Jis vyskupas?
Autorius gyvena Aidaho valstijoje, JAV.
Kadangi ankstesniais metais buvau mažiau aktyvus narys, mane tuo laiku pažinojusi narė negalėjo patikėti, kad buvau pašauktas tarnauti vyskupu.
Marko Smito iliustracija © 2016
Per kunigystės vykdomojo komiteto susirinkimą mūsų nuolatiniai misionieriai pranešė, kad sutiko narę, kurios nebuvo mūsų apylinkės sąrašuose. Tą vardą iš karto prisiminiau ir pasakiau, kad prieš daugelį metų ji ir aš buvome toje pačioje apylinkėje.
Vienas iš misionierių tarė: „Taip, vyskupe, ji paminėjo tai, ir, regis, labai nustebo, kad jūs vyskupas.“
Paklausiau jų: „Ką ji sakė?“
Jie atsakė, kad ji atrodė labai nustebusi ir tarė: „Jis vyskupas?“
Nusijuokiau ir paaiškinau, kad ši sesuo prieš 30 metų pažinojo mane visiškai kitokį.
Vėliau apmąstydamas šį įvykį pagalvojau, kaip smarkiai mano gyvenimas pasikeitė per tuos 30 su trupučiu metų, kai mano šeima ir aš esame nariai. Daugelį mūsų apylinkės narių pažįstu jau 20 metų ir esu tarnavęs skyriaus prezidentu ir vyskupu, bet nė vienas iš jų manęs nepažinojo prieš 30 metų. Nors kartais, mokydamas apie atgailą ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, papasakoju apie praeities įvykius, dauguma apylinkės narių nežino, kokia neįtikėtina kelionė buvo mano gyvenimas Bažnyčioje.
Mano šeima ir aš buvome supažindinti su Bažnyčia 1979 metų gegužę ir aš iš karto supratau, kad mano vieta čia. Birželio mėnesį buvome pakrikštyti ir iš pradžių visi buvome aktyvūs. Bet netrukus nustojau lankytis ir sugrįžau prie senų įpročių. Niekada neturėjau abejonių dėl Evangelijos ir sugrąžinimo tikrumo, bet nemanau, kad turėjau savybes, kurių reikia norint būti geru Bažnyčios nariu.
1982 metais dėl mano piktnaudžiavimo alkoholiu žmona, kurios tikėjimas niekada nesvyravo, padavė skyrybų prašymą. Tuo metu mano šeima gyveno Oklahomos valstijoje (JAV), bet aš sugrįžau į Ilinojaus valstiją (JAV), kur užaugau. Atsidūriau padėtyje, kai buvau beprarandąs vienintelį man svarbų dalyką – savo šeimą.
Pradėjau ryte ir vakare ant kelių melstis Dievui. Jau nebuvau tikras, kad Jis egzistuoja, o jei egzistuoja, tai turbūt seniai mane užmiršo. Tačiau tris mėnesius atkakliai meldžiausi. Vieną ankstų rytą, kai buvau pasinėręs į maldą, mane apėmė didelis palengvėjimas, ir aš žinojau, kad Dievas gyvas, kad Jis mane pažįsta ir kad Jis mane myli. Taip pat žinojau, kad nebeimsiu nė lašo į burną.
Tą patį vakarą man paskambino žmona ir pranešė, kad ketina man atsiųsti pasirašyti skyrybų dokumentus. Per pokalbį ji staiga tarė: „Tu labai pasikeitei. Nemanau, kad tu kada nors vėl gersi, ir aš pasiruošusi suplėšyti tuos skyrybų dokumentus.“ Mes vėl apsigyvenome kartu ir po dvejų metų ji pagimdė mūsų trečiąjį sūnų.
Gal kam atrodo, kad aš turėjau tapti aktyvus Bažnyčioje, bet esu kietasprandis žmogus. Trumpam sugrįžau ir net gavau Vyresniųjų kvorumo mokytojo pašaukimą. Bet netrukus pajutau, kad netinku mokyti ir vėl tapau neaktyvus.
1991 metais persikėlėme į mažą skyrių. Likus keletui mėnesių iki mūsų jauniausiojo sūnaus aštuntojo gimtadienio mano žmona, Pradinukų organizacijos prezidentė, paklausė jo, kieno rankomis jis norėtų būti pakrikštytas. Žinoma, jis norėjo, kad jį pakrikštytų jo tėtis. Mano žmona pasakė, kad tai mažai tikėtina. Jis nepriėmė tokio atsakymo ir nusprendė suaktyvinti savo tėtį. Jis buvo gana atkaklus ir netrukus aš jau tarnavau kaip skautų vadovas, o vėliau pakrikštijau ir patvirtinau savo sūnų.
Aštuoni mėnesiai po to mano suaktyvinimo buvo kupini įvykių. Mes buvome užantspauduoti kaip šeima Čikagos Ilinojaus šventykloje, o aš vėl buvau pašauktas tarnauti Vyresniųjų kvorumo mokytoju, tik šį kartą to nemečiau. Po to buvau pašauktas tarnauti patarėju skyriaus prezidentūroje, o po penkių mėnesių buvau pašauktas tarnauti skyriaus prezidentu. Pamenu, kad praėjus mėnesiui po pašaukimo, stebėjausi: „Aš esu skyriaus prezidentas?“
Per tuos metus daugeliui sunkumus patiriančių šventųjų sakiau, kad jei aš galiu daryti pažangą Evangelijos kelyje, tai kiekvienas tai gali. Tereikia suprasti tikrąją Gelbėtojo ir Jo Apmokėjimo galią ir imti žingsnis po žingsnio artintis prie Jo.
Būsiu amžinai dėkingas savo žmonai, vaikams ir visiems ištikimiems namų mokytojams, kvorumų vadovams, vyskupams bei kitiems šventiesiems, kurie man rodė tokį nuostabų pavyzdį. Man buvo privilegija tarnauti Viešpačiui ir šventiesiems tuos pastaruosius 20 metų. Mano gyvenimas buvo palaimintas labiau nei anksčiau galėjau įsivaizduoti.