Gelbstinti Gelbėtojo ranka
Vieną mano jaunystės vasarą Arkanzase mano kaimynai pakvietė mane porai dienų vykti kartu su jais stovyklauti, žvejoti bei maudytis prie didelio vandens telkinio netoli Sardžio, Misisipės valstijoje. Keletą dienų mes mėgavomės visokiausiais užsiėmimais gamtoje.
Paskutinę dieną prieš važiuodami namo maudėmės paskutinį sykį. Mums su draugais vandenyje besimėtant dideliu paplūdimio sviediniu, šis pralėkė virš mano galvos ir nukrito už kelių pėdų nuo manęs. Vėjas tuoj pat ėmė nešti sviedinį vandens paviršiumi tolyn nuo manęs. Aš nuplaukiau paskui jį, bet vėjas vis nešė sviedinį pirmyn, neduodamas man jo pasiekti. Netrukus aš pasiekiau plūdurus, ribojančius seklią maudyklą. Sviedinys jau buvo už plūdurų ir plaukė tolyn į vandens telkinį.
Priplaukęs plūdurus aš daug negalvodamas užplaukiau už jų. Sviedinys plaukė ne taip toli priešais mane ir aš buvau įsitikinęs, kad galiu jį pagauti. Galų gale, juk buvau baigęs gelbėtojų kursus ir ant savo maudymosi kelnaičių išdidžiai nešiojau gelbėtojo emblemą. Vandenyje jaučiausi patogiai ir buvau tikras, jog esu pakankamai stiprus susigrąžinti sviedinį.
Tačiau vėjas vis nešė jį taip, kad negalėjau jo pasiekti. Kartais priartėdavau taip arti, kad galėdavau paliesti sviedinį pirštų galiukais, bet jis vėl nutoldavo. Galiausiai vėjo gūsis nubloškė sviedinį toli į priekį, kur nebegalėjau jo pasiekti.
Nežinojau, kiek toli aš nuplaukiau, kol nesustojau pailsėti. Vanduo čia atrodė daug tamsesnis ir šaltesnis nei seklioje maudykloje. Kai pažvelgiau atgal į krantą, suvokiau, kad esu beveik vandens telkinio vidury-je. Nusprendžiau palikti sviedinį ir plaukti atgal į krantą. Buvau pavargęs ir nusilpęs, tačiau nesijaudinau. Buvau jaunas ir maniau, kad viskas bus gerai.
Tačiau man bandant grįžti į krantą, vėjas, kuris nešė sviedinį, dabar trukdė man. Atrodė, jog kad ir kaip intensyviai aš plaukiu, netoli tenuplaukiu. Pradėjo skaudėti rankas ir kojas. Sustojau ir ėmiau plaukti „šuniuku“ bei plūduriuoti, stengdamasis atgauti jėgas.
Tada išgirdau pažįstamą garsą – motorinės valties garsą. Mano džiaugsmui ir palengvėjimui greitai mažame kateryje pamačiau vyrą, kuris sustabdė katerį prie manęs ir pasisiūlė pavėžėti iki kranto. Mano rankose ir kojose nebebuvo stiprybės. Nebegalėjau net įlipti į katerį, tad ranka užsikabinau už borto ir laikiausi, kol nepažįstamasis lėtai tempė mane atgal į maudyklą. Aš sugriebiau vieną iš plūdurų, paleidau katerį, dėkodamas pamojavau ir nuplaukiau į krantą.
Po penkiolikos metų aš vėl atsidūriau sunkioje padėtyje. Ilgą laiką plaukiojau nuodėmės ežere. Eidamas pasaulietiškais keliais ir besivaikydamas mažaverčius ar visai beverčius dalykus, pasijutau besikepurnėjantis giliame vandenyje. Jėgos apleido mane ir viltis geso. Tai, ką vaikiausi, liko man nepasiekiama, o tamsa ruošėsi praryti mane.
Iš nevilties aš šaukiausi Dangiškojo Tėvo. Kaip ir tas žmogus kateryje, Gelbėtojas atėjo manęs išgelbėti tada, kai man labiausiai Jo reikėjo. Per Dievo pastarųjų dienų pranašą Jis atvedė mane prie Mormono Knygos. Jis vedė mane atgailos keliu ir krikšto vandenyse nuplovė mano nuodėmes. Tada Jis pastatė mane ant aukštumos, kur nuo tol stengiuosi ir likti.