Jutau, kad mane veda
Kai tarnavau Norvegijoje ir buvau dar jaunas misionierius, mano misijos prezidentas sušaukė misionierius draugėn pranešti, kad mūsų paprašė pagiedoti dviejose 1958 m. Anglijos Londono šventyklos pašventinimo sesijose. Manęs paprašė akompanuoti.
Kai atvykome į šventyklą, savo nustebimui sužinojau, jog grosiu ne pianinu, o vargonais. Neturėjau jokios grojimo su vargonais patirties, tad turėjau paprašyti, kad kas nors man padėtų sureguliuoti registrus. Dangiškasis Tėvas išgirdo mano desperatiškus maldavimus ir manęs gelbėti atėjo viena sesuo, kuri sureguliavo vargonus tyliam preliudui bei choro akompanavimui.
Didžiausios nevilties akimirką pajutau mane užliejantį ramybės jausmą. Be pasiruošimo grodamas nepažįstamais vargonais jutau, kaip Gelbėtojo meilė veda mane. Po pirmosios choro giesmės prezidentas Deividas O. Makėjus pasisuko į mūsų misijos prezidentą ir tarė: „Labai gerai.“ Mane tiesiog užliejo emocijos, kad buvome taip palaiminti per savo pasirodymą. Jis buvo nepriekaištingas.
Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, Tėvo Viengimis. Jis – šventasis Mesijas, Ramybės kunigaikštis. Jis gyvas ir vėl ateis.