Kaip veikia apmokėjimas
Žinojau, kad Viešpats turi planą mano sūnui, bet kai jis pasirinko kelią, kurio nenorėjau, kad pasirinktų, nebuvau tikra, kad jis sugrįš.
Prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prisijungiau 1992 m. Nyderlanduose. Bet mano vyras neprisijungė ir neleido mūsų vaikams Aleksui ir Petrai pasikrikštyti (vardai pakeisti). Vis dėlto mes trise lankėme bažnyčią ir reguliariai rengdavome šeimos namų vakarus.
Keletą metų viskas buvo gerai, kol Aleksas, būdamas trylikos metų, nepareiškė, kad nebenori eiti į bažnyčią ir dalyvauti šeimos namų vakaruose. Kai jam sukako daugiau metų, reikalai dar pablogėjo. Man sunkiai sekėsi išlikti artimai Aleksui, nes jis ne tik pradėjo gerti ir rūkyti, bet ir melavo apie savo elgseną. Tai sudaužė man širdį. Aš praliejau daug ašarų ir sukalbėjau daug maldų, prašydama Dangiškojo Tėvo padėti mano sūnui.
Tada vieną vakarą, tyliai sėdėdama šventykloje, savo mintyse išvydau tokį paveikslą. Mačiau jaunuolį, išnešiojantį sakramentą. Atrodė lyg Viešpats primintų man Jo apmokėjimo realumą ir galią, ragindamas mane mylėti savo sūnų ir būti šalia jo.
Vis dėlto, laikui bėgant, gyvenimas darėsi tik sunkesnis. Po to, kai mudu su Alekso tėvu išsiskyrėme, Aleksas tapo visiškai prislėgtas. Žinojau, kad jam reikėjo pagalbos, bet jis mano pagalbos nenorėjo ir neklausydavo, jei bandydavau su juo pasikalbėti.
Vieną vakarą mūsų skyriaus prezidentas paklausė, ar negalėtų ateiti pasikalbėti su Aleksu. Aleksas susierzino, bet sutiko pasikalbėti. Po to susitikimo Aleksas, supykęs ant skyriaus prezidento dėl skatinimo tarnauti misijoje, pasakė: „Jei skyriaus prezidentas iš tiesų būtų Dievo vyras, jis būtų susipratęs. Jis žinotų, kad nesu vertas tarnauti, tai kodėl turėtų varginti mane?“ Tą vakarą supratau, kad Viešpats turi planą.
Planas pradėjo atsiskleisti netikėtu būdu, kai man paskambino iš vietinės policijos nuovados. Aleksas buvo areštuotas. Mano naujasis vyras ir aš apsivilkome paltus ir vidury nakties paėmėme Aleksą iš policijos nuovados. Nekėlėme jam scenos; tiesą sakant, mudu su Alekso patėviu tepasakėme visai nedaug.
Kai parvykome namo, Aleksas mums papasakojo, kas nutiko, kai jis su draugu pavogė motorolerį. Jis labai gailėjosi, kad taip padarė. Aš pirmą kartą mačiau tokį nuliūdusį jaunuolį.
Tas areštas buvo persilaužimo taškas Aleksui. Jis pradėjo suvokti savo veiksmų pasekmes ir kur tai veda. Nuo tos dienos mus aplankė daug palaimų.
Kitą dieną Aleksas mums pasakė, kad jis paprašė policininko paskambinti mums, nes žinojo, kad jį mylime. Jis taip pat suprato, kaip stipriai įskaudino mus, ir buvo dėkingas, kad mes išlikome ramūs.
Aleksas turėjo keletą draugų Bažnyčios narių, kurie atskubėjo padėti. Vienas iš jų pakvietė jį į Bažnyčios veiklas. Kitas jam davė Mormono Knygą bei paskatino ją skaityti. Ir, nepaisant jo disleksijos, kartas nuo karto matydavau jį skaitant ją.
Kitas palaiminimas, – jei aš, aišku, galėčiau juos suskaičiuoti, – nutiko, kai Aleksas paprašė, kad nupirktume jam kostiumą, nes jis nutarė eiti į bažnyčią. Pamaniau, kad jis turėjo galvoje tiktai Kalėdas. Bet mano didžiai nuostabai jis ir po švenčių toliau lankė bažnyčią.
Kitas palaiminimas man atrodė netgi per didelis, kad galėčiau jį suvokti. Aleksas pareiškė, kad ruošiasi krikštytis. Jam nereikėjo jokios mano pagalbos, draugų ir jį mokiusių misionierių padedamas jis pats viską suplanavo. Aš beveik negalėjau patikėti savo akimis, kai atėjo toji diena ir mačiau savo sūnų, apsirengusį baltai, sudarantį šventas sandoras.
Vėliau, kai jis pasakojo savo atsivertimo istoriją, supratau, kad Alekso skausmas ir širdgėla buvo aštrūs, bet jie padėjo jam tapti pakankamai nuolankiu, kad galėtų priklaupti ir prašyti pagalbos. Aleksas paaiškino: „Vieną vakarą, kada mano našta buvo per sunki, prisiminiau vieno gero draugo žodžius, kuris priminė man, kad aš visada galiu prašyti pagalbos maldoje. Tą vakarą nusprendžiau pabandyti. Neturėjau kito pasirinkimo, o kadangi mano mama mokė mane, kaip melstis, atsiklaupiau ir užsimerkiau. Kai pradėjau melsti pagalbos, mane užliejo pats nuostabiausias jausmas. Niekada nepamiršiu to jausmo. Jaučiau tyrą Kristaus meilę. Jaučiau, kad mano problemos iš manęs buvo paimtos. Nuo to laiko mano nevilties jausmai nebegrįžo ir aš buvau palaimintas Jėzaus Kristaus liudijimu. Mano širdis pasikeitė ir aš troškau sekti Jėzų Kristų.“
Po krikšto, patvirtinimo ir įšventinimo į kunigystę Alekso paprašė išnešioti sakramentą, šventus Gelbėtojo aukos simbolius. Tada tai, ką mačiau šventykloje prieš tiek daug metų, mano akyse tapo tikrove. Aš tyliai padėkojau Dangiškajam Tėvui už tai, ką patyriau. Man tai buvo šventa akimirka.
Šis pasakojimas galėtų taip ir pasibaigti, bet laimei taip nėra. Nuo tada stebėjau, kaip apmokėjimas toliau veikia mano sūnaus gyvenime. Prisimenate mūsų įkvėptą skyriaus prezidentą? Mano sūnaus liudijimas toliau augo ir mūsų skyriaus prezidento kvietimas tapo realybe. Aleksas ką tik baigė tarnauti nuolatiniu misionieriumi. Jis praleido du metus stengdamasis padėti kitiems taip, kaip Viešpats padėjo jam.
Esu dėkinga, kad aš – Alekso mama, bet dar dėkingesnė už Jėzaus Kristau apmokėjimą, kuris veikia visų mūsų gyvenimuose.