Jėzaus Kristaus apmokėjimas
Getsemanės sode
Būdamas jaunas misionierius vyresnysis Orsonas F. Vitnis (1855-1931), kuris vėliau tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorume, regėjo tokį galingą sapną, kuris visam laikui pakeitė jo gyvenimą. Jis vėliau rašė:
„Vieną naktį sapnavau…, kad buvau Getsemanės sode ir mačiau Gelbėtojo kančias… Stovėjau už medžio pirmajame plane… Jėzus su Petru, Jokūbu ir Jonu atėjo pro medinius vartelius man iš dešinės. Jis tenai paliko tris apaštalus nurodęs, kad jie atsiklauptų ir melstųsi, o pats nuėjo į kitą pusę, kur taip pat atsiklaupė ir meldėsi… „O, mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė; tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“
Besimeldžiant ašaros tekėjo Jo veidu, kuris buvo [atgręžtas] į mano pusę. Mane taip sujaudino reginys, kad aš taip pat verkiau, nuoširdžiai užjausdamas Jo didelį sielvartą. Visa mano širdis veržėsi pas Jį. Jaučiau Jam meilę visa savo siela ir norėjau būti su Juo taip, kaip nenorėjau nieko daugiau.
Netrukus Jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur tie apaštalai klūpėjo – buvo kietai įmigę! Jis švelniai juos papurtė, pažadino ir švelniai papeikė, neparodydamas jokio pykčio ar griežtumo, ir paklausė jų, ne gi jie negalėjo nei vienos valandos pabudėti su Juo…
Nuėjęs atgal į savo vietą Jis vėl meldėsi, o tada grįžęs aptiko juos vėl miegančius. Jis dar kartą pažadino juos, davė jiems pastabą ir grįžęs meldėsi kaip anksčiau. Tai įvyko tris kartus, ir aš puikiai įsidėmėjau Jo išvaizdą – veidą, figūrą ir judesius. Jis buvo kilnaus sudėjimo ir didingos išvaizdos… Jis buvo ir yra pats Dievas, tačiau romus ir nuolankus kaip mažas vaikas.
Staiga aplinkybės pasikeitė… Tai, kas buvo prieš nukryžiavimą, pakeitė vaizdas po nukryžiavimo, kur Gelbėtojas kartu su tais trimis apaštalais dabar jau stovėjo drauge man iš kairės. Jie ruošėsi pakilti į dangų. Nebegalėjau daugiau kentėti. Išbėgau iš už medžio, puoliau Jam prie kojų, apkabinau Jo kelius ir maldavau Jo, kad paimtų mane su savimi.
Niekada nepamiršiu, kaip maloniai ir švelniai Jis pasilenkė ir pakėlęs mane apkabino. Tai buvo taip gyva, taip tikra, kad jaučiau Jo krūtinės, prie kurios buvau prigludęs, šilumą. Tada Jis tarė: „Ne, mano sūnau, jie užbaigė savo darbą ir gali keliauti su manimi, bet tu turi pasilikti ir užbaigti savąjį.“ Aš vis dar buvau jį apkabinęs. Įdėmiai žiūrėjau į Jo veidą, – nes Jis buvo aukštesnis už mane, – ir iš visos širdies maldavau: „Tada pažadėk man, kad galiausiai ateisiu pas Tave.“ Jis meiliai nusišypsojo ir švelniai atsakė: „Tai priklausys tik nuo tavęs.“ Pabudau kūkčiodamas, ir jau buvo rytas,“1
Kodėl apmokėjimas?
Šitas švelnus, asmeniškas įspūdis apie meilės kupiną Gelbėtojo auką yra tinkamas įvadas atskleidžiant Jėzaus Kristaus apmokėjimo prasmę. Iš tiesų Dievo Viengimio Sūnaus kūne apmokėjimas yra esminis pagrindas, ant kurio stovi visa krisčionybės doktrina ir didžiausia dieviškos meilės, kokią pasaulis yra kada patyręs, išraiška. Jo svarba Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje negali būti per daug sureikšminta. Visi kiti sugrąžintos evangelijos principai, įsakymai ir dorybės semiasi prasmės iš šito esminio įvykio.2
Apmokėjimas buvo iš anksto paskirtas, bet savanoriškas Dievo Viengimio Sūnaus veiksmas, kuriuo Jis atnašavo savo gyvenimą ir dvasinę kančią kaip išpirką už Adomo nuopuolio poveikį visai žmonijai ir už atgailaujančiųjų asmenines nuodėmes.
Angliškas žodis Atonement (apmokėjimas) paraidžiui pats atskleidžia prasmę: at-one-ment, to, kas buvo atskirta ar atitolinta, sujungimas. Jėzaus Kristaus apmokėjimas buvo būtinas dėl išskiriančio nusižengimo, arba Adomo nuopuolio, kuris į pasaulį atnešė dviejų rūšių mirtį, kuomet Adomas ir Ieva paragavo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus.3 Fizinė mirtis atnešė dvasios atskyrimą nuo kūno, o dvasinė mirtis – tiek dvasios, tiek kūno atskyrimą nuo Dievo. Dėl nuopuolio visi asmenys, gimę mirtingajame gyvenime, turėtų patirti šias dvi mirtis. Bet mes turime atminti, kad nuopuolis buvo svarbi Dangiškojo Tėvo dieviško plano dalis. Be jo Adomui ir Ievai negalėjo gimti mirtingi vaikai ir nebūtų buvę jokios žmonijos šeimos, kad patirtų pasipriešinimą ir augimą, valios laisvę ir prisikėlimo, išpirkimo ir amžinojo gyvenimo džiaugsmą.4
Šito nuopuolio ir jį atsveriančio apmokėjimo reikalingumas buvo paaiškintas ikimirtinėje Dangaus taryboje, kurioje dalyvavo visos žmonijos šeimos dvasios ir kuriai pirmininkavo Dievas Tėvas. Tame ikimirtingajame būvyje Kristus pasisiūlė gerbti visos žmonijos valios laisvę, taip pat apmokėti jų visų nuodėmes. Tai darydamas, Jis Tėvui atiduotų visą šlovę už tokią išperkančiąją meilę.5
Šis begalinis Kristaus apmokėjimas buvo įmanomas, nes 1) Jis buvo vienintelis žemėje gyvenęs žmogus be nuodėmės ir todėl nepajungtas dvasinei mirčiai, kylančiai iš nuodėmės, 2) Jis buvo Tėvo Viengimis ir todėl turėjo dievybės savybes, Jam suteikusias galią fizinei mirčiai6 ir 3) akivaizdu, kad ikimirtinėje taryboje Jis buvo vienintelis pakankamai nuolankus ir norintis būti iš anksto paskirtas šitai tarnystei.7
Kristaus apmokėjimo dovanos
Kai kurios iš apmokėjimo kylančios dovanos yra visuotinės, begalinės ir besąlyginės. Jos apima Jo išpirką už Adomo pirminį nusižengimą, todėl nė vienas žmonių šeimos narys neatsako už tą nuodėmę.8 Kita visuotinė dovana yra kiekvieno vyro, moters ir vaiko, kurie gyvena, kada nors gyveno ar kada nors gyvens žemėje, prikėlimas iš mirusiųjų.
Kiti Kristaus apmokančiosios dovanos aspektai yra sąlyginiai. Jie priklauso nuo žmogaus uolumo laikantis Dievo įsakymų. Pavyzdžiui, nors Adomo nuodėmė yra laisvai atleidžiama visiems žmonių šeimos nariams, nereikalaujant jokių jų pastangų, jiems neatleidžiamos jų nuodėmės, jei jie nepasižada tikėti Kristų, neatgailauja dėl tų nuodėmių, nesikrikštija Jo vardu, negauna Šventosios Dvasios dovanos ir patvirtinimo Kristaus Bažnyčioje bei nesiveržia pirmyn, ištikimai ištverdami likusią savo gyvenimo kelio dalį. Apie šį asmeninį iššūkį Kristus sakė:
„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš.“9
Be to, nors kūno prisikėlimas yra Kristaus nemokama ir visuotinė dovana, Jo pergalės prieš mirtį pasekmė, prisikėlusio kūno pobūdis (arba jam suteiktas „šlovės laipsnis“), taip pat kaip ir žmogaus prisikėlimo laikas, priklauso nuo jo paties ištikimybės šitame gyvenime. Apaštalas Paulius, pavyzdžiui, pasakė aiškiai, kad visiškai pasišventę Kristui žmonės „pirmiausia prisikels“10. Šių laikų apreiškime paaiškinama skirtinga prisikėlusių kūnų tvarka11 ir didžiausio šlovės laipsnio pažadas duodamas tik tiems, kurie paklūsta Jėzaus Kristaus evangelijos principams ir apeigoms.12
Žinoma, tiek besąlyginiai, tiek sąlyginiai apmokėjimo palaiminimai įmanomi tik per Kristaus malonę. Aišku, besąlyginių apmokėjimo palaiminimų nereikia užsitarnauti, bet sąlyginiai taip pat nėra vien tik užsitarnaujami. Ištikimai gyvendamas ir laikydamasis Dievo įsakymų asmuo gali gauti papildomų privilegijų; bet techniškai jos vis dėlto nėra užsitarnaujamos, bet duodamos laisvai. Mormono Knygoje kategoriškai skelbiama, kad „nėra nė vieno kūno, kuris gali gyventi Dievo akivaizdoje kitaip, kaip tik per nuopelnus ir gailestingumą, ir malonę Šventojo Mesijo“.13
Ta pačia malone Dievas parūpina išgelbėjimą mažiems vaikams, psichiškai neįgaliems žmonėms, tiems, kas pragyveno neišgirdę Jėzaus Kristaus evangelijos ir t.t.: juos išperka visuotinė Kristaus apmokėjimo galia, ir jie turės galimybę priimti evangelijos pilnatvę po mirties, dvasiniame pasaulyje, kur gyvena dvasios, laukdamos prisikėlimo.14
Kentėjimas ir triumfas
Pradėdamas patenkinti apmokėjimo reikalavimus, nepadaręs nė vienos nuodėmės Kristus nuėjo į Getsemanės sodą, kaip regėjo vyresnysis Vitnis, kad ten patirtų tokią sielos kančią, kokią tik Jis galėjo iškęsti. Jis „pradėjo nuogąstauti ir sielotis“, sakydamas Petrui, Jokūbui ir Jonui: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“.15 Kodėl? Nes jis kentėjo „visų žmonių skausmus, taip, skausmus kiekvieno gyvo kūrinio – tiek vyrų, tiek moterų, tiek ir vaikų, kurie priklauso Adomo šeimai“16. Jis patyrė „gundymus ir kūno skausmą, alkį, troškulį ir nuovargį netgi didesnį, negu žmogus gali iškęsti, nebent myriop; nes štai, kraujas sunksis iš kiekvienos poros – tokia didelė [bus] jo kančia“17.
Per šią kančią Jėzus išpirko visų vyrų, moterų ir vaikų sielas, „kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų siplnybėse.“18 Taip darydamas Kristus „nusileido žemiau visko“ – įskaitant visokias kiekvieno mirtingojo patiriamas ligas, negalias ir tamsią neviltį – tam, kad galėtų „[suvokti] viską, kad galėtų būti visame ir per viską, – tiesos šviesa.“19
Apmokėjimo visiška vienatvė ir nepakeliamas skausmas, prasidėję Getsemanėje, savo zenitą pasiekė, kuomet po nenusakomų patyčių, patirtų nuo romėnų kareivių ir kitų žmonių, Kristus šaukė nuo kryžiaus: „Eli, Eli, lama sabachthani? – tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“20 To sielvarto metu drebėjo netgi pati gamta. „Visą kraštą gaubė tamsa… saulei užtemus.“21 „Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti“ 22, dėl ko daugelis sušuko: „Gamtos Dievas kenčia.“23 Galiausiai net ir tai, kas atrodė nepakenčiama, buvo iškęsta ir Jėzus tarė: „Atlikta!“24 „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“25 Vieną dieną, kažkurioje vietoje, kiekvieno žmogaus liežuvis turės išpažinti tai, ką paliudijo tuos įvykius matęs romėnų šimtinin-kas: „Tikrai, šitas buvo Dievo Sūnus!“26
Mąstančiam vyrui ir moteriai tai yra „dalykas, pranokstantis stebuklą“27, kad vienos esybės savanoriška ir gailestinga auka galėtų patenkinti begalinius ir amžinus teisingumo reikalavimus, apmokėtų kiekvieną žmonių nusižengimą ir nusikaltimą bei tuo būdu surinktų visą žmoniją į Jo apkabinantį gailestingą glėbį. Bet taip yra.
Cituoju prezidentą Džoną Teilorą (1808-1887): „Jis, mums nesuprantamu ir nesuvokiamu būdu, pakėlė viso pasaulio nuodėmių naštą; ne tik Adomo, bet ir jo ainijos; ir tai darydamas atvėrė dangaus karalystę ne tik visiems tikintiesiems ir visiems, kurie pakluso Dievo įstatymui, bet ir daugiau nei pusei žmonijos šeimos, kurie miršta nesulaukę brandos amžiaus, o taip pat ir [tiems], kurie… miršta be įstatymo.“28
Jauskimės taip, kaip jautėsi vyresnysis Vitnis apie šią dievišką dovaną ir jos davėją: „Mane taip sujaudino [dovana], kad aš verkiau, nuoširdžiai užjausdamas… Visa mano širdis veržėsi pas Jį. Jaučiau Jam meilę visa savo siela ir norėjau būti su Juo taip, kaip nenorėjau nieko daugiau.“ Jau atnašavęs apmokėjimą už mus, Kristus padarė savo dalį, kad tas troškimas taptų realybe. Visa kita visiškai priklausys nuo mūsų pačių.