VAIKO TIKĖJIMAS
Į kuolo konferenciją kartu su savo sūnumi, kuriam tuo metu buvo aštuoneri, nusprendžiau keliauti pėsčiomis. Eiti reikėjo 30 ar 40 minučių. Praėjus dvidešimčiai minučių suvokiau, kad nebežinau kokia kryptim reikia eiti. Mano sūnus Elsonas, kuriam labai patiko kalbėti, pasakojo man vieną istoriją po kitos apie tai, kas nutiko mokykloje ar namuose. Paprašiau, kad jis minutėlę patylėtų, paaiškindamas, jog man reikia pamąstyti, nes bijau, kad pasiklydome.
Tuomet mano sūnus parodė man savo tikėjimą. Jis pasiūlė pasimelsti. Aš, kaip suaugęs žmogus su visu savo intelektu ir supratimu (ir ėmęs kažkiek nekantrauti, nes laikrodžio rodyklės artėjo prie susirinkimo pradžios laiko), atsakiau, kad jei jis nori melstis, tegu meldžiasi, o aš visgi pagalvosiu. Tariau sau: „Yra dalykų, dėl kurių neturime varginti Viešpaties; o kelio radimas į maldos namus yra vienas iš tokių.“
Tarytum skaitydamas mano mintis, Elsonas pateikė man nuolankumo pamoką, sakydamas: „Kodėl tu užsispiri viską daryti sudėtingu būdu?“ Po to jis nutilo ir aš žinojau, kad savo mintyse ir širdyje jis meldžiasi. Po kelių minučių priėjome maldos namus. Žinojau, kad jis gavo atsakymą į savo maldą.
Kaip pastarųjų dienų šventieji esame palaiminti, nes esame Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Mano liudijimas apie sugrąžintą evangeliją paaugo, kai suvokiau, kad mano sūnus, nors būdamas vaikas, žinojo kaip gyvenime pritaikyti tikėjimo ir maldos principus, tapdamas man pavyzdžiu, kaip gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymus.