Tapti Kristaus liudytoju
Apaštalai, dėl savo kunigystės pareigybės galios, paskirti būti ypatingais Kristaus liudytojais visame pasaulyje (DS 107:23).Viešpaties vykdomame gelbėjimo darbe jų liudijimai yra labai svarbūs. Tačiau apaštalai to neturėtų daryti ir nedaro vieni. Mes visi, kurie esame pakrikštyti ir patvirtinti, priėmėme Jėzaus Kristaus vardą su įsipareigojimu „būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur“ (Mozijo 18:9). Tapti Jo liudytoju gali kiekvienas iš mūsų. Iš tiesų Viešpats patiki „silpniesiems ir paprastiesiems“ skelbti Jo evangeliją (žr. DS 1:19, 23) ir nori, „kad kiekvienas žmogus galėtų kalbėti Viešpaties Dievo, būtent pasaulio Gelbėtojo, vardu“ (DS 1:20).
Aptarkime, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys gali būti Kristaus liudytoju.
Esame Kristaus liudytojai, kai gauname tvirtą asmeninį liudijimą, jog jis gyvas.
Būti Jėzaus Kristaus liudytoju pačia pagrindine prasme reiškia turėti tvirtą asmeninį liudijimą, kad Jis – šventas Dievo Sūnus, pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Senovės apaštalai žinojo, jog Jėzus yra pažadėtasis Mesijas, ir iš asmeninės patirties kalbėjo apie Jo prisikėlimą. Vis dėlto Kristaus liudytojas nebūtinai turi būti matęs Jį ar buvęs Jo akivaizdoje. Kai Petras liudijo Jėzui: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, Viešpats atsakė, kad šis pažinimas atėjo ne dėl Petro artumo ar kartu su Jėzumi praleisto laiko, bet todėl, kad Jo Tėvas danguje jam tai apreiškė (žr. Mato 16:15-17). Jėzus Tomui aiškiai pasakė, jog žmogus gali turėti tokį pat tikėjimą, ar liudijimą, kokį gavo Tomas, ir nepalietęs bei nematęs Jo: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.“ (Jono 20:29)
Mūsų liudijimas apie Kristų paprastai prasideda nuo kitų žmonių liudijimo – žmonių, kuriuos pažįstame ar tik žinome apie juos ir kuriais pasitikime. Turime užrašytą apaštalų liudijimą, kad „tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2:32). Turime Senąjį ir Naująjį Testamentus, kuriuose pasakojama apie Jo išankstinį paskyrimą, tarnystę ir Apmokėjimą. Turime dar vieną testamentą, Mormono Knygą, kuri skirta „žydui ir kitataučiui įtikinti, kad Jėzus yra Kristus, Amžinasis Dievas, apreiškiantis save visoms tautoms“1. Turime pranašo Džozefo Smito liudijimą, kad jis matė ir girdėjo Tėvą, rodantį į Jėzų bei pareiškiantį: „Tai mano Mylimasis Sūnus“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:17), bei vėlesnį pranašo patvirtinimą, jog „po daugelio liudijimų, pateiktų apie jį, šis yra visų paskiausias liudijimas, kurį pateikiame apie jį, kad jis gyvas! Nes mes jį matėme, būtent Dievo dešinėje; ir mes girdėjome balsą, liudijantį, kad jis – Tėvo Viengimis“ (DS 76:22-23). Turime mūsų laikų ypatinguosius liudytojus, gyvenančius tarp mūsų, iš kurių savo pačių akimis ir ausimis gauname patvirtinantį liudijimą. Daugelis yra dar daugiau palaiminti, nes girdi gimdytojų, senelių ir ištikimų draugų liudijimus.
Sudariusieji krikšto sandorą gauna ypatingą tikėjimo Jėzumi Kristumi dovaną, ir su Šventosios Dvasios dovana ateina paliudijimas, jog mūsų išgirsti liudijimai apie Kristų yra tikri. Nefis patvirtino, kad taip atsitiks: „Ir tada esate šitame ankštame ir siaurame kelyje, kuris veda į amžinąjį gyvenimą; taip, jūs įėjote pro vartus; pasielgėte pagal Tėvo ir Sūnaus įsakymus; ir gavote Šventąją Dvasią, kuri liudija apie Tėvą ir Sūnų, kad išsipildytų jo duotas pažadas, jog gausite ją, jei įeisite būtent taip.“ (2 Nefio 31:18; kursyvas pridėtas.)
Tikėti kitų žodžiais yra dvasinė dovana. Kita, didesnė dovana, kurią duoda Šventoji Dvasia, yra „žinoti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad jis buvo nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes“ (DS 46:13).
Šis liudijimas dažnai ateina per jausmus – degimą, ramybę, tikrumo jausmą, apšvietimo pojūtį. Viešpats Oliveriui Kauderiui paliudijo apie Mormono Knygą per dvasinius jausmus, patvirtinusius, „kad žodžiai, arba darbas, kurį rašei, yra tikri“ (DS 6:17). Tada Viešpats pridėjo: „Jei nori papildomo liudijimo, atmink tą naktį, kada šaukeisi manęs savo širdimi, kad galėtum žinoti tiesą apie šiuos dalykus. Argi aš nekalbėjau ramybės tavo protui tuo klausimu? Kokį didesnį liudijimą tu gali gauti, nei liudijimas iš Dievo?“ (DS 6:22-23) Žmogaus protui Dvasios kalbama ramybė nėra vienintelis liudijimo pasireiškimo būdas, tačiau, kadangi jis yra iš Dievo, nėra didesnio liudijimo. Lygiai kaip skaitydami Kristaus žodžius Raštuose galime liudyti, kad girdėjome Jo balsą ir žinome Jo žodžius (žr. DS 18:36), taip dėl patvirtinančių dvasinių jausmų iš Dievo galime liudyti, kad pažįstame Jo Sūnų ir žinome, kad Jis gyvas.
Esame Kristaus liudytojai, kai mūsų gyvenimas atspindi Jo mokymus.
Savo tarnystės vakarų pusrutulyje metu Gelbėtojas įsakė: „Pakelkite savo šviesą, kad ji šviestų pasauliui. Štai aš esu ta šviesa, kurią jūs turite pakelti, – tai, ką matėte mane darant.“ (3 Nefio 18:24) Žmonės turėtų pamatyti mumyse kokių nors Kristaus bruožų. Tai, kaip mes elgiamės, kalbame, atrodome ir netgi kaip galvojame, atspindės Jį ir tai, kaip Jis tai daro. Alma tai įvardijo kaip galingos permainos širdyje patyrimą ir Jo atvaizdo savo veiduose įgijimą (žr. Almos 5:14). Kalbėdamas šia tema, Viešpats įsakė mums būti tokiems, kaip Jis (žr. 3 Nefio 27:27). Nors mūsų su Juo nebuvo Jo tarnystės metu, tyrinėdami Raštus mes matome Jėzų ir tai, ką Jis sakė bei darė. Ir sekdami šiuo modeliu, mes liudijame apie Jį.
Prisimenu katalikų kunigo, su kuriuo susipažinau dalyvaudamas visuomeninėje veikloje Nešvilyje, Tenesio valst., pavyzdį. Tėvas Čarlzas Strobelis parengė projektą kas kartą atvesti po kelis benamius iš gatvės, kad jie praeitų mokymo programą, suteikiančią jiems gyvenimiškų įgūdžių ir profesinių galimybių. Jis aukojo nesuskaičiuojamas valandas, kad padėtų šiems žmonėms ilgam pagerinti savo gyvenimą ir tapti pajėgiančiais save išlaikyti žmonėmis. Nustebau sužinojęs, jog dar prieš nedaugelį metų vienas benamis nužudė jo motiną. Tėvo Strobelio meilė, kaip ir Kristaus meilė, buvo nukreipta į žmones, tarp kurių buvo ir vyras, smurtu atėmęs jo brangiosios motinos gyvybę.
Visais amžiais pagrindinė pranašų ir apaštalų žinia yra apie būtinybę atgailauti norint per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą gauti nuodėmių atleidimą. Mūsų pačių atgaila liudija apie Jį ir apie Jo malonės galią atleisti ir apvalyti mus. Jei stengiamės gyventi pagal Gelbėtojo standartą, mums nereikia būti tobuliems, kad mūsų liudijimas turėtų galią. Prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899-1994) išmintingai patarė turėti kantrybės bei būti stropiems šiame procese:
„Tapti tokiems kaip Kristus yra viso gyvenimo siekis ir šis procesas labai dažnai apima lėtą, beveik nepastebimą augimą ir keitimąsi…
Šalia kiekvieno Pauliaus, kiekvieno Enoso ir karaliaus Lamonio yra šimtai ir tūkstančiai kitų, kurių atgailos procesas daug subtilesnis, kur kas mažiau pastebimas. Diena po dienos jie artėja prie Viešpaties, beveik nesuprasdami, jog formuoja gyvenimą, panašų į Dievo gyvenimą. Jie gyvena ramų gerumo, tarnavimo ir atsidavimo kupiną gyvenimą. Jie yra kaip lamanitai, kurie, pasak Viešpaties, „buvo pakrikštyti ugnimi ir Šventąja Dvasia, ir jie to nežinojo“ (3 Nefio 9:20; kursyvas pridėtas)“2.
Esame Kristaus liudytojai, kai padedame kitiems ateiti pas Jį.
Nefis su džiugiu jausmingumu pasakojo: „Ir mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“ (2 Nefio 25:26) Taip pat ir mes galime aktyviai padėti kitiems, ypač savo vaikams, ateiti pas Kristų.
Nefio frazė „mes kalbame apie Kristų“ reiškia, kad nevengiame išsakyti savo jausmų apie Gelbėtoją savo pokalbiuose ir neformalioje aplinkoje. Dažnai tai būna asmeninių pokalbių situacijos, kai galime atvirai ir draugiškai aptarti, kas Jis toks, ką Jis padarė ir ko mokė, skatindami kitus taip pat Jį pamilti bei Juo sekti.
„Mes džiūgaujame Kristumi“ – reiškia, kad gyvename dažniausia su teigiama nuostata, atspindinčia mūsų tikėjimą Kristumi. Žinome, kad mums „pakaks jo malonės“, kad būtume išpirkti iš mirties bei nuodėmės ir būtume tobuli Jame (žr. Moronio 10:32-33). Nors ir susiduriame su nusivylimais ir netgi tragedijomis, žinome, jog dėl Jo mūsų amžinoji laimė užtikrinta. Mūsų tikėjimui Jėzumi Kristumi šviečiant iš vidaus, rodome kitiems žmonėms, kurie vargsta ir yra prislėgti, kaip rasti Jame atgaivą (žr. Mato 11:28-30).
„Mes pamokslaujame apie Kristų“ – neabejotinai nurodo į nuolatinių misionierių bei narių atliekamą misionierišką darbą, tačiau tai apima ir tai, ką darome per pamaldas, Sekmadieninės mokyklos klasėse ir panašiose vietose, kur apie Jį studijuojame ir mokomės. Dalis mūsų liudijimo apie Jį yra mūsų, kaip mokytojų ir mokinių, dalyvavimas, ir šis dalyvavimas, asmeninių studijų palaikomas, papildomai liudija apie mūsų tikėjimą.
„Mes pranašaujame apie Kristų“ – reiškia, jog išreiškiame savo liudijimą apie Jį Dvasios galia (žr. 1 Korintiečiams 12:3). „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia.“ (Apreiškimo 19:10) Kaip tie, senovės laikais pranašavę apie pirmąjį Jo atėjimą, taip ir mes žodžiu ir darbu patvirtiname pranašystes apie antrąjį Jo atėjimą. Elijos sugrąžintu kunigystės įgaliojimu atlikdami krikštus ir kitas šventas apeigas už savo protėvius bei laukdami „didžios ir baisios Viešpaties dienos“ (Malachijo 4:5-6, taip pat žr. DS 2; 128:17-18), mes liudijame, jog Kristus vėl ateis ir kad mūsų širdys turi atsigręžti į mūsų tėvus, kad pasiruoštume Jo atėjimui (žr. Malachijo 4:6, DS 2:2).
„Ir mes rašome sulig savo pranašystėmis“ – teigia, jog išmintinga užrašyti savo liudijimą apie Kristų. Suprantame, jog mūsų išsakomi liudijimai „užrašomi danguje, kad angelai galėtų pažiūrėti; ir jie džiūgauja dėl [mūsų]“ (DS 62:3). Mūsų palikuonys ir kiti gali pažiūrėti į tai ir džiūgauti dėl mūsų liudijimo apie Kristų, užrašyto ar įrašyto jų labui netgi prieš kai kurių iš jų gimimą.
Kai jaučiate, kaip Šventosios Dvasios liudijimas apie Jį vis patvirtinamas ir patvirtinamas jūsų dvasiai per daugybę įvairių patyrimų bei skirtingomis aplinkybėmis, kai savo gyvenime diena po dienos stengiatės laikyti iškeltą Jo pavyzdžio šviesą ir kai liudijate kitiems ir padedate jiems sužinoti apie Jį bei sekti Juo, jūs esate Jėzaus Kristaus liudytojas. Tegul Dievas išpildo jūsų širdies troškimą būti tarp tų, kurie „priėmė Jėzaus liudijimą“ (DS 76:51) ir išliko tam liudijimui ištikimi visą mirtingąjį gyvenimą (žr. DS 138:12).