Mes tikime
Čia pateikiami trumpi atsakymai į keletą klausimų, kurie dažnai užduodami Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams.
Ką pastarųjų dienų šventieji tiki apie Jėzų Kristų? Ar Jis tiesiogine prasme prisikėlė iš mirusiųjų? Ar Jis vėl ateis į žemę su šlove? Ar Jo malonė yra būtina žmogaus išgelbėjimui?
Tai keletas klausimų, kuriuos žmonės dažnai užduoda susidūrę su Bažnyčia ar jos nariais pirmą kartą. Nariai, atsakydami į tuos klausimus, visų pirma turi būti pasiruošę klausytis Šventosios Dvasios vadovavimo. Tačiau čia pateikti glausti atsakymai gali suteikti informacijos apmąstymui, kai bandome suformuluoti atsakymus.
Ar tikite istoriniu Jėzumi Kristumi, kuris gyveno ir mokė Šventojoje žemėje, kaip tai užrašyta Biblijoje?
Taip. Mes tikime, kad Jėzus gimė iš Marijos, mokė Šventojoje žemėje, tarnaudamas maždaug trejus metus, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš mirusiųjų, kaip pranašai buvo išpranašavę šimtmečius prieš Jo atėjimą (žr., pavyzdžiui, Pradžios 49:10; Psalmyno 2:6-7; 22:16-18; 118:22; Izaijo 7:14; Michėjo 5:2). Mes tikime, kad Jis kentėjo ir apmokėjo visos žmonijos nuodėmes, padarydamas atgailą ir atleidimą įmanomus (žr. Izaijo 53:4-6). Tikime, kad Jis nugalėjo mirtį ir kad per Jo galią kiekvienas vyras ir moteris prisikels su fiziniu kūnu (žr. Romiečiams 6:5; 8:11). Tikime, kad per paklusnumą Jo evangelijos principams kiekvienas Dievo sūnus ir dukra, kurie ateina į žemę, galės gauti išgelbėjimą ir grįžti gyventi su Tėvu ir Jo Sūnumi Jų dangaus karalystėje (žr. 1 Petro 3:18; Tikėjimo Teiginiai 1:3).
Ar tikite, kad Viešpats tiesiogine prasme prisikėlė iš mirusiųjų?
Taip. Kaip Jo apaštalai liudijo Biblijoje, šimtai liudytojų matė Jėzų Kristų prisikė- lusį kūne (žr. Luko 24:39; Jono 20:20; 1 Korintiečiams 15:3-8). Jis, kaip prisikėlusi esybė, mokė tūkstančius savo „kitų avių“ (Jono 10:16) Amerikos žemynuose, parodydamas jiems žaizdas savo rankose, kojose ir šone bei mokydamas juos daugelį dienų (žr. 3 Nefio 11-28).
1820 m. kartu su savo Tėvu Jis pasirodė Džozefui Smitui jaun. Viešpats vadovavo šiam jaunajam pranašui sugrąžindamas savo Bažnyčią ir evangeliją, nes senovės apaštalams mirus jos buvo papildytos žmonių filosofijomis. 1832 m. Džozefas Smitas ir vienas iš jo kolegų užrašė šį liudijimą apie Jėzų Kristų: „Jis gyvena! Nes mes jį matėme, būtent Dievo dešinėje; ir mes girdėjome jo balsą, liudijantį, kad jis – Tėvo Viengimis.“ (DS 76:22-23)
Ar tikite, kad Jis vėl ateis į žemę su šlove?
Taip. Taip liudija šventieji Raštai: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (ApD 1:11) „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.“ (Jobo 19:25) „[Jis] ateis dangaus debesyse karaliauti žemėje savo žmonėms.“ (DS 76:63)
Dar daugiau, mes tikime, kad dėl Jo prisikėlimo, mes irgi vėl gausime fizinius kūnus: „Netgi kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą.“ (Jobo 19:26) „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ (1 Korintiečiams 15:22) „Kristaus mirtis atriš šitos laikinosios mirties pančius, tad visi bus prikelti iš šios laikinosios mirties. Dvasia ir kūnas bus vėl sujungti į savo tobulą formą.“ (Almos 11:42-43)
Ar tikite, kad Jo malonė yra būtina mūsų išgelbėjimui?
Taip, žinoma. Be Jėzaus Kristaus malonės nei vienas negalėtų būti išgelbėtas ar gauti amžinąsias palaimas (žr. Romiečiams 3:23-24). Per Jo malonę visi bus prikelti ir visi, kurie tiki bei seka Juo, turės amžinąjį gyvenimą (žr. Jono 3:15). Dar daugiau, per Jo malonę mūsų šventi ryšiai su sutuoktiniu ir šeima gali tęstis amžinybėje (žr. Mato 16:19; 1 Korintiečiams 11:11; DS 132:19). Šios amžinos palaimos yra Jo dovanos mums. Nėra nieko, ką patys galėtume padaryti, kas mums pelnytų ar užtarnautų juos.
Vis dėlto Raštuose aiškiai parodoma, kad mes gauname visas Jo malonės palaimas per savo tikėjimą ir paklusnumą Jo mokymams. Apaštalas Paulius mokė, kad mes negalime išgelbėti savęs. Mums reikia Viešpaties malonės: „Juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Efeziečiams 2:8-10).
Jokūbas paaiškina: „Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs… Matote, kad žmogus nuteisiamas darbais, o ne vienu tikėjimu.“ (Jokūbo laiško 2:17, 24) Todėl Gelbėtojas galėjo pasakyti turtingam jaunuoliui, kuris buvo paklusnus ir troško amžinojo gyvenimo, kad yra dar daugiau, ką reikia daryti (žr. Mato 19:16-22; Luko 18:18-23). Pastarųjų dienų šventieji tiki, kad Kristaus malonė visiškai išliejama tiems, kurie tiki Kristų ir daro darbus, kurių Jis mokė. „Žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“ (2 Nefio 25:23; kursyvas pridėtas.)
Nors mūsų geri darbai negali mūsų apvalyti nuo nuodėmės, jie parodo mūsų tikėjimo Jėzumi Kristumi nuoširdumą ir mūsų ištikimybę Jo numintam keliui.
Ar tikite, kad gelbėjant žmones Džozefas Smitas tam tikra prasme yra toks pat svarbus kaip Jėzus Kristus?
Ne. Džozefas Smitas buvo svarbus pranašas žmonijos istorijoje. Dievui vadovaujant jo atliktas darbas į žemę atnešė palaimas ir žinojimą, kurie buvo duoti Dievo pranašams ir jų pasekėjams Senojo ir Naujojo Testamentų laikais, tačiau buvo prarasti. Džozefas Smitas, kaip ir tie senovės pranašai, buvo Viešpaties Jėzaus Kristau tarnas, kuris mokė, kad išgelbėjimas ir visos amžinybės palaimos gali ateiti tik per Gelbėtoją: „Pagrindinis mūsų religijos principas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų, kad Jis mirė, buvo palaidotas, trečią dieną prisikėlė ir pakilo į dangų. Visi kiti dalykai, susiję su mūsų religija, yra jo priedai.“1 Kitą kartą pranašas mokė: „Kai mes mąstome apie šventumą ir tobulumą didžio Mokytojo, kuris atvėrė kelią, kuriuo galime ateiti pas Jį, netgi paaukodamas save, mūsų širdys tiesiog tirpsta mumyse dėl Jo nuolaidumo.“2