Didelė meilė mūsų Tėvo vaikams
Meilė yra esminė savybė ir motyvas dvasinių siekių, kurių siekti mus įpareigojo mūsų mylimas pranašas.
Mano brangūs broliai ir seserys, gyvename unikaliu ir lemtingu istorijos metu. Esame palaiminti galimybe gyventi paskutiniame Evangelijos laikotarpyje prieš antrąjį Gelbėtojo atėjimą. Prieš pat šio Evangelijos laikotarpio pradžią 1829 metais, likus metams iki oficialaus Bažnyčios organizavimo, buvo gautas mūsų mėgstamas apreiškimas, kuriame pareikšta, kad „netrukus prasidės“ „nuostabus darbas“. Šiame apreiškime pasakyta, kad visi, norintys tarnauti Dievui, tampa tinkami šiai tarnystei per savo tikėjimą, viltį, malonę ir meilę, pasišventimą vien Dievo šlovei1. Malonę, kuri yra „tyroji Kristaus meilė“2, sudaro amžinoji Dievo meilė visiems Savo vaikams.3
Šį rytą noriu akcentuoti esminį tokios meilės vaidmenį misionieriškame darbe, šventyklos ir šeimos istorijos darbe bei į namus orientuotoje, Bažnyčios palaikomoje religinėje praktikoje. Meilė Gelbėtojui ir meilė savo artimui4 – tai pagrindinis bruožas ir motyvas tarnystės programos ir dvasinių siekių5, kurių 2018 metais paskelbtais pakeitimais mus įpareigojo siekti mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas.
Misionieriškos pastangos surinkti išsklaidytąjį Izraelį
Nuo pat jaunystės mačiau, koks ryšys sieja misionierišką darbą ir meilę. Būdamas 11 gavau patriarchalinį palaiminimą iš patriarcho, kuris taip pat buvo mano senelis.6 Dalis to palaiminimo sakė: „Laiminu tave didele meile savo artimui, nes būsi pašauktas nešti Evangeliją į pasaulį […], laimėti sielų Kristui.“7
Net būdamas tokio jauno amžiaus supratau, kad nuo Evangelijos dalijimosi neatsiejama didelė meilė visiems mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams.
Kaip visuotiniai įgaliotiniai, prieš 15 metų gavę pavedimą sudaryti vadovėlį Skelbti mano evangeliją, padarėme išvadą, kad šių laikų misionieriškam darbui, kaip ir visada, yra būtina meilės savybė. 6 skyrius apie Kristaus savybes, tarp jų meilę ir tyrąją Kristaus meilę, išlieka pats populiariausias skyrius tarp misionierių.
Būdami Gelbėtojo emisarai daugelis misionierių jaučia tokią meilę, o ją jaučiant laiminamos jų pastangos. Jei nariai pamatys šios meilės viziją, kuri būtina padedant Viešpačiui siekti Savo tikslų, bus įvykdytas Viešpaties darbas.
Turėjau privilegiją suvaidinti mažytį vaidmenį nuostabioje istorijoje, kuri yra tokios meilės pavyzdys. Tarnaudamas Ramiojo vandenyno salų krašto prezidentu sulaukiau prezidento R. Veino Šuto skambučio. Būdamas jaunuolis jis tarnavo misijoje Samoa. Vėliau į Samoa sugrįžo jau kaip misijos prezidentas.8 Kai man paskambino, jis buvo Samoa, Apijos, šventyklos prezidentas. Kai jis buvo misijos prezidentas, vienas iš jo jaunųjų misionierių buvo vyresnysis O. Vincentas Halekas, dabar tarnaujantis Ramiojo vandenyno krašto prezidentu. Prezidentas Šutas labai mylėjo ir gerbė Vincentą ir visą Halekų šeimą. Beveik visi šeimos nariai buvo Bažnyčios nariai, tačiau Vincento tėvas Otas Halekas, šeimos patriarchas (vokiečių ir Samoa gyventojų kilmės), nebuvo narys. Prezidentas Šutas žinojo, kad atvykęs į Amerikos Samoa dalyvausiu kuolo konferencijoje ir kituose susirinkimuose, tad manęs paklausė, ar galėčiau apsistoti Oto Haleko namuose ir pasidalyti su juo Evangelija.
Mudu su žmona Mere apsistojome gražiuose Oto ir jo žmonos Dorotės namuose. Per pusryčius pasidalijau Evangelijos žinia ir pasiūliau Otui susitikti su misionieriais. Jis maloniai, tačiau tvirtai atsisakė priimti mano pasiūlymą. Jis pasakė, kad jam malonu, jog daugelis jo šeimos narių yra pastarųjų dienų šventieji. Tačiau jis primygtinai davė suprasti, kad kai kurie iš jo motinos, Samoa gyventojos, protėvių buvo pirmieji krikščionių misionieriai Samoa šalyje, tad jis rodo didį lojalumą jų tradiciniam krikščioniškam tikėjimui.9 Visgi išsiskyrėme kaip geri draugai.
Vėliau, ruošdamasis pašventinti Fidžio, Suvos, šventyklą, prezidentas Gordonas B. Hinklis savo asmeniniam sekretoriui, broliui Donui H. Staheliui,10 nurodė paskambinti man į Naująją Zelandiją ir pasirūpinti kelionės reikalais. Prezidentas Hinklis panoro iš Fidžio nuskristi į Amerikos Samoa ir ten susitikti su šventaisiais. Buvo pasiūlytas konkretus viešbutis, kuriame buvo apsistota ankstesnės kelionės metu. Pasiteiravau, ar galėčiau pasiūlyti apsistoti kitoje vietoje. Brolis Stahelis atsakė: „Esate Krašto prezidentas, todėl sutinkame.“
Iš karto paskambinau prezidentui Šutui ir pasakiau, kad galbūt turėsime antrą galimybę dvasiškai palaiminti mūsų draugą Otą Haleką. Tik šį kartą misionieriumi bus pats prezidentas Gordonas B. Hinklis. Pasiteiravau, ar Halekai galėtų priimti visus prezidento Hinklio kelionės komandos narius.11 Į tą kelionės komandą įėjo prezidentas ir sesuo Hinkliai, jų dukra Džeinė, vyresnysis Džefris R. Holandas ir jo žmona. Prezidentas Šutas susisiekė su ta šeima ir viską kartu suplanavo.12
Kai po šventyklos pašventinimo atvykome į Fidžį, buvome šiltai sutikti.13 Tą vakarą kreipėmės į tūkstančius Samoa narių, po to nuvykome į Halekų šeimos namus. Kai kitą rytą susirinkome pusryčiauti, prezidentas Hinklis ir Otas Halekas jau buvo susidraugavę. Man buvo įdomu tai, kad jie kalbėjosi beveik apie tą patį, kaip ir aš prieš šiek tiek daugiau nei vienerius metus. Gerais žodžiais minėdamas mūsų Bažnyčią Otas vėl priminė apie lojalumą savo bažnyčiai. Tačiau prezidentas Hinklis uždėjo ranką ant Oto peties ir tarė: „Otai, to nepakanka; tau reikia būti mūsų Bažnyčios nariu. Tai Viešpaties Bažnyčia.“ Kalbant perkeltine prasme, galėjai matyti, kaip dėl prezidento Hinklio žodžių atvirumo nuo Oto ėmė kristi pasipriešinimo šarvai.
Tai davė pradžią papildomam misionierių mokymui, o dėl dvasinio nuolankumo pats Otas Halekas po šiek tiek daugiau nei metų buvo pakrikštytas ir patvirtintas. Nuo to laiko praėjus dar metams, visa Halekų šeima šventykloje buvo užantspauduota kaip amžinoji šeima.14
Kalbant apie visą šį nepaprastą potyrį mane labiausiai sujaudino neapsakoma tarnystės meilė, kurią prezidentas Veinas Šutas parodė savo buvusiam misionieriui, vyresniajam Vincentui Halekui, ir jo troškimas pamatyti visą Halekų šeimą, suvienytą į amžiną šeimą.15
Kai reikalai pakrypsta link Izraelio surinkimo, savo širdį turime suderinti būtent su tokia meile, o paviršutinišką pareigos16 ar kaltės jausmą pakeisti meilės ir dalijantis Gelbėtojo žinia, tarnyste ir misija su pasauliu patiriamu dieviškos partnerystės jausmu.17
Mes, nariai, savo meilę Gelbėtojui bei savo broliams ir seserims visame pasaulyje galime parodyti dalydamiesi paprastais kvietimais. Naujasis sekmadieninių susirinkimų tvarkaraštis sudaro išskirtinę progą nariams sėkmingai ir su meile kviesti draugus bei kolegas ateiti, pamatyti ir pajausti, ką reiškia būti Bažnyčioje.18 Žinome, kad pasibaigus dvasingam sakramento susirinkimui (viliamasi, kad tokiam dvasingam, kaip vakar apibūdino vyresnysis Džefris R. Holandas) vyksta 50 minučių trukmės susirinkimas, kuriame dėmesys skiriamas Naujajam Testamentui ir Gelbėtojui ar aktualiai konferencijos kalbai, kurios dėmesio centre taip pat yra Gelbėtojas ir Jo doktrina.
Kai kurios Paramos bendrijos seserys stebėjosi, kodėl joms duotas toks pat surinkimo pavedimas, kaip ir kunigijos kvorumo nariams. Tam yra priežasčių, nemažai kurių prezidentas Nelsonas išdėstė paskutinėje visuotinėje konferencijoje. Baigdamas jis tarė: „Mes paprasčiausiai negalime surinkti Izraelio be jūsų.“19 Mūsų laikais esame palaiminti, kad maždaug 30 procentų visų mūsų nuolatinių misionierių sudaro seserys. Jos yra papildoma paskata Paramos bendrijos seserims Evangelija dalytis su meile. Kad dalytumės Jėzaus Kristaus Evangelija, kiekvienam iš mūsų – vyrui, moteriai, jaunuoliui ir vaikui – reikia meilės, atjautos ir dvasios kupino įsipareigojimo. Jei rodysime meilę, gerumą ir nuolankumą, daug žmonių priims mūsų kvietimą. O pasirinkusieji nepriimti mūsų kvietimo vis tiek liks mūsų draugais.
Šventyklos ir šeimos istorijos pastangos surinkti Izraelį
Meilė taip pat yra visų mūsų pastangų centras atliekant šventyklos ir šeimos istorijos darbą, kad surinktume Izraelį kitoje uždangos pusėje. Kai išsiaiškiname, su kokiais išbandymais bei sunkumais buvo susidūrę mūsų protėviai, išauga mūsų meilė ir pagarba jiems. Mūsų šventyklos ir šeimos istorijos darbo pastangos buvo svariai sustiprintos tuomet, kai buvo pakoreguotas sekmadienio susirinkimų tvarkaraštis bei jaunimo perėjimas į klases ir kvorumus. Šie pokyčiai suteikia galimybę anksčiau ir daug veiksmingiau pradėti domėtis savo protėviais ir Izraelio surinkimu kitoje uždangos pusėje. Paspartėja tiek šventyklų, tiek šeimos istorijos darbas.
Internetas yra galinga priemonė; namai dabar tampa svarbiausiu mūsų šeimos istorijos centru. Mūsų jaunieji nariai turi išskirtinius šeimos istorijos tyrimų įgūdžius ir yra dvasiškai motyvuoti krikštytis už tuos savo protėvius, kuriuos išmoko mylėti ir gerbti. Nuo pakeitimo, leidusio 11-mečiams krikštytis už mirusiuosius, šventyklos prezidentai visame pasaulyje praneša apie smarkiai išaugusį lankomumą. Vienas šventyklos prezidentas mus informavo, kad „smarkiai išaugo krikštų skaičius […], o vienuolikmečių įtraukimas sąlygoja didesnį šeimų skaičių. […] Regis, kad net tokiame [jauname] amžiuje jie jaučia pagarbą ir jų pačių atliekamų apeigų tikslingumą. Gražu pažiūrėti!“20
Žinau, kad mūsų pradinukų ir jaunimo vadovai skatina ir toliau aktyviai skatins šeimos istorijos bei šventyklos darbą. Paramos bendrijos seserys ir kunigijos broliai su meile gali padėti atlikti šventyklos ir šeimos istorijos pareigas asmeniškai ir taip pat padėdami ir įkvėpdami vaikus ir jaunuolius rinkti Izraelį kitoje uždangos pusėje. Tai ypač svarbu namuose ir šabo dieną. Pažadu jums, kad su meile už protėvius atliekamos apeigos sustiprins ir apsaugos mūsų jaunimą ir šeimas pasaulyje, kuriame vis daugėja blogio. Taip pat asmeniškai liudiju, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas yra gavęs nepaprastai svarbių apreiškimų apie šventyklas ir jų darbą.
Ruoškime amžinąsias šeimas ir pavienius asmenis gyventi su Dievu
Iš naujo pabrėžiamas į namus orientuotas Evangelijos mokymasis ir gyvenimas pagal ją bei Bažnyčios parūpintos mokymosi priemonės yra nepaprasta galimybė su meile ruošti amžinąsias šeimas bei pavienius asmenis susitikti ir gyventi su Dievu.21
Šventykloje užantspauduojami vyras ir moteris per šventus santuokos saitus įžengia į naująją ir nesibaigiančiąją sandorą – kunigystės tvarką.22 Kartu jie gauna ir priima kunigystės palaiminimus ir galią tvarkyti savo šeimos reikalus. Moterys ir vyrai turi unikalius vaidmenis, kaip tai aprašyta dokumente „Šeima. Pareiškimas pasauliui“23, tačiau jų prievaizdavimas yra lygus tiek savo verte, tiek svarba.24 Jie turi lygias galias gauti apreiškimą savo šeimai. Jei jie išvien darbuojasi su meile ir teisumu, tai jų sprendimus palaimina pats dangus.
Tie, kas ieško Viešpaties valios sau asmeniškai ir savo šeimoms, turi ieškoti teisumo, romumo, gerumo ir meilės. Nuolankumas ir meilė yra išskirtinis Viešpaties valios ieškančiųjų (ypač savo šeimoms) bruožas.
Savęs tobulinimas, pasiruošimas sandorų palaiminimams ir ruošimasis susitikti su Dievu yra asmeninė atsakomybė. Turime būti savarankiški ir uoliai darbuotis, kad savo namus paverstume užuovėja nuo mus supančių audrų25 ir „tikėjimo šventove“26. Gimdytojų pareiga yra su meile mokyti savo vaikus. Meilės kupini namai – tai džiaugsmas, gėris ir tikras dangus žemėje.27
Mano mamos mėgstamiausia giesmė buvo „Meilė kai namuos“28. Vos išgirdusi pirmąją frazę: „Grožis supa mus aplink, meilė kai namuos“, ji akivaizdžiai susijaudindavo ir pravirkdavo. Vaikystėje suvokdavome, kad gyvename būtent tokiuose namuose; tai buvo vienas iš jos aukščiausių prioritetų.29
Be meilės atmosferos namuose skatinimo, prezidentas Nelsonas taip pat akcentuoja būtinybę riboti naudojimąsi socialiniais tinklais, kurie žlugdo mūsų svarbiausius tikslus.30 Vienas iš pakeitimų, kuris būtų naudingas beveik kiekvienai šeimai, yra internetą, socialinius tinklus ir televiziją paversti tarnu, o ne trikdžiu ar, dar blogiau, šeimininku. Karas dėl visų sielų, o ypač dėl vaikų, dažniausiai vyksta namuose. Kaip tėvai turime užtikrinti, kad socialinių tinklų turinys būtų pamokantis, tinkamas konkrečiam amžiui ir prisidedantis prie mūsų bandomos sukurti meilės atmosferos.
Mokymas mūsų namuose turi būti ne tik aiškus ir įtikinantis31, bet ir dvasingas, džiugus ir kupinas meilės.
Pažadu, kad jei susitelksime į meilę Gelbėtojui ir Jo Apmokėjimą, Jį paversime svarbiausia savo pastangų surenkant Izraelį abiejose uždangos pusėse dalimi, tarnausime kitiems ir asmeniškai ruošimės susitikti su Dievu, tai priešininko įtaka susilpnės, o Evangelijos džiaugsmas, gėris ir ramybė mūsų namus pripildys Kristaus meilės.32 Liudiju apie šiuos doktrininius pažadus, o taip pat reiškiu tvirtą liudijimą apie Jėzų Kristų ir Jo apmokančiąją auką mūsų labui, Jėzaus Kristaus vardu, amen.