Kristus – šviesa, šviečianti tamsoje
Kai pajuntate, kad jūsų liudijimo švyturys ima gesti, o tamsa artinasi, – būkite drąsūs. Tesėkite Dievui duotus pažadus.
Pro mano biuro Paramos bendrijos pastate langą atsiveria tobulas Solt Leiko šventyklos vaizdas. Kas vakarą kaip laikrodis temstant įsijungia šventyklos šviesos. Šventykla už mano lango yra nuolat raminantis švyturys.
Šių metų vasario vakarą, besileidžiant saulei, mano kabinete buvo nepaprastai blausu. Pažvelgusi pro langą pamačiau tamsoje paskendusią šventyklą. Šviesos dar nebuvo įsijungusios. Mane staiga apniko liūdesys. Negalėjau matyti šventyklos smailių, į kurias metų metus žvilgtelėdavau kas vakarą.
Pamačiusi tamsą ten, kur tikėjausi išvysti šviesą, prisiminiau, kad vienas pagrindinių mūsų poreikių, kad galėtume augti, yra nuolatinis ryšys su šviesos šaltiniu – Jėzumi Kristumi. Jis yra mūsų galios šaltinis, pasaulio šviesa ir gyvybė. Be tvirto ryšio su Juo imame dvasiškai nykti. Tai žinodamas Šėtonas stengiasi pasinaudoti mus talžančia pasaulio įtampa. Jis stengiasi prigesinti mūsų šviesą, nutraukti ryšį, atjungti galios šaltinį ir taip palikti mus vienus tamsoje. Šiomis mirtingojo gyvenimo aplinkybėmis tokia įtampa yra įprasta, tačiau Šėtonas įnirtingai stengiasi mus izoliuoti ir įteigti, kad mes vieninteliai ją patiriame.
Kai kuriuos iš mūsų kausto širdgėla.
Kai mus parklupdo tragedijos, kai gyvenimas mus taip sužaloja, kad negalime kvėpuoti, kai būname sumušti, kaip tas vyras kelyje į Jerichą, ir palikti mirti, ateina Jėzus ir užpila aliejaus ant mūsų žaizdų, švelniai mus pakelia, nugabena į užeigą ir slaugo.1 Apimtiems širdgėlos Jis sako: „Aš […] palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, […] kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose.“2 Kristus užgydo žaizdas.
Kai kurie iš mūsų esame tiesiog labai pavargę.
Vyresnysis Holandas sakė: „Neskirta mums bėgti greičiau, nei leidžia jėgos. […] Nors žinau, kad daugelis iš jūsų bėgate [labai] labai greitai ir energijos bei emocinės atsargos kartais beveik išsenka.“3 Kai lūkesčiai pradeda mus slėgti, galime žengti žingsnį atgal ir paklausti Dangiškojo Tėvo, ko galėtume atsisakyti. Dalis mūsų gyvenimo patirties susijusi su mokymusi, ko nedaryti. Visgi gyvenimas kartais, rodos, vargina. Jėzus mus patikina: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“4
Kad palengvintų mūsų naštas Kristus pasiryžęs prisijungti ir drauge traukti jungą. Kristus yra atgaiva.
Kai kas jaučiasi netelpantis į įprastus rėmus.
Dėl įvairių priežasčių nesijaučiame priimti arba priimtini. Naujajame Testamente matome, kaip Jėzus stengėsi padėti įvairiems žmonėms: raupsuotiesiems, mokesčių rinkėjams, vaikams, galilėjiečiams, paleistuvėms, moterims, fariziejams, nusidėjėliams, samariečiams, našlėms, Romos kareiviams, svetimautojams, apeigiškai nešvariems. Beveik kiekviename pasakojime Jis padeda tam, kuris pagal tradiciją buvo nepriimtas visuomenės.
Luko 19 skyriuje pasakojama apie muitininkų viršininką Zachiejų Jeriche. Jis įsiropštė į medį, kad pamatytų praeinantį Jėzų. Zachiejus dirbo romėnų valdžiai ir buvo laikomas korumpuotu ir nuodėmingu. Jėzus pamatė jį medyje ir pasikvietė sakydamas: „Zachiejau, greit lipk žemyn, nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose.“5 Pamatęs Zachiejaus širdies gerumą ir ką jis dėl kitų yra padaręs, Jėzus priėmė jo atnašą sakydamas: „Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus.“6
Kristus nefitams švelniai sakė: „Nė vienam iš jūsų aš neįsakiau pasitraukti.“7 Petras patyrė galingą apreiškimą, kurį paskelbė Apaštalų darbų 10 skyriuje: „Dievas parodė man, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.“8 Tai privalomas reikalavimas Kristaus mokiniams ir pastarųjų dienų šventiesiems – išties mylėti vieniems kitus.9 Jėzus kviečia mus, kaip kvietė Zachiejų: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“10Kristus mato mus medyje.
Kai kuriuos iš mūsų kamuoja klausimai.
Ne taip seniai mane slėgė ir erzino klausimai, į kuriuos niekaip neradau atsakymų. Vieną ankstų šeštadienio rytą susapnavau sapną. Sapne mačiau pavėsinę ir supratau, kad turiu nueiti ir joje pastovėti. Jos konstrukciją sudarė penkios arkos, tačiau langai buvo iš akmens. Reiškiau nepasitenkinimą nenorėdama eiti į bauginančią uždarą patalpą. Tada prisiminiau, kad Jaredo brolis akmenis kantriai perlydė į skaidrų stiklą. Stiklas yra pakeistos sandaros akmuo. Kai Viešpats palietė Jaredo brolio akmenis, jie švietė laivų tamsoje.11 Staiga labiau už viską norėjau būti toje pavėsinėje. Tai buvo ta vieta – vienintelė vieta, – kur iš tiesų galėjau matyti. Mane kamavę klausimai nedingo, tačiau atsikėlus mintyse išryškėjo toks klausimas: ką darysi, kad kaip Jaredo brolis sustiprintum savo tikėjimą ir tavo akmenys galėtų švytėti?12
Taip jau yra, kad mūsų mirtingosios smegenys supratimo ir prasmės siekia po truputį. Nežinau visų priežasčių, kodėl mirtingąjį gyvenimą dengianti uždanga tokia stora. Šiame mūsų amžinojo tobulėjimo etape visų atsakymų negausime. Šiame etape laviname savo tikėjimą (arba kartais viltį) per įrodymus to, kas nematoma. Įsitikiname tokiu būdu, kurio paprastai neišanalizuosi, tačiau mūsų tamsoje šviečia šviesa. Jėzus sakė: „Aš esu pasaulio šviesa, gyvybė ir tiesa.“13 Ieškantiems tiesos akmeniniai langai iš pradžių gali pasirodyti neracionaliai baugūs. Tačiau, jei esame kantrūs ir keliame tikėjimą puoselėjančius klausimus, Jėzus mūsų akmeninius langus gali paversti stiklu ir šviesa.Kristus yra šviesa, kad matytume.
Kai kurie iš mūsų manome, kad niekada nebūsime pakankamai geri.
Skaisčiai raudona spalva Senojo Testamento laikais buvo ne tik ryški, bet ir neblunkanti – ja nudažyta vilna neišblukdavo, kad ir kiek kartų buvo skalbiama.14 Šėtonas it vėzdu mosuoja tokiu paaiškinimu: baltai vilnai, suteptai ryškiai raudona spalva, neįmanoma sugrąžinti baltumo. Bet Jėzus Kristus pareiškia: „Mano keliai aukštesni už jūsų kelius“15, o Jo malonės stebuklas yra toks, kad mums atgailavus dėl savo nuodėmių Jo ryškiai raudonas kraujas sugrąžina mums tyrumą. Tai nelogiška, bet visgi – tiesa.
Nuotrauka iš iStock.com/iinwibisono
„Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.“16 Viešpats aiškiai sako: „Tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu.“17 Kitaip tariant: ateikite ir kartu pasvarstysime.18 Suklydote? – Visi stokojame Dievo šlovės.19 Ateikite pas mane ir atgailaukite.20 Nuodėmės daugiau nebeprisiminsiu.21 Galite ir vėl išgyti.22 Turiu tau darbą.23 Kristus išbalina vilną.
Bet ką gi turime iš tikrųjų daryti? Kas yra svarbiausia iš naujo jungiantis prie Jėzaus Kristaus galios, kai vos blykčiojame? Prezidentas Nelsonas paprastai pasakė: „[Svarbiausia] yra šventų sandorų sudarymas ir jų laikymasis. […] Tai nesudėtingas būdas.“24 Kristų paverskite savo gyvenimo šerdimi.25
Kai pajuntate, kad jūsų liudijimo švyturys ima gesti, o tamsa artinasi, – būkite drąsūs. Tesėkite Dievui duotus pažadus. Užduokite savo klausimus. Kantriai akmenį perlydykite į stiklą. Atsigręžkite į Jėzų, kurio meilė neišblėso.
Jėzus sakė: „Aš esu šviesa, kuri šviečia tamsoje, ir tamsa jos nesuvokia [arba neužgožia].“26 Tai reiškia, kad tamsa, kad ir kaip stengtųsi, negali užgesinti šviesos. Niekada. Galite pasitikėti, kad Jo šviesa jums švies.
Mes arba mums brangūs žmonės gali laikinai užgesti. Užgesus Solt Leiko šventyklai, ūkvedys brolis Velas Vaitas iš karto sulaukė skambučio. Žmonės pastebėjo. Kas nutiko šventyklos šviesoms? Pirma, darbuotojai patys nuėjo patikrinti kiekvieno elektros skydelio šventykloje ir rankiniu būdu įjungė šviesas. Po to jie pakeitė automatinio elektros tiekimo elementus ir patikrino juos, kad išsiaiškintų, kas sugedo.
Pačiam sunku iš naujo įjungti šviesas. Mums reikia draugų. Mums reikia vieniems kitų. Kaip šventyklos infrastruktūros darbuotojai, mes galime vieni kitiems padėti ateidami pas kiekvieną asmeniškai, pakraudami savo dvasinius elementus ir sutaisydami tai, kas sugedo.
Mūsų asmeninę šviesą galima prilyginti vienai lemputei ant medžio. Tačiau mes vis tiek skleidžiame savo švieselę, o kartu prie šventyklos sandorų ir Viešpaties pritraukiame milijonus žmonių. Geriausia, kaip skatino prezidentas Nelsonas, kad galime Gelbėtojo šviesa apšviesti save ir mums brangius žmones paprasčiausiai laikydamiesi sandorų. Už tokią ištikimybę Viešpats įvairiais būdais atlygina galia ir džiaugsmu.27
Liudiju, kad esate mylimi. Viešpats žino, kaip smarkiai stengiatės. Jūs darote pažangą. Nesustokite. Jis mato visas jūsų nematomas aukas ir priskiria jas jūsų labui ir labui tų, kuriuos mylite. Jūs nedirbate bergždžiai. Jūs nesate vieni. Jo vardas yra Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su mumis“28. Jis išties yra su jumis.
Ženkite dar kelis žingsnius sandoros kelyje, net jei ir per tamsu, kad matytumėte į tolį. Šviesos ir vėl įsijungs. Liudiju apie tiesą Jėzaus žodžiuose, kurie pripildyti šviesos: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta.“29 Jėzaus Kristaus vardu, amen.