DIDŽIULĖ MEILĖ
Po nedidelės avarijos, turiu ramstytis lazda ir vaikščioti lėtai. Man labai sunku lipti laiptais. Bažnyčioje visada bijodavau nugriūti nuo laiptų – iki to sekmadienio, kai išgirdau švelnų balselį ir pajutau mažą rankutę, laikančią mano ranką: „Eime, aš eisiu su tavim.“
Pažvelgiau žemyn ir pamačiau pasitikinčią devynmečio Gabrieliaus šypseną.
„Puiku! – pasakiau. – Nuo šiol tu būsi mano pagalbininkas. Eime!“
Niekas Gabrieliaus neatsiuntė. Tiesiog jis pamatė senelę, kuriai reikėjo pagalbos, ir pats pasisiūlė padėti.
Dabar kiekvieną sekmadienį aš su Gabrieliumi lipu laiptais be baimės.
Vėliau pasakiau Gabrieliaus tėvams: „Tai ne fizinė jėga padeda man nebijoti, o jo kiekvieną sekmadienį parodoma didžiulė meilė. Gabrielius yra gerumo milžinas.“