Apvalyti per atgailą
Dėl Dievo plano ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galime būti apvalyti, jei eisime atgailos keliu.
Mirtingame gyvenime esame veikiami ir žmonių, ir Dievo įstatymų. Man yra tekę patirti neįprastą dalyką – teisti rimtus nusižengimus abiem šiems įstatymams – anksčiau, dirbant Jutos Aukščiausiojo Teismo teisėju, ir dabar, tarnaujant Pirmosios Prezidentūros nariu. Skirtumas tarp žmonių ir Dievo įstatymų, kurį mačiau, padėjo man geriau suprasti Jėzaus Kristaus Apmokėjimo tikrumą ir galią. Pagal žmonių įstatymą, pačius rimčiausius nusikaltimus padaręs žmogus gali būti nuteistas kalėti be išankstinio paleidimo teisės. Pagal mylinčio Dangiškojo Tėvo planą viskas yra kitaip. Esu matęs, kad tos pačios rimtos nuodėmės gali būti atleistos mirtingajame gyvenime per apmokančiąją Gelbėtojo auką „dėl visų tų, kurių sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia“ (2 Nefio 2:7). Kristus išperka ir Jo Apmokėjimas yra tikras.
Meilės kupina Gelbėtojo užuojauta atsispindi nuostabioje ką tik choro atliktoje giesmėje.
Eikit pas Jėzų, Jis visad girdi
jūs nuoširdžius pagalbos šauksmus.
Meiliai suras jus, švelniai parves jus
į gėrio šviesą visus, visus.1
Apmokančioji Jėzaus Kristaus auka atveria duris, kad „visi žmonės galėtų atgailauti ir ateiti pas jį“ (Doktrinos ir Sandorų 18:11; taip pat žr. Morkaus 3:28; 1 Nefio 10:18; Almos 34:8, 16). Almos knygoje rašoma apie atgailą ir atleidimą net buvusiems nedoriems ir kraujo ištroškusiems žmonėms (žr. Almos 25:16; 27:27, 30). Mano žinia šiandien yra apie viltį mums visiems, taip pat ir tiems, kurie prarado narystę dėl to, kad buvo atskirti nuo Bažnyčios arba jų vardai buvo pašalinti iš Bažnyčios dokumentų. Visi mes esame nusidėjėliai, kurie per atgailą gali būti apvalyti. „Atgailauti dėl nuodėmės nėra lengva, – per praeitą visuotinę konferenciją mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, – bet apdovanojimas vertas tos kainos.“2
I. Atgaila
Atgaila prasideda nuo Gelbėtojo ir tai ne našta, o džiaugsmas. Praeitą gruodį per kalėdinį minėjimą prezidentas Nelsonas mokė: „Tikra atgaila nėra įvykis. Tai nesibaigianti privilegija. Tai tobulėjimo, dvasios ramybės, paguodos ir džiaugsmo pagrindas.“3
Vienas didingiausių mokymų apie atgailą yra Mormono Knygoje užrašytas Almos pamokslas Bažnyčios nariams, kurių būseną vėliau jis apibūdino tokiais žodžiais: „netikintys“, besiaukštinantys dėl išdidumo, kurių širdys prisirišusios „prie turtų bei tuščių pasaulio dalykų“ (Almos 7:6). Iš įkvėptų Almos mokymų kiekvienas šios sugrąžintosios Bažnyčios narys turi daug ko pasimokyti.
Pradedame nuo tikėjimo Jėzumi Kristumi, nes „Jis yra tas, kuris ateina paimti pasaulio nuodėmes“ (Almos 5:48). Turime atgailauti, nes, kaip mokė Alma, „jei neatgailausite, jokiu būdu nepaveldėsite dangaus karalystės“ (Alma 5:51). Atgaila yra esminė Dievo plano dalis. Kadangi mirtingame gyvenime visi daro nuodėmes ir atkertami nuo Dievo akivaizdos, be atgailos žmogus „negali būti išgelbėtas“ (Almos 5:31; taip pat žr. Helamano 12:22).
Šito buvo mokoma nuo pradžios. Viešpats įsakė Almai: „Mokyk to savo vaikus, kad visi žmonės visur privalo atgailauti, arba jie jokiu būdu negali paveldėti Dievo karalystės, nes niekas nešvarus negali ten gyventi, arba gyventi jo akivaizdoje“ (Mozės 6:57). Turime atgailauti dėl visų savo nuodėmių – visų Dievo įsakymams prieštaraujančių veiksmų arba neveiklumo. Išimties nėra nė vienam. Net vakar prezidentas Nelsonas kvietė mus: „Broliai, mums visiems reikia atgailauti.“4
Norėdami apsivalyti per atgailą, turime atsisakyti nuodėmių ir išpažinti jas Viešpačiui ir, kai reikia, jo skirtam mirtingajam teisėjui (žr. Doktrinos ir Sandorų 58:43). Alma mokė, kad mes taip pat turime „neš[ti] teisumo darbus“ (Almos 5:35). Visa tai yra dalis nuolatinių Raštuose randamų kvietimų ateiti pas Kristų.
Kiekvieną šabo dieną turime priimti sakramentą. Per šias apeigas sudarome sandoras ir gauname palaiminimus, padedančius atsikratyti veiksmų ir norų, neleidžiančių artėti prie tobulumo, kurį Gelbėtojas nori, kad mes pasiektume (žr. Mato 5:48; 3 Nefio 12:48). Kai „atsisak[ome] visokios bedievystės ir myl[ime] Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe“, galime „bū[ti] tobuli Kristuje“ ir būti „pašventinti“ Jo pralietu krauju, kad „tap[tume] šventi, be dėmės“ (Moronio 10:32–33). Koks pažadas! Koks stebuklas! Koks palaiminimas!
II. Atsakomybė ir mirtingojo gyvenimo teismai
Vienas iš Dievo plano šiam mirtingajam gyvenimui tikslų yra „išmėgin[ti]“ mus, „kad pamatyt[ų], ar darys[ime] viską, ką Viešpats, [mūsų] Dievas, [mums] įsakys“ (Abraomo 3:25). Pagal šį planą, esame atsakingi Dievui ir Jo išrinktiems tarnams, o atsakyti teks ir mirtingojo gyvenimo, ir dangaus teisme.
Viešpaties Bažnyčioje narių arba būsimų narių mirtingojo gyvenimo teismą vykdo vadovai, siekiantys dieviško nukreipimo. Jų pareiga teisti tuos, kurie sandoros kelyje į amžinąjį gyvenimą bando ateiti pas Kristų ir patirti Jo Apmokėjimo galią. Mirtingojo gyvenimo teismas nusprendžia, ar žmogus pasiruošęs krikštui. Ar žmogus vertas rekomendacijos lankytis šventykloje? Ar žmogus, kurio vardas buvo pašalintas iš Bažnyčios sąrašų, pakankamai atgailavo per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, kad jam vėl būtų leista krikštytis?
Duodamas leidimą siekti tolesnės pažangos, pavyzdžiui, šventyklos privilegijų, Dievo pašauktas mirtingojo gyvenimo teisėjas nepatvirtina, kad žmogus yra tobulas, ir neatleidžia jokių nuodėmių. Vyresnysis Spenseris V. Kimbolas mokė, kad mirtingajame gyvenime, „išvengęs nuodėmės pasekmių“ žmogus „turi siekti visiškos atgailos ir jos patvirtinimo pas dangaus Dievą, vienintelį, galintį tai duoti“5. Ir jei iki paskutinio teismo neatgailaujama už nuodėmingus veiksmus, neatgailavęs žmogus liks nešvarus. Visiškas atsiskaitymas, įskaitant galutinį atgailos poveikį, vyksta tarp kiekvieno iš mūsų ir Dievo.
III. Prisikėlimas ir paskutinis teismas
Dažniausiai Raštuose aprašomas teismas yra paskutinis teismas, kuris vyks po prisikėlimo (žr. 2 Nefio 9:15). Daugybėje Raštų vietų teigiama, kad „mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę“ (Romiečiams 14:10; taip pat žr. 2 Nefio 9:15; Mozijo 27:31), „idant būt[ume] teisiam[i] pagal darbus, padarytus mirtingame kūne“ (Almos 5:15; taip pat žr. Apreiškimo 20:12 Almos 41:3; 3 Nefio 26:4). Visi bus teisiami „pagal savo darbus“ (3 Nefio 27:15) ir „pagal jų širdžių troškimą“ (Doktrinos ir Sandorų 137:9; taip pat žr. Almos 41:6).
Šio paskutinio teismo tikslas nustatyti, ar pasiekėme tai, ką Alma apibūdino, kaip galingą širdies permainą (žr. Almos 5:14, 26), tapę naujais kūriniais, „nebelink[usiais] daryti pikta, bet link[usiais] nuolat daryti gera“ (Mozijo 5:2). Tai nuspręs mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus (žr. Jono 5:22; 2 Nefio 9:41). Po Jo teismo visi išpažinsime, „kad jo teismai yra teisingi“ (Mozijo 16:1, taip pat žr. Mozijo 27:31; Almos 12:15), nes, būdamas visažinis (žr. 2 Nefio 9:15, 20), Jis tobulai žino visus mūsų veiksmus ir troškimus: ir teisius, arba tuos, dėl kurių atgailavome, ir neteisius, dėl kurių neatgailavome ir kurių nepakeitėme.
Raštai apibūdina paskutinio teismo eigą. Alma moko, kad Dievo teismas reikalauja, jog prisikėlus „viskas būtų atstatyta į savo deramą tvarką“ (Almos 41:2). Tai reiškia, kad „jei jų darbai šiame gyvenime buvo geri ir jų širdžių troškimai buvo geri, […] paskutiniąją dieną [jie bus] atstatyti į tai, kas gera“ (Almos 41:3). Panašiai, „jei jų darbai [arba troškimai buvo] pikti, jiems bus atstatyta pikta“ (Almos 41:4–5; taip pat žr. Helamano 14:31). Panašiai pranašas Jokūbas mokė, kad „tie, kas teisūs, bus ir toliau teisūs, ir tie, kas nešvarūs, bus ir toliau nešvarūs“ (2 Nefio 9:16; taip pat žr. Mormono 9:14; 1 Nefio 15:33). Tai procesas, ruošiantis mus stoti priešais Moronio vadinamą „maloningąją didžiojo Jehovos, Amžinojo tiek gyvųjų, tiek ir mirusiųjų Teisėjo pertvarą“ (Moronio 10:34; taip pat žr. 3 Nefio 27:16).
Norėdami būti švarūs prieš Dievą, atgailauti turime prieš paskutinįjį teismą (žr. Mormono 3:22). Kaip savo nuodėmingam sūnui sakė Alma, prasižengimų negalime nuslėpti nuo Dievo, „ir jeigu neatgailausi, jie stovės kaip liudijimas prieš tave paskutiniąją dieną“ (Almos 39:8; kursyvas pridėtas). Jėzaus Kristaus Apmokėjimas duoda mums vienintelį būdą per atgailą gauti tą reikiamą apvalymą, ir šis mirtingasis gyvenimas yra tam skirtas laikotarpis. Nors mus mokė, kad dvasių pasaulyje įmanoma kažkiek atgailauti (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:31, 33, 58), nėra garantijos, kad tai įvyks. Vyresnysis Melvinas Dž. Balardas mokė: „Daug lengviau nugalėti ir tarnauti Viešpačiui, kai dvasia ir kūnas sujungti į viena. Šiuo metu žmonės lankstesni ir imlesni. […] Šis gyvenimas skirtas atgailai.“6
Atgailavę gauname Viešpaties patikinimą, kad mūsų nuodėmės, įskaitant mūsų veiksmus ir troškimus, bus apvalytos ir mūsų gailestingasis paskutinis teisėjas „jų daugiau nebeprisim[ins]“ (Doktrinos ir Sandorų 58:42; taip pat žr. Izaijo 1:18; Jeremijo 31:34; Hebrajams 8:12; Almos 41:6; Helamano 14:18–19). Apvalyti per atgailą, galime pretenduoti į amžinąjį gyvenimą, kurį karalius Benjaminas apibūdino, kaip „gyven[imą] su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje“ (Mozijo 2:41; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 14:7).
Kad būtų įvykdyta kita Dievo duoto „atstatymo plan[o]“ dalis (Almos 41:2), prikėlimas viską atstatys į „savo deramą ir tobulą pavidalą“ (Almos 40:23). Tai taip pat panaikins visus mūsų fizinius trūkumus ir nukrypimus, įgytus mirtingame gyvenime, įskaitant įgimtus ar gautus patyrus traumas ar ligas.
Ar toks atstatymas apvalo mus nuo visų nedorų ir nesuvaldytų troškimų ar priklausomybių? Tai neįmanoma. Iš šiuolaikinių apreiškimų žinome, kad būsime teisiami už mūsų troškimus ir veiksmus (žr. Almos 41:5; Doktrinos ir Sandorų 137:9) ir kad net mūsų mintys mus pasmerks (žr. Almos 12:4). Amulekas mokė, kad turime „neatidėliot[i] savo atgailos dienos“ iki mirties (Almos 34:33), nes ta pati dvasia, kuri valdė mūsų kūną šiame gyvenime – ar tai būtų Viešpaties, ar velnio dvasia, – „valdys jūsų kūną tuo metu, kai išeisite iš šito gyvenimo, ta pati dvasia turės galią valdyti [mūsų] kūną tame amžinajame pasaulyje“ (Almos 34:34). Mūsų Gelbėtojas turi galios ir yra pasirengęs apvalyti mus nuo blogio. Dabar yra metas siekti Jo pagalbos atgailaujant dėl savo nedorų ir netinkamų troškimų, kad būtume švarūs ir pasiruošę paskutiniame teisme stoti priešais Dievą.
IV. Gailestingumo rankos
Visa apimantis Dievo planas ir visi Jo įsakymai – tai Jo meilė mums, kuri yra „visų trokštamiausia“ ir „labiausiai džiuginanti sielą“ (1 Nefio 11:22–23). Pranašas Izaijas net ir nedorėlius patikino, kad kai jie „grįš […] pas Viešpatį, […] Jis pasigailės [jų], nes yra gailestingas“ (Izaijo 55:7). Alma mokė: „Štai jis siunčia kvietimą visiems žmonėms, nes gailestingumo rankos yra ištiestos į juos“ (Almos 5:33; taip pat žr. 2 Nefio 26:25–33). Prisikėlęs Viešpats sakė nefitams: „Štai, mano gailestingumo ranka ištiesta į jus, ir kiekvieną ateinantį aš priimsiu“ (3 Nefio 9:14). Iš šių ir daugelio kitų Raštų mokymų žinome, jog mūsų mylintis Gelbėtojas ištiesia savo rankas, kad priimtų visus vyrus ir moteris pagal sąlygas, kurias su meile skyrė leisdamas džiaugtis didesniais palaiminimais, Dievo paruoštais Savo vaikams.7
Dievo plano ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimo skatinamas su tobulu vilties skaistumu liudiju, kad Dievas myli mus ir kad eidami atgailos keliu galime būti apvalyti. Mums pažadėta, kad „jei verši[mės] pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversi[me] iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą“ (2 Nefio 31:20). Pasiekime tai visi, to maldauju ir meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.