Palaikančio tikėjimo galia
Pakeldami savo ranką, kad palaikytumėte, jūs pažadate Dievui, kurio tarnai jie yra, kad juos palaikysite.
Daugybę kartų esu girdėjęs, kaip kunigijos vadovai dėkoja už palaikantį tikėjimą tų, kuriems jie tarnauja. Jų balsų jausmingumas atskleidžia, kad jų dėkingumas yra nuoširdus ir tikras. Mano šiandienos tikslas yra perteikti Viešpaties dėkingumą už tai, kad palaikote Jo tarnus Bažnyčioje. Taip pat noriu jus padrąsinti naudoti ir auginti galią palaikyti kitus savo tikėjimu.
Tokią galią pademonstravote dar prieš gimdami. Prisiminkime, ką žinome apie dvasių pasaulį, kuriame gyvenome prieš gimdami. Mūsų Dangiškasis Tėvas pateikė planą Savo vaikams. Mes irgi ten buvome. Liuciferis, mūsų dvasinis brolis, priešinosi planui, suteiksiančiam laisvę rinktis. Jehova, mylimas Dangiškojo Tėvo Sūnus, tą planą palaikė. Liuciferis sukilo. Tačiau dominavo palaikantis Jehovos balsas. Jis savanoriškai pasisiūlė būti mūsų Gelbėtoju.
Faktas, kad esate čia, mirtingajame gyvenime, dabar patikina mus, kad palaikėte Tėvą ir Gelbėtoją. Prireikė tikėjimo Jėzumi Kristumi, kad palaikytumėte laimės planą ir Jėzaus Kristaus vietą jame. O juk tiek nedaug težinojote apie mirtingajame gyvenime jūsų laukiančius iššūkius.
Jūsų tikėjimas palaikant Dievo tarnus buvo ir jūsų laimės šiame gyvenime pagrindas. Savo tikėjimu palaikydami Viešpaties tarną jūs priėmėte misionierių raginimą melstis ir sužinoti, ar Mormono Knyga yra Dievo žodis. Priimdami kvietimą krikštytis, jūs irgi palaikėte nuolankų Dievo tarną.
Leisdami, kad ant jūsų galvos kas nors uždėtų rankas ir tartų: „Priimk Šventąją Dvasią“, jūs irgi jį palaikėte kaip asmenį, turintį Melchizedeko kunigystę.
Nuo tos dienos savo ištikimu tarnavimu jūs palaikėte kiekvieną asmenį, kuris jums suteikė kunigystę, ir kiekvieną, kuris jus įšventino į tos kunigystės pareigybes.
Jums gavus kunigystę, iš pradžių kiekvienas palaikymas buvo paprastas pasitikėjimo Dievo tarnu ženklas. Dabar daugeliui iš jūsų palaikyti reiškia kai ką daugiau.
Jūs renkatės, ar palaikyti visus Viešpaties pašauktuosius, kad ir kur juos yra pašaukęs Viešpats. Toks pasirinkimas vyksta per konferencijas visame pasaulyje. Tai vyko ir šioje konferencijoje. Tokiuose susirinkimuose perskaitomi vyrų ir moterų – Dievo tarnų – vardai ir jums pasiūloma juos palaikyti pakeliant savo ranką. Savo palaikomąjį balsą galite sulaikyti arba pažadėti palaikyti tikėjimu. Pakeldami savo ranką, kad palaikytumėte, jūs pasižadate. Jūs pažadate Dievui, kurio tarnai jie yra, kad juos palaikysite.
Jie yra netobulos žmogiškos esybės, visai kaip ir jūs. Norint ištesėti pažadą, prireiks nepajudinamo tikėjimo tuo, kad juos tikrai pašaukė Viešpats. Tačiau tų pažadų laikymasis taip pat atneš amžiną laimę. O pažadų nesilaikymas jums ir jūsų mylimiesiems atneš ne tik sielvartą, bet ir sunkiai įsivaizduojamų netekčių.
Galbūt jūsų jau klausė, ar dar klaus, ar palaikote savo vyskupą, kuolo prezidentą, visuotinius įgaliotinius ir visuotinius Bažnyčios pareigūnus. Tai gali nutikti per konferenciją, kai esate prašomi palaikyti pareigūnus ir vadovus. Kartais tai nutiks asmeniniame pokalbyje su vyskupu ar kuolo prezidentu.
Mano patarimas būtų jums patiems iš anksto užduoti sau tokį klausimą ir rūpestingai bei pamaldžiai jį apmąstyti. Tai darydami prisiminkite savo pastarųjų dienų mintis, žodžius ir darbus. Pasistenkite atsiminti ir suformuluoti tokius atsakymus, kuriuos pateiktumėte per savo asmeninį pokalbį su Viešpačiu, žinodami, kad vieną dieną toks pokalbis tikrai įvyks. Pasiruošti galite užduodami sau tokius klausimus:
-
Ar esu pagalvojęs, ar kalbėjęs, apie žmogiškąsias silpnybes tų žmonių, kuriuos pažadėjau palaikyti?
-
Ar esu ieškojęs įrodymų, kad jiems tikrai vadovauja pats Viešpats?
-
Ar aš sąžiningai ir ištikimai sekiau jų vadovavimu?
-
Ar esu kalbėjęs apie matomus įrodymus, kad jie tikrai yra Dievo tarnai?
-
Ar meldžiuosi už juos reguliariai ir jausdamas meilę?
Išgirdę tokius klausimus dauguma mūsų pasijaus nepatogiai ir bus paskatinti atgailauti. Dievas mums įsakė neteisti neteisiai, tačiau matome, kad nėra lengva to išvengti. Beveik viskas, ką darome kartu su kitais žmonėmis, priveda prie tų žmonių vertinimo. Ir beveik kiekvienu savo gyvenimo požiūriu lyginame save su kitais. Taip darome dėl įvairiausių priežasčių, netgi pagrįstų, tačiau dažniausiai tai priveda prie kritikos.
Prezidentas Džordžas K. Kenonas davė vieną įspėjimą, kurį jums perduodu lyg savo. Tikiu, kad jis kalbėjo tiesą: „Dievas yra išsirinkęs Savo tarnus. Ir būtent Jo prerogatyva juos pasmerkti, jei jiems reikėtų pasmerkimo. Jis nėra mums individualiai suteikęs leidimo juos peikti ar smerkti. Joks žmogus, kad ir kokio stipraus tikėjimo būtų, kad ir kokią aukštą kunigystę turėtų, negali neužsitraukdamas Viešpaties nemalonės kalbėti pikta apie Jo pateptuosius ir ieškoti Dievo įgaliotinių žemėje klaidų. Šventoji Dvasia atsitraukia nuo tokio žmogaus ir jis atsidurs tamsoje. Tad ar nematote, kaip svarbu būti atsargiems?“1
Asmeniškai esu pastebėjęs, kad Bažnyčios nariai visame pasaulyje yra ganėtinai ištikimi vieni kitiems ir tiems, kurie jiems pirmininkauja. Tačiau dar yra kur pasitempti. Galėtume labiau pasistengti palaikydami vieni kitus. Tam prireiks tikėjimo ir pastangų. Štai keturi pasiūlymai, kuriais pasinaudoti siūlau jau nuo šios konferencijos.
-
Atkreipkime dėmesį į konkrečius veiksmus, kuriuos mums rekomenduoja atlikti pasisakantieji, ir jau šiandien pat jų imkimės. Jei taip darysime, išaugs mūsų galia juos palaikyti.
-
Jiems pasisakant galėtume melsti, kad Šventoji Dvasia jų žodžius nuneštų į mūsų konkrečių mylimų žmonių širdis. Kai vėliau sužinosime, kad į mūsų maldą buvo atsakyta, išaugs mūsų galia palaikyti vadovus.
-
Galėtume melstis, kad konkretūs pasisakantieji per savo pasisakymą būtų palaiminti ir ištobulinti. O kai pamatysime juos ištobulėjusius, išaugs mūsų tikėjimas juos palaikyti ir toks tikėjimas išliks.
-
Galėtume pasisakančiųjų kalbose ieškoti atsakymų į mūsų asmenines pagalbos prašymo maldas. Kai atsakymai ateis, o jie tikrai ateis, išaugs mūsų tikėjimas palaikyti visus Viešpaties tarnus.
Mes ne tik patobulinsime tarnaujančiųjų Bažnyčioje palaikymą, bet ir sužinosime, kad yra dar viena vieta, kurioje galime sustiprinti šią galią. Ten ši galia mus gali dar labiau palaiminti. Tai – namai ir šeima.
Kalbu jaunajam kunigystės turėtojui, kuris namuose gyvena su savo tėčiu. Leiskite pasidalyti asmenine patirtimi apie tai, ką tėvui reiškia jausti jūsų palaikomąjį tikėjimą. Jums jis gali atrodyti pasitikintis savimi. To nežinote, tačiau jis susiduria su galybe sunkumų. Kartais jis net nemato išeities iš jį apnikusių problemų.
Jūsų žavėjimasis juo šiek tiek jam padės. Jūsų meilė jam padės dar labiau. Tačiau jam labiausiai padės tokie nuoširdūs žodžiai: „Tėti, pasimeldžiau už tave ir supratau, kad Viešpats tau padės. Viskas bus gerai. Aš tai žinau.“
Panašūs žodžiai galingai veikia ir atvirkščia kryptimi: iš tėvo – sūnui. Sūnui padarius rimtą klaidą, galbūt susijusią su dvasiniais dalykais, jis gali pamanyti, kad ištiko visiška nesėkmė. Būdamas jo tėvas tokią akimirką galite nustebti, kad, pasimeldus dėl patarimo ką daryti, Šventoji Dvasia jus paskatins pasakyti tokius žodžius: „Sūnau, nepaliksiu tavęs. Viešpats tave myli. Su Jo pagalba tu gali sugrįžti. Aš žinau, kad tu gali ir tikrai sugrįši. Myliu tave.“
Tiek kunigystės kvorume, tiek ir šeimoje būtent išaugęs tikėjimas palaikyti vieniems kitus yra būdas, kaip statoma ir kuriama Sionė pagal Viešpaties įsivaizdavimą. Su Jo pagalba mes sugebėsime tai padaryti ir tikrai padarysime. Kaip pamilti Viešpatį visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe ir kaip mylėti vieniems kitus taip, kaip save pačius, – viso to išmokstama.
Mūsų širdis suminkštėja, kai mumyse auga tyroji Kristaus meilė. Toji meilė mus daro nuolankius ir skatina atgailauti. Ims augti mūsų pasitikėjimas Viešpačiu ir vienų kitais. Tokiu būdu mes tampame viena, kaip tai mums pažada Viešpats.2
Liudiju, kad Dangiškasis Tėvas pažįsta ir myli jus. Jėzus yra gyvasis Kristus. Tai yra Jo Bažnyčia. Mes turime Jo kunigystę. Jis pagerbs mūsų pastangas didinti jos panaudojimo galią ir palaikyti vieniems kitus. Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.