą žlugdančiose vietose, tariamai gera linkintys balsai atima iš mūsų taip reikalingą dvasinį deguonį.
Mormono Knygoje skaitome apie Korihorą, patyrusį kai ką panašaus. Jis mėgavosi dideliu populiarumu, nes jo mokymai „buvo malonūs kūniškam protui“3. Jis sakė, kad tėvai ir pranašai moko kvailų tradicijų, kurios skirtos apriboti laisvę ir išlaikyti nežinioje.4 Jis įrodinėjo, kad žmonės turėtų būti laisvi elgtis kaip panorėję, nes įsakymai yra ne daugiau nei parankiai išgalvoti apribojimai.5 Tikėjimas Jėzaus Kristaus Apmokėjimu jam buvo „pasimaišiusio proto padarinys“, kylantis dėl tikėjimo esybe, kuri negali egzistuoti, kadangi Jos negalima pamatyti.6
Korihoras sukėlė tiek neramumų, kad buvo atvestas pas vyriausiąjį teisėją ir aukštąjį kunigą. Ten jis kalbėjo „balsiais vis garsėjančiais žodžiais“ kritikuodamas vadovus ir reikalaudamas ženklo. Ženklas buvo duotas. Jis buvo ištiktas taip, kad nebegalėjo kalbėti. Korihoras tada suvokė, kad buvo suklaidintas, ir, galvodamas apie tas brangias tiesas, kurias apleido, raudojo: „Aš visuomet žinojau.“7
Nuo tada Korihoras elgetavo prašydamas maisto, kol jį mirtinai sutrypė zoramininkų minia.8 Paskutinėje šios istorijos eilutėje išreiškiama tokia rimta mintis: „Ir taip matome, kad velnias nepadės savo vaikams paskutiniąją dieną, bet greitai nusitemps juos žemyn į pragarą.“9
Teisingas balsas
Kadangi Dangiškasis Tėvas mums nori geresnės pabaigos, Jis leidžia mums girdėti Savo balsą. Dažniausiai Jį girdime per Šventosios Dvasios įkvepiamas mintis. Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Ji liudija apie Tėvą ir Sūnų10; Ji siunčiama, kad mokytų mus visko11, ir Ji „nurodys [mums] viską, ką turėtum[e] daryti“12.
Dvasia skirtingiems žmonėms kalba skirtingais būdais, ir tam pačiam žmogui skirtingu metu Ji gali kalbėti skirtingais būdais. Todėl mokymasis suprasti tą daugelį būdų, kaip Ji mums kalba, yra viso gyvenimo užduotis. Kartais Ji kalba mūsų protui ir širdžiai13 tyliu, bet galingu balsu taip, kad „persmelk[ia] girdėjusius […] iki pat sielos“14. Kartais Jos įkvėptos mintys „užvald[o] [mūsų] protą ir […] veikia [mūsų] jausmus“15. Kitais kartais mūsų širdis dega16. O dar kitais kartais Ji pripildo mūsų sielas džiaugsmo, apšviečia mūsų protus17 arba kalba ramybę mūsų nerimaujančioms širdims18.
Išgirsti Jo balsą
Mūsų Tėvo balsą išgirsime daugeliu būdų. Išgirsime jį melsdamiesi, studijuodami Raštus, būdami bažnyčioje, dalyvaudami tikėjimą skatinančiose diskusijose ar lankydamiesi šventykloje. Tikrai išgirsime jį konferencijoje, net šį savaitgalį.
Šiandien 15 vyrų palaikėme kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. Jų dvasingumas ir patirtis suteikia jiems unikalią perspektyvą, kokios mums labai reikia. Jų žinias lengva rasti, jos perduodamos visiškai aiškiai. Jie sako mums tai, ką Dievas nori, kad žinotume, nepaisydami, ar tai populiaru ar ne.19
Siekti išgirsti Jo balsą bet kuriuo iš šių būdų yra gerai, bet siekti jį išgirsti daugeliu šių būdų yra dar geriau. O kai jį išgirstame, turime vadovautis duodamais nurodymais. Apaštalas Jokūbas sakė: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai.“20 O prezidentas Tomas S. Monsonas kadaise mokė: „Mes stebime. Mes laukiame. Mes stengiamės išgirsti tą ramų tylų balsą. Kai jis kalba, išmintingi vyrai ir moterys paklūsta.“21
Kai nurodymų ilgai negauname
Mano profesinio gyvenimo pradžioje sesers Houmer ir manęs buvo paprašyta priimti pasiūlymą pakeisti pareigas. Tuo metu mums atrodė, kad tai labai svarbus sprendimas. Mes studijavome, pasninkavome ir meldėmės, bet atsakymo ilgai nebuvo. Galiausiai priėmėme sprendimą ir žengėme pirmyn. Tai padarę jautėmės ramūs ir netrukus patyrėme, kad tai buvo geriausias mūsų priimtas sprendimas.
Per tai išmokome, jog kartais atsakymai eina labai ilgai. Taip gali būti dėl to, kad dar neatėjo tinkamas laikas, ar dėl to, kad to atsakymo nereikia, arba dėl to, kad Dievas patiki mums sprendimą priimti patiems. Vyresnysis Ričardas G. Skotas kartą mokė, kad turėtume būti dėkingi už tokius atvejus, ir štai ką pažadėjo: „Kai gyvenate vertai ir jūsų pasirinkimas atitinka Gelbėtojo mokymus, ir jums reikia veikti, darykite tai pasitikėdami. […] Dievas neleis jums nueiti per toli be dvasinio perspėjimo, jei pasirinksite neteisingai.“22
Turime pasirinkti
Taigi turime nuspręsti, kuriam iš skirtingų balsų paklusime. Ar seksime nepatikimais pasaulio propaguojamais balsais, ar darbuosimės taip, kad mūsų Tėvo balsas galėtų vesti mus mums priimant sprendimus ir apsaugoti nuo pavojaus? Kuo stropiau siekiame išgirsti Jo balsą, tuo lengviau tampa girdėti. Jo balsas nepasidaro garsesnis, bet mūsų gebėjimas jį girdėti sustiprėja. Gelbėtojas pažadėjo, kad, jeigu „įsiklaus[ysime] į [Jo] priesakus ir atsuk[sime] ausį [Jo] patarimui“, Jis „duos [mums] daugiau“23. Liudiju, kad šis pažadas tikras – kiekvienam iš mūsų.
Beveik prieš metus tragiškoje automobilio avarijoje praradome mano vyresnįjį brolį. Ankstyvieji Džono gyvenimo metai buvo daug žadantys ir kupini pasiekimų. Bet jam senstant, negalios paveiktas kūnas ir nebeveikiantis protas tikrai apsunkino jo gyvenimą. Nors išgijimas, kurio jis tikėjosi, taip ir neatėjo į jo gyvenimą, vis dėlto Džonas laikėsi savo tikėjimo, pasiryžęs padaryti viską, ką gali, kad ištvertų iki galo.
Žinau, kad Džonas nebuvo tobulas, tačiau stebėdavausi, kas suteikia jam tokios ištvermės. Daugelis balsų kvietė jį tapti ciniku, bet jis pasirinko nesekti jais. Jis iš visų jėgų stengėsi Evangeliją laikyti savo gyvenimo pagrindu. Jis gyveno taip, nes žinojo, kad taip galės išgirsti savo Viešpaties balsą; jis gyveno taip, nes žinojo, kad taip jis gali būti mokomas.
Pabaiga
Broliai ir seserys, pasaulyje, kur tiek daug konkuruojančių balsų, aš liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas suteikė galimybę išgirsti Jo balsą ir sekti juo. Jei būsime stropūs, Jis ir Jo Sūnus rodys mums kelią, kurio ieškome, ir suteiks mums reikalingos stiprybės bei visų mūsų trokštamos laimės. Jėzaus Kristaus vardu, amen.