Kas yra Jėzus Kristus?
Atėjęs į Pilypo Cezarėją, Jėzus paklausė Dvylika: „Kuo žmonės mane laiko?“ Simonas Petras, vyriausiasis apaštalas, atsakė: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mato 16:15-16) Vėliau Petras paliudijo, kad Jėzus „buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą“ (1 Petro 1:20). Pradžioje Jis buvo su Tėvu ir yra Pirmagimis (žr. DS 93:21).
Kai buvo pristatomas Tėvo planas – išgelbėjimo ir laimės planas (žr. Almos 42:5, 8; 34:9), – reikėjo, kad kažkuris taptų apmokėjimo auka ir taip suteiktų išpirkimą ir malonę visiems, kurie priims šį planą (žr. Almos 34:16; 39:18; 42:15). Tėvas paklausė: „Ką man pasiųsti?“ Tas, kuris vėliau bus žinomas Jėzaus vardu, savanoriškai pasirinko atsakyti: „Štai aš, siųsk mane.“ (Abraomo 3:27); „Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“ (Mozės 4:2)
Paruošiamuoju laikotarpiu Tėvas sukūrė žemę. „[Žemę] sukūriau Sūnumi, kuris yra mano Viengimis“ (žr. Mozės 1:33, taip pat žr. Efeziečiams 3:9; Helamano 14:12; Mozės 2:1).
Jėzaus Kristaus titulai
Senojo Testamento pranašams Jis buvo žinomas kaip Jehova (žr. Abraomo 1:16; Išėjimo 6:3). Pranašams buvo apreikštas Jo atėjimas: „Stebėk Dievo Avinėlį, taip netgi Amžinojo Tėvo Sūnų!“ (1 Nefio 11:21; taip pat žr. Jono 1:14) Jo motinai buvo pasakyta: „…Pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ (Luko 1:31-32)
Daugelis titulų ir vardų apibūdina dievišką Jo misiją ir tarnystę. Jis pats mokė: „Aš esu pasaulio šviesa ir gyvybė. Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga.“ (3 Nefio 9:18) „Aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą.“ (DS 29:5; taip pat žr. DS 110:14); „Aš esu Gerasis Ganytojas.“ (Jono 10:11); „Aš esu Mesijas, Sionės Karalius, Dangaus Uola.“ (Mozės 7:53); „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir … nebetrokš.“ (Jono 6:35); „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – ūkininkas.“ (Jono 15:1); „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ (Jono 11:25); „Aš esu… žėrinti aušrinė žvaigždė.“ (Apreiškimo 22:16); „Klausykitės balso Jėzaus Kristaus, savo Išpirkėjo, didžiojo Aš Esu.“ (DS 29:1).
Jis yra Tarpininkas (žr. 1 Timotiejui 2:5), Gelbėtojas (žr. Luko 2:11), Išpirkėjas (žr. DS 18:47), Bažnyčios Galva (žr. Efeziečiams 5:23), jos kertinis akmuo (žr. Efeziečiams 2:20). Paskutinę dieną „Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano evangelija“ (Romiečiams 2:16; taip pat žr. Mormono 3:20).
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“ (Jono 3:16); „todėl išpirkimas ateina šventajame Mesijuje ir per jį; nes jis pilnas malonės ir tiesos.“ (2 Nefio 2:6)
Pranašą Džozefą Smitą dažnai klausdavo: „Kokie yra pagrindiniai jūsų religijos principai?“
„Pagrindiniai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų, kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečią dieną prisikėlė ir pakilo į dangų; visa kita, kas susiję su mūsų religija, yra tik priedai prie to.“1
Jėzaus Kristaus nuolankumas
Prieš nukryžiavimą, kai atėjo iš Getsemanės, Viešpats buvo suimtas. Išdavikiško suėmimo metu Petras smogė kalaviju Malkui, vyriausiojo kunigo tarnui. Jėzus tarė:
„Kišk kalaviją atgal, kur buvo…
Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mato 26:52-53)
Visas patyčias, šiurkštų elgesį, plakimą ir galutinę nukryžiavimo kankynę Viešpats iškentė tylus ir nuolankus, išskyrus vieną ryškų momentą, atskleidžiantį pačią Kristaus doktrinos esmę. Tai įvyko tardymo metu. Sutrikęs Pilotas sakė Jėzui: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ (Jono 19:10)
Tik įsivaizduokite tą tylią didybę, kai Viešpats atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių.“ (Jono 19:11) Tai, kas įvyko vėliau, įvyko ne todėl, kad Pilotas turėjo galią tai paskirti, bet todėl, kad Viešpats norėjo tai priimti.
Viešpats sakė: „guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.
Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ (Jono 10:17-18)
Jėzaus Kristaus apmokėjimas
Iki Kristaus nukryžiavimo ir po jo daug žmonių savanoriškai atidavė savo gyvybes nesavanaudiškuose žygdarbiuose. Bet nė vienam neteko ištverti to, ką ištvėrė Kristus. Ant jo buvo visos žmonijos prasižengimo našta, visa žmonijos kaltė. Šios naštos atsvėrimas savo šventa auka ir buvo apmokėjimas. Dėl šio geranoriško Jo poelgio, galėjo būti suderinti gailestingumas ir teisingumas, paklusta amžinajam įstatymui ir atliktas tas tarpininkavimas, be kurio mirtingas žmogus negalėtų būti išpirktas.
Jis savo valia pasirinko prisiimti bausmę už visą žmoniją. Šios bausmės dydis atsvėrė visą nelabumą, ydingumą, žiaurumą, amoralumą, iškrypimą ir sugedimą; visus žalingus įpročius, žmogžudystes, kankinimus ir terorą – viską, kas blogo kada nors buvo ar bus padaryta šioje žemėje. Pasirinkęs tai Jis patyrė stulbinančią piktojo, neapriboto kūnu ir nepažįstančio skausmo, jėgą. Tai buvo Getsemanė!
Kaip įvyko apmokėjimas mes nežinome. Nė vienas mirtingasis nematė, kaip blogis nusigręžė ir sugėdintas pasislėpė nuo šios tyros esybės šviesos. Joks nelabumas negalėjo užgesinti tos Šviesos. Kai buvo padaryta tai, kas buvo padaryta, buvo sumokėta išpirka. Mirtis ir pragaras neteko savo teisių į visus, kurie atgailaus. Pagaliau žmonės buvo laisvi. Kiekviena bet kada gyvenusi siela galėjo pasirinkti sekti paskui tą Šviesą ir būti išpirkta.
Per šią begalinę auką, „per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“ (Tikėjimo Teiginiai 1:3).
Apmokėjimas Raštuose
Angliškas žodis atonement (apmokėjimas) susideda iš trijų žodžių: at-one-ment ir reiškia suvienyti, vienybė su Dievu, sutaikinti, susitaikyti, išpirkti.
Bet ar žinote, kad angliškame Naujajame Testamente žodis atonement pavartotas tik vieną kartą? Tik kartą! Cituoju Pauliaus laišką romiečiams:
„Kristus numirė už mus…
Jeigu… mus sutaikino su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.“ (Romiečiams 5:8, 10-11; kursyvas pridėtas pažymėti žodį, atitinkantį žodį atonement.)
Tik šį vieną kartą žodis atonement pavartotas angliškame Naujajame Testamente. Apmokėjimas, tik kartą tarp visų žodžių! Tai nebuvo nežinomas žodis, nes Senajame Testamente jis buvo dažnai vartojamas kalbant apie Mozės įstatymą. Bet Naujajame Testamente jis pavartotas tik kartą. Mane tai stebina.
Žinau tik vieną paaiškinimą. Jį rasime Mormono Knygoje. Nefis liudija, kad Biblijoje kadaise „buvo Viešpaties evangelijos pilnatvė, apie kurią liudija dvylika apaštalų“ ir kad „po to, kai [ji] išeina dvylikos Avinėlio apaštalų ranka iš žydų kitataučiams, tu matai formavimą didžiulės ir pasibjaurėtinos bažnyčios, kuri yra labiausiai pasibjaurėtina iš visų kitų bažnyčių; nes štai, jie pašalino iš Avinėlio evangelijos daug aiškių ir pačių vertingiausių dalių; ir taip pat jie pašalino daug Viešpaties sandorų“ (1 Nefio 13:24, 26).
Jokūbas didžiulę ir pasibjaurėtiną bažnyčią apibūdino taip: „Todėl tas, kuris kovoja prieš Sionę, tiek žydas, tiek ir kitatautis, tiek vergas, tiek ir laisvasis, tiek vyras, tiek ir moteris, pražus; nes tai jie yra visos žemės paleistuvė; nes tie, kas ne už mane, yra prieš mane, – sako Dievas.“ (2 Nefio 10:16)
Nefis taip pat sakė: „dėl daugelio aiškių ir vertingų dalykų, išimtų iš knygos, … nepaprastai didelė daugybė suklumpa, taip, netgi taip, kad Šėtonas turi jiems didžią galią.“ (1 Nefio 13:29) Po to jis pranašavo, kad tie vertingi dalykai bus sugrąžinti (žr. 1 Nefio 13:34-35).
Ir jie buvo sugrąžinti. Mormono Knygoje žodis atone (apmokėti) įvairiomis formomis pavartotas 39 kartus. Cituoju tik vieną eilutę iš Almos knygos: „Ir dabar, gailestingumo planas negalėtų būti įgyvendintas, jeigu nebūtų įvykdytas apmokėjimas; todėl Dievas pats apmoka pasaulio nuodėmes, kad įgyvendintų gailestingumo planą, kad patenkintų teisingumo reikalavimus, idant Dievas būtų tobulas, teisingas Dievas ir taip pat gailestingas Dievas.“ (Almos 42:15; kursyvas pridėtas.)
Tik kartą Naujajame Testamente, bet 39 kartus Mormono Knygoje. Koks puikus liudijimas, kad Mormono Knyga tikrai yra dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas!
Ir tai dar ne viskas. Žodžiai atone, atoneth, ir atonement (apmokėti, apmoka ir apmokėjimas) penkis kartus pavartoti Doktrinoje ir Sandorose ir du kartus Brangiajame Perle. Keturiasdešimt septyni nepaprastai svarbūs paminėjimai. Ir tai dar ne viskas! Šimtai kitų eilučių padeda paaiškinti apmokėjimą.
Valios laisvė
Viešpats sumokėjo apmokėjimo kainą neverčiamas, nes valios laisvė yra suverenus principas. Pagal planą valios laisvė turi būti gerbiama. Taip buvo nuo pradžios, nuo Edeno.
„Viešpats tarė Henochui: „Pažvelk į šiuos savo brolius; jie yra mano rankų dirbinys, ir tą dieną, kai juos sukūriau, aš daviau jiems pažinimą; ir Edeno sode aš daviau žmogui valios laisvę.“ (Mozės 7:32)
Taigi, kas beatsitiko Edene, kritiniu išbandymo momentu Adomas tai pasirinko. Po to, kai Viešpats įsakė Adomui ir Ievai daugintis ir pripildyti žemę ir įsakė nevalgyti nuo gera ir pikta pažinimo medžio, jis tarė: „Tačiau tu pats gali pasirinkti, nes tai tau duota; bet atmink, kad aš tai draudžiu, nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, tikrai mirsi.“ (Mozės 3:17)
Buvo netikslinga į mirtingumą žmogų įvesti jėga. Tai prieštarautų pagrindiniam plano principui. Pagal planą kiekvienas dvasinis Dievo vaikas turėjo galimybę gauti mirtingą kūną ir būti išbandytas. Adomas suprato, kad taip turi būti ir pasirinko. „Adomas nupuolė, kad galėtų būti žmonės; o žmonės yra, kad galėtų džiaugtis.“ (2 Nefio 2:25)
Adomas ir Ieva surizikavo daugintis ir pripildyti žemę, kaip jiems buvo įsakyta. Jų kūnų sukūrimas pagal Dievo atvaizdą, kaip atskiras kūrimo etapas, buvo labai svarbus planui įgyvendinti. Po to įvykęs jų nuopuolis buvo būtinas mirtingumui atsirasti ir planui vykdyti.
Apmokėjimo būtinumas
Nefis paaiškino, kas atsitiktų mūsų kūnams ir dvasioms, jei nebūtų įvykdytas „beribis apmokėjimas“. Jis rašo: „Mūsų dvasios turėtų tapti kaip jis [t.y. velnias].“ (žr. 2 Nefio 9:7-10)
Aš retai vartoju žodį absoliučiai. Jis retai tinka. Bet dabar jį pavartosiu – dukart:
Dėl nuopuolio, apmokėjimas buvo absoliučiai būtinas prisikėlimui įvykti ir fizinei mirčiai nugalėti.
Apmokėjimas buvo absoliučiai būtinas, kad žmonės apsivalytų nuo nuodėmės ir įveiktų antrąją mirtį, dvasinę mirtį, kuri yra atskyrimas nuo mūsų Tėvo Danguje. Raštai aštuonis kartus mums sako, kad niekas nešvarus negali patekti Dievo akivaizdon (žr. 1 Nefio 10:21; 15:34; Almos 7:21; 11:37; 40:26; Helamano 8:25; 3 Nefio 27:19; Mozės 6:57).
Tie Raštuose užrašyti žodžiai „Tačiau tu pats gali pasirinkti, nes tai tau duota.“ (Mozės 3:17) supažindino Adomą ir Ievą bei jų ainiją su visais mirtingo gyvenimo pavojais. Mirtingajame gyvenime žmonės gali laisvai rinktis. O kiekvienas pasirinkimas sukelia pasekmes. Adomo pasirinkimas pažadino teisingumo įstatymą, kuris reikalavo: bausmė už nepaklusmumą – mirtis.
Bet tie teisme pasakyti žodžiai: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių.“ (Jono 19:11) parodė, kad toks pat galingas yra ir gailestingumas. Išpirkėjas buvo pasiųstas apmokėti skolą ir išlaisvinti žmones. Toks buvo planas.
Almos sūnui Koriantonui atrodė neteisinga, kad paskui nuodėmę seka bausmė, kad reikia bausti. Išmintingoje pamokoje Alma išdėstė išpirkimo planą savo sūnui ir taip pat mums. Alma kalbėjo apie apmokėjimą ir sakė: „Dabar, atgaila žmogui negalėtų būti suteikta, jeigu nebūtų bausmės.“ (Almos 42:16)
Jei bausmė yra atgailos reikalaujama kaina, ji nedidelė. Pasekmės, netgi skaudžios, saugo mus. Tai iliustruoja toks paprastas pavyzdys kaip vaiko skausmingas verksmas, kai jis pirštu paliečia ugnį. Jei ne tas skausmas, vaikas galėtų sudegti.
Atgailos palaiminimai
Mielai prisipažįstu, kad neturėčiau nei ramybės, nei laimės, nei saugumo pasaulyje be atgailos. Nežinau, ką reikėtų daryti, jei neturėčiau galimybės ištrinti savo klaidas. Kančia būtų man nepakeliama. Jums gal būtų kitaip, bet ne man.
Apmokėjimas atliktas. Tai visada suteikia atleidimą dėl nusižengimo ir nuo mirties, jei tik atgailaujame. Atgaila yra išsigelbėjimo sąlyga visais atvejais. Atgaila yra raktas, kuriuo galime atsirakinti kalėjimą iš vidaus. Šį raktą laikome savo rankose ir galime savo valia jį naudoti.
Kokia nepaprastai brangi yra laisvė; kokia nuostabiai vertinga yra valios laisvė.
Liuciferis gudriai manipuliuoja mūsų pasirinkimais, apgaudinėdamas mus dėl nuodėmės ir pasekmių. Jis ir jo angelai gundo mus būti nevertais, netgi nelabais. Bet jis negali – niekada negali, netgi panaudodamas visą savo galią – visiškai sunaikinti mūsų be mūsų sutikimo. Bet jei valios laisvė būtų suteikta be apmokėjimo, tai būtų pražūtinga dovana.
Sukurti pagal Jo atvaizdą
Pradžios, Mozės, Abraomo knygose, Mormono Knygoje ir per šventyklos apdovanojimą mokoma, kad žmogaus mirtingasis kūnas atskiru kūrimu buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Jei šis kūrimas būtų kitoks, negalėtų būti nuopuolio.
Jei žmonės būtų tiktai gyvuliai, tai logika sako, kad tai būtų laisvė be atsakomybės.
Gerai žinau, kad tarp mokslo žmonių yra tokių, kurie žvelgia žemyn į gyvūnus ir bando išsiaiškinti žmogaus kilmę. Jie nežvelgia į savo vidų, kad rastų ten dvasią. Jie mokosi matuoti dalykus laiku, tūkstančiais ir milijonais metų, ir sako, kad šie gyvūnai, vadinami žmonėmis, atsirado atsitiktinai. Ir jie yra laisvi tai daryti, nes turi valios laisvę.
Bet ir mes turime valios laisvę. Mes žvelgiame aukštyn ir visatoje matome Dievo rankų darbus ir matuojame daly- kus epochomis, eromis, evalgelijos laikotarpiais, amžinybėmis. Tuos daugelį dalykų, kurių nesuprantame, mes priimame tikėjimu.
Bet tai mes žinome! Visa tai buvo suplanuota „prieš pasaulio buvimą“ (DS 38:1; taip pat žr. DS 49:17; 76:13, 39; 93:7; Abraomo 3:22-25). Įvykiai nuo sukūrimo iki finalinės scenos paremti ne atsitiktinumu. Jie paremti pasirinkimu! Taip suplanuota.
Tai mes žinome! Šią paprastą tiesą! Jei nebūtų sukūrimo ir nuopuolio, nereikėtų nei apmokėjimo, nei Išpirkėjo mums tarpininkauti. Tad nereikėtų Kristaus.
Apmokėjimo simboliai
Getsemanėje ir Golgotoje buvo pralietas Gelbėtojo kraujas. Ankstesniais šimtmečiais Velykos būdavo pristatomos kaip būsimų dalykų simbolis ir pavaizdas. Tai buvo amžinai švęstina apeiga (žr. Išėjimo 12).
Kai Egiptui buvo paskirta mirties rykštė, kiekvienai izraelitų šeimai buvo liepta paimti avinėlį – pirmagimį patinėlį be trūkumo. Šis velykų avinėlis buvo paskerstas nesulaužant kaulų. Jo krauju buvo pažymėtos namų durų staktos ir sąramos. Viešpats pažadėjo, kad mirties angelas praeis pro taip pažymėtus namus ir nenužudys esančių jų viduje. Jie buvo išgelbėti avinėlio krauju.
Po Viešpaties nukryžiavimo, aukos įstatymas nebereikalavo kraujo praliejimo. Nes tai buvo padaryta, pasak Pauliaus laiško Hebrajams, „vieną kartą pašventinti visiems laikams… vienintele auka už nuodėmes, amžiams“ (Hebrajams 10:10, 12). Nuo tol reikėjo atnašauti sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią – atgailą.
Ir Velykos tapo amžinai švęstinos Sakramento forma. Jo metu mes atnaujiname savo krikšto sandorą ir priimame sakramentą atmindami Dievo Avinėlio kūną ir kraują, pralietą dėl mūsų.
Neatsitiktinai šis simbolis vėl pasirodo Išminties Žodyje. Be pažado, kad šios kartos šventieji, kurie jam paklus, gaus sveikatą ir didelius pažinimo lobius, pasakyta ir tai: „Aš, Viešpats, duodu jiems pažadą, kad naikinantis angelas praeis pro juos, kaip pro Izraelio vaikus, ir jų nenužudys.“ (DS 89:21)
Negaliu nesijaudindamas jums pasakoti, ką manau apie apmokėjimą. Tai žadina manyje giliausius dėkingumo ir pareigos jausmus. Mano siela veržiasi paskui Tą, kuris tai atliko, – tą Kristų, mūsų Gelbėtoją, apie kurį aš liudiju. Aš liudiju apie Jį. Jis yra mūsų Viešpats, mūsų Išpirkėjas, mūsų Užtarėjas pas Tėvą. Jis išpirko mus savo krauju.
Nuolankiai šaukiuosi Kristaus apmokėjimo. Visiškai nesigėdiju atsiklaupti ir garbinti mūsų Tėvą ir Jo Sūnų. Nes turiu valios laisvę ir aš pasirenku tai daryti!