Jaunų suaugusiųjų portretai
Palaiminimų skaičiavimas Madagaskare
Nepaisant politinių neramumų ir ekonominių sunkumų jo šalyje, Solofas pasikliauna palaiminimais, kylančiais iš gyvenimo pagal Evangeliją.
Nuotraukos: viršuje Solofas Ravelojaonas; apačioje © iStock/Thinkstock
Po to, kai jo žmona per pirmą nėštumą patyrė širdį veriantį persileidimą, Solofas Ravelojaona jautė, kad po metų į jų maldas dėl antro nėštumo bus atsakyta. Jis ir jo žmona Hari Martinė dukrelės gimimą laikė vienu didžiausių palaiminimų. Solofas aiškino: „Kadangi prašėme Dievą ir Jis davė ją mums, mes davėme jai vardą, malagasių kalba reiškiantį „Dievo atsakymas“.
Solofas, jaunas vyras iš Madagaskaro, vadovaujasi pažinimu, kad Dievas atsako į maldas ir deramu laiku palaimina ištikimuosius. „Gyvenimas sunkus, – sako Solofas, – o kai žmonės negauna to, ko jie nori, kai kurie pradeda klausinėti: „Kodėl man taip atsitiko?“ Jie gali palikti Bažnyčią ar suabejoti savo tikėjimu Dievu. Bet kai gyvename pagal Evangeliją ir skaitome Raštus, yra lengviau. Kai iš tiesų gyveni pagal Evangeliją, tikrai gali matyti palaiminimus.“
Gyvenant šalyje, kurią vargina tokie rimti sunkumai, kaip baisus skurdas, nestabili vyriausybė, silpna infrastruktūra ir stichinės nelaimės, aišku, kodėl Solofas sako, kad gyvenimas sunkus. Bet jam palaiminimai, kuriuos teikia gyvenimas pagal Evangeliją, atsveria visus sunkumus. „Net negaliu suskaičiuoti palaiminimų, kuriuos gavau gyvendamas pagal Evangeliją“, – sako jis.
Kadangi Bažnyčia Madagaskare palyginti nauja (pirmas skyrius suorganizuotas 1990 metais), Solofas sako, kad labiausiai narystę apsunkina gandai ir netiesa apie Bažnyčią. Solofas sako, kad lygiai taip, kaip Lehio sapne apie gyvybės medį, „žmonės ne visa širdimi priima Evangeliją, nes jiems gėda prieš savo draugus ir baisu, kad juos atstums jų šeima“. Štai kaip Solofas aiškina, kodėl jis kitoks: „Man niekada nebuvo gėda. Aš gyvenu pagal Evangeliją ir visada pasakoju apie ją savo kolegoms, net jei kai kuriems iš jų nelabai įdomu.“ Jis dažnai išsako savo paprastą liudijimą, taip dažnai, kad jo bendradarbiai praminė jį pastoriumi.
Ekonominės ir politinės suirutės sąlygomis Solofas ir Hari Martinė pasikliauna savo šventyklos sandorų palaiminimais (jie susituokė Johanesburgo Pietų Afrikos šventykloje praėjus metams po to, kai užbaigė savo misijas – jis Ugandoje, ji Madagaskare) ir tikėjimu Viešpačiu. „Aš turiu Evangeliją ir tiesiog savo gyvenimą atiduodu į Dievo rankas“, – aiškina Solofas. Jis gali remtis savo tvirtu liudijimu, nes jau įsitikino, kad Dievas atsako.