Pesai Dangiškajam Tėvui
Autorė gyvena Šiaurės Karolinoje, JAV.
„Vykdyk įsakymus. Taip būsi saugus ir ramus“ (Vaikiškų dainelių knyga, 68).
Ana kramtė paskutinį tortiljos kąsnį. Tortilja buvo minkšta ir skani. Ana mėgo močiutės pagamintas tortiljas. Jos buvo geriausia pusryčių dalis.
Ana stebėjo, kaip močiutė Abuela plauna indus.
Šis rytas buvo toks pats kaip kiti. Bet vienas dalykas buvo kitoks.
Paprastai Abuela eidavo į turgų pirkti maisto. Bet ne šiandien. Šiandien nebuvo pinigų maistui.
„Ką rytoj valgysime?“ – svarstė Ana.
Tada ji prisiminė. Ji žinojo, kur buvo šiek tiek pinigų! Vakar ji matė, kaip Abuela į baltą skepetaitę įdėjo kelis pesus.
„Abuela, argi pamiršai? Tu turi pinigų maistui.“
„Kokių pinigų?“ – paklausė Abuela.
Ana nubėgo atnešti pinigų. Ji pakratė skepetaitę su monetomis. Dzin! Dzin!
Abuela nusišypsojo. „Tai mūsų dešimtinė, Ana. Tai Jo pinigai.“
„Bet ką rytoj valgysime?“ – paklausė Ana.
„Nesirūpink, – tarė Abuela. – Tikiu, kad Dangiškasis Tėvas mums padės.“
Kitą rytą Abuela iškepė Anai paskutinę kukurūzų tortilją. Tada ji atsisėdo į savo kėdę. Ji siuvinėjo raudonas gėles ant suknelės ir pasakojo apie savo vaikystę. Ji atrodė visai rami.
Tada Ana išgirdo beldimą. Ji nubėgo atidaryti duris.
„Dėdė Pedras!“
„Pajutau, kad turiu judvi aplankyti“, – tarė dėdė Pedras. Jis padėjo ant stalo tris krepšius. Viename buvo kukurūzų miltai tortiljoms. Kitame buvo mėsa. Trečiame buvo šviežios daržovės iš turgaus.
„O mano mielas sūneli, – tarė Abuela. – Aš tau paruošiu skaniausios kukulių sriubos!“
„Tavo sriuba – geriausia pasaulyje“, – tarė dėdė Pedras.
Ana juokėsi ir plojo rankomis.
Tada stabtelėjo. Ji norėjo kai ką žinoti. „Abuela, ar tu žinojai, kad šiandien ateis dėdė Pedras? Ar todėl buvai rami?“
„Ne, – atsakė Abuela. – Kadangi moku dešimtinę, tikiu, kad Dangiškasis Tėvas palaimins mane. Ir Jis palaimino!“
Ana apkabino Abuelą. Ji jautėsi laimingiausia mergaite Meksikoje. Ji ir Abuela pasitikėjo Dangiškuoju Tėvu. Dabar ji laukė, kada galės valgyti skaniosios Abuelos sriubos!