Vyresnysis Ronaldas A. Resbandas: talentingas vadovas, atsidavęs tėvas
Vyresnysis M. Raselas Balardas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Nuotraukos iš Resbandų šeimos archyvo, nebent nurodyta kitaip
Ronas Resbandas niekada neabejojo, jog tarnaus nuolatinėje misijoje. Atplėšdamas savo pašaukimo voką šis devyniolikmetis tik nekantravo sužinoti, kur tarnaus.
Jis pasakoja: „Mano tėtis vyko į misiją Vokietijoje. Mano vyresnysis brolis vyko į misiją Vokietijoje. Mano būsimas svainis vyko į misiją Vokietijoje. Maniau, kad ir aš vyksiu į Vokietiją.“
Bet Viešpats turėjo kitų planų. Ronas buvo pašauktas į Rytinių valstijų misiją, kurios būstinė yra Niujorke, JAV. Nusivylęs jis nusinešė savo pašaukimą į kambarį, atsiklaupė prie lovos, pasimeldė, nesirinkdamas atsivertė Raštus ir ėmė skaityti:
„Štai, šioje vietovėje, aplinkinėse srityse, aš turiu daug žmonių; ir šios rytinės žemės aplinkinėse srityse bus atvertos veiksmingos durys.
Todėl aš, Viešpats, leidau jums atvykti į šią vietą; nes tai man buvo reikalinga dėl sielų išgelbėjimo“ (DS 100:3–4; kursyvas pridėtas).
Akimirksniu Šventoji Dvasia patvirtino Ronui, kad jo pašaukimas į Rytinių valstijų misiją ne klaida.
„Mano nusivylimas virto pirmu iš daugelio dvasinių Raštų patvirtinimų, jog Viešpats mane siunčia būtent ten, – prisimena jis. – Man tai buvo lemtingas dvasinis patyrimas.“
Jo misija į Rytines valstijas buvo pirmas iš kelių Bažnyčios pašaukimų, nuvedęs jį ten, kur jis niekada nesitikėjo nuvykti. Su kiekvienu – mokytojo, vyskupo, aukštojo patarėjo, misijos prezidento, Septyniasdešimties nario, vyresnio Septyniasdešimčių prezidento ir Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalo – pašaukimu vyresnysis Ronaldas A. Resbandas priimdavo Viešpaties valią ir toliau kliaudavosi Jo Dvasia tarnaudamas Dievo vaikams.
Gimęs iš gerų gimdytojų
Pirmą kartą kalbėdamas kaip Jėzaus Kristaus apaštalas, vyresnysis Resbandas išreiškė nuoširdų dėkingumą už savo protėvius. „Gimiau iš gerų gimdytojų, gyvenančių pagal Evangeliją, – sakė jis, – o jie iš gerų gimdytojų per šešias kartas.“1
Jo motina Verda Anderson Resband buvo mylinti vadovė, puoselėjusi jaunojo Rono meilę Raštams. Jo tėvas Ruilonas Hokinsas Resbandas buvo ištikimas kunigystę turintis vyras, darbštumo pavyzdys.
Gimęs 1951 m. vasario 6 d. Solt Leik Sityje, Jutoje, JAV, Ronaldas A. (Andersonas) Resbandas buvo vienintelis savo tėvų santuokoje gimęs vaikas. Abu jie prieš tai buvo susituokę ir išsituokę, ir Ronas augo prižiūrimas dviejų vyresnių brolių ir vyresnės sesers.
„Jis paveldėjo abiejų mūsų tėvų bruožus, taigi mes visi jį mylėjome, – sako jo sesuo Nensė Šindler. – Ronas niekada neleisdavo mamai ar tėčiui stovėti ar sėdėti vienam šalia kito be jo tarp jų.“
Iš esmės Ronas buvo geras berniukas, bet jis pripažįsta, kad buvo išdykęs.
Jis pasakoja: „Ne kartą mano [Pradinukų organizacijos] mokytojos ateidavo pas mano mamą, kuolo Pradinukų organizacijos prezidentę, ir sakydavo: „Tas Ronis Resbandas – mažas išdykėlis.“ Bet jos niekada nenustojo tikėti manimi. Jos rodydavo man dar daugiau meilės ir visada vėl kviesdavo į klasę.“2
Rono vaikystė sukosi apie Bažnyčią – apylinkės susirinkimai, apylinkės renginiai, apylinkės pietūs ir apylinkės sporto komandos. Kai nebūdavo užimtas Kotonvudo pirmosios apylinkės susirinkimų namuose, jis dirbdavo pavienius darbus, dalyvaudavo skautų veiklose ir leisdavo laiką su draugais. Namuose šeima skaitydavo Raštus, žaisdavo ir dirbdavo ruošos darbus.
„Kas yra darbas, mano tėvas mane mokė savo pavyzdžiu, – sako jis. – Mano mama mokė mane darbo skirdama jį atlikti.“
Rono tėvas dirbo duonvežio vairuotoju. Jis kasdien keldavosi 4 valandą ryto ir grįždavo vėlai vakare. Jo mama likdavo namuose prižiūrėti vaikų. Prie šeimos biudžeto ji prisidėdavo kurdama ir parduodama porcelianines nėriniais puoštas lėles.
Rono įgimtas dar vaikystėje pasireiškęs sugebėjimas vadovauti, paskirstyti ir atlikti darbus vėliau veiksmingai pasitarnavo jam atliekant profesines ir bažnytines pareigas.
„Ronui buvo pavesta nupjauti veją, – pasakoja jo sesuo. – Bet Ronas, kaip Marko Tveno Tomas Sojeris, rasdavo būdų, kaip įtikinti draugus jam padėti.
Pažvelgusi į kiemą pamačiau, kad už jį veją pjauna jo geriausias draugas, – sako Nensė. – Kitą savaitę pjovė kitas jo draugas. Jis tik sėdėjo ant verandos laiptų, juokėsi ir juokavo su jais, kol jie dirbo jo darbą.“
Rono tėvams sunkiai sekėsi aprūpinti šeimą, bet jie turėjo Evangeliją. „Niekada neturėjome daug pinigų, – pasakoja Ronas, – bet tai niekada netrukdė man jaustis laimingam.“
Ištikimi draugai ir vadovai
Augdamas Ronas buvo palaimintas gerais draugais ir patikimais kunigystės vadovais. Vienas iš jų buvo 14 metų jo kuolo prezidentu tarnavęs Džeimsas E. Faustas (1920–2007), kuris vėliau tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorume ir Pirmojoje Prezidentūroje. Rono šeima palaikė draugiškus santykius su prezidentu Faustu ir jo šeima. Vyresnysis Ronaldas A. Resbandas pasakoja: „Jis visada mane prisimindavo kaip vieną iš jo Kotonvudo apylinkės vaikinų, nes jis padėjo mane auklėti.“
Kai prasidėjo paskutiniai vidurinės mokyklos metai, Ronas neturėjo laiko sportui, nes nuolat dirbo, bet rasdavo laiko ištikimoms draugystėms, kurios tęsėsi visą gyvenimą.
„Visada žavėjausi Ronu dėl to, koks jis yra, bet jis nebuvo tobulas“, – sako vaikystės draugas Kreigas Maklieris. Šypsodamasis jis priduria: „Sakiau jam, kad jei jis pateks į dangų, tai ten pateksiu ir aš, nes augdami darėme tuos pačius dalykus.“
1970 metų pradžioje Ronas išvyko į misiją, bet Kreigas ketino atidėti savo misiją iki rudens medžioklės sezono pabaigos. Tada Ronas paskambino jam iš misijos.
„Nežinau, kaip gavo leidimą paskambinti, bet jis mane išbarė, kad nesiveržiu vykti į misiją, – sako brolis Maklieris. – Žinoma, misijos aš neatidėjau.“
Savo misiją Ronas vadina fantastiniu patyrimu. „Viešpats palaimino mane stebuklingais, tikėjimą stiprinančiais patyrimais, – sako jis. – Misija smarkiai paveikė mano dvasinį gyvenimą.“
Dalį savo misijos Ronas praleido Bermudų salose. Jo misijos prezidentas Haroldas Nefis Vilkinsonas ten siųsdavo tik visiškai paklusnius misionierius, nes retai tegalėjo juos aplankyti.
„Mes buvome palikti savo atsakomybei, bet prezidentui nereikėjo dėl mūsų jaudintis, – pasakoja Ronas. – Mes atlikome savo darbą.“
Svajonių mergina iš Delta Fi
1972 metais, baigęs savo misiją, Ronas susirado darbą, rudenį įstojo į Jutos universitetą ir prisijungė prie Delta Fi Kapa klubo grįžusiems misionieriams. Per klubo veiklas jis negalėjo nepastebėti žavios merginos, vardu Melani Tvitčel. Melani buvo viena iš Delta Fi svajonių merginų, kuri padėdavo organizuoti klubo tarnavimo veiklas.
Kaip ir Ronas, Melani buvo kilusi iš aktyvių pastarųjų dienų šventųjų šeimos. Jos tėvas, kadrinis karininkas, ir jos motina nepaisant dažnų persikraustymų niekada nepraleisdavo bažnyčios susirinkimų.
Melani sužavėjo Rono gerumas, mandagumas ir Evangelijos išmanymas. „Pamaniau: jis toks nuostabus vyras, kad nesvarbu, ar jis pakvies mane į pasimatymą. Tiesiog noriu būti geriausia jo draugė.“
Jų ryšiui stiprėjant, Dvasia patvirtino jos nuomonę apie Roną ir jo atsidavimą Viešpačiui. Netrukus jų draugystė peraugo, Melani žodžiais tariant, į „knygos vertą pasakų romaną“.
Vyresnysis Resbandas sako, kad ji buvo tobula porininkė. „Melani prilygo man pagal evangelinį atsidavimą ir paveldą. Mes tapome geriausiais draugais, o tada aš paprašiau jos tekėti už manęs.“
Jie susituokė 1973 m. rugsėjo 4 d. Solt Leik Sičio šventykloje. Jis pasakoja, kad nuo tada jo pasiaukojanti amžinoji porininkė „lyg koks puodžius […] padėjo mane suformuoti į geresnį Jėzaus Kristaus mokinį. Esu palaikomas jos ir mūsų penkių vaikų bei dvidešimt keturių anūkų meilės ir paramos.“3
„Pirmyn“
Tarnaudamas vyresniųjų kvorumo prezidentu susituokusių studentų apylinkėje, Ronas susipažino su Džonu Hantsmenu Vyresniuoju, apylinkės aukštosios tarybos patarėju. Džoną iš karto sužavėjo tai, kaip Ronas vadovauja kvorumui.
„Jo vadovavimo ir organizaciniai sugebėjimai buvo neįtikėtini“, – pasakojo vyresnysis Hantsmenas, kuris tarnavo Septyniasdešimties nariu krašte nuo 1996 iki 2011 metų. „Mane nustebino, kad jaunas universitete studijuojantis vyras taip sugeba vadovauti kvorumui.“
Keletą mėnesių Džonas stebėjo, kaip Ronas vykdydamas kunigystės pareigas verčia idėjas darbais. Kai Džono kompanijoje, kuri vėliau tapo Hantsmeno chemijos korporacija, atsirado laisva rinkodaros vadovo vieta, jis nusprendė, kad Ronas turi reikiamų sugebėjimų, ir pasiūlė jam darbą. Dirbti reikėjo pradėti kitą savaitę Ohajo valstijoje, JAV.
„Pasakiau Melani, kad neketinu mesti universiteto ir kraustytis į kitą vietą, – pasakoja Ronas. – Visą gyvenimą dirbau, kad baigčiau universitetą, ir pagaliau esu arti savo tikslo.“
Melani priminė Ronui, kad jis studijavo tam, kad gautų gerą darbą.
„Ko tu jaudiniesi? – paklausė ji. – Aš moku pakuoti daiktus ir kraustytis. Dariau tai visą savo gyvenimą. Savo mamai galėsi skambinti kiekvieną vakarą. Pirmyn.“
Džono pasitikėjimas Ronu pasiteisino. Džono mokomas Ronas greitai kopė karjeros laiptais augančioje kompanijoje. 1986 metais jis tapo jos prezidentu ir vyriausiu vykdomuoju direktoriumi. Jis daug keliavo kompanijos reikalais – tiek šalyje, tiek už jos ribų. Nors buvo labai užimtas, Ronas stengėsi savaitgaliais būti namuose. Keliaudamas jis kartais pasiimdavo su savimi šeimos narius.
„Kai būdavo namuose, jis tikrai nuteikdavo vaikus taip, kad jie jautėsi ypatingi ir mylimi“, – sako Melani. Kai tik galėdavo, jis lankydavosi jų veiklose ir sporto renginiuose. Dženesa Makperson, viena iš keturių šios poros dukterų, sako, kad jos tėvo bažnytinės pareigos sekmadienį dažnai neleisdavo jam sėdėti su savo šeima per Bažnyčios susirinkimus.
„Mes varžydavomės dėl galimybės sėdėti šalia jo bažnyčioje, nes tai, kad jis su mumis, būdavo tikrai neeilinis įvykis, – sako ji. – Prisimenu, kai įdėjau savo ranką į jo ranką ir pagalvojau: jei tik man pavyks išmokti būti kaip jis – būsiu teisingame kelyje ir tapsiu panašesnė į Gelbėtoją. Jis visada buvo mano didvyris.“
Šios poros sūnus Kristianas brangina šiltus prisiminimus apie „tėvo-sūnaus laiką“. Draugai atsirasdavo ir nutoldavo dėl dažnų šeimos kraustymųsi, „bet mano tėvas visada buvo mano geriausias draugas“, – nors tuo pat metu ir varžovas.
Ar mėtytų kamuolį į krepšį su Kristianu, ar žaistų stalo žaidimą su dukterimis, ar žuvautų su šeima ir draugais, Ronas mėgdavo laimėti.
„Kai augome, jis niekada neleisdavo kitiems laimėti, – sako Kristianas. – Turėjome to nusipelnyti, ir tai mus ugdė. Ši tradicija tęsiama ir su jo mylimais anūkais.“
Per metų metus Rono šeima negalėjo nepastebėti, kaip tarnavimas Bažnyčios vadovu išaukštino jo gebėjimą rodyti meilę ir gailestingumą, reikšti dvasinius jausmus ir įkvėpti kitus stengtis iš visų jėgų. Gimus Rono ir Melani anūkui Pakstonui, šeimai labai padėjo Rono dvasinė stiprybė ir palaikymas.
Pakstonas gimė su retu genetiniu sutrikimu ir kentėjo nuo daugybės sveikatos problemų. Tai buvo fizinis, emocinis ir dvasinis šeimos išbandymas. Vyresnysis Resbandas Pakstono kelionę po gimimo pavadino „ypatingų su amžinybe susijusių pamokų mokymosi lydkrosne“.4
Per trumpą Pakstono trejų metų gyvenimą žemėje – kai klausimų buvo daug, o atsakymų mažai – vyresnysis Resbandas buvo dvasinės stiprybės šaltinis, skatinantis savo šeimą siekti Jėzaus Kristaus apmokėjimo galios.
Išgirdę apie jo naują pašaukimą kai kurie šeimos nariai ir draugai nenustebo. „Tie iš mūsų, kurie pažįsta jį geriausiai, – sako Kristianas, – iškėlė rankas aukščiausiai, kai jis buvo palaikomas kaip apaštalas.“
„Eisiu tarnauti“
1996 metais, būdamas 45-erių, Ronas buvo sėkmingos karjeros pusiaukelėje, kai buvo pašauktas tarnauti Niujorko šiaurinės misijos prezidentu. Kaip senovės apaštalai, jis „tuojau paliko [savo] tinklus“ (Mato 4:20).
„Pašaukimui priimti tereikėjo mikrosekundės“, – sako vyresnysis Resbandas. Jis tarė Viešpačiui: „Kvieti eiti tarnauti, eisiu tarnauti.“
Ronas atsinešė nuostabią patirtį, kurią įgijo savo profesiniame darbe: „Žmonės svarbiau už visa kita.“5 Su šiuo žinojimu ir ištobulintais vadovavimo sugebėjimais jis buvo pasirengęs visą laiką skirti tarnystei Viešpaties karalystėje.
Ronas ir Melani pamatė, kad misionieriškas darbas Niujorke yra ir sunkus ir stiprinantis. Ronas nedelsdamas atsakomybę paskirstė misionieriams – įkvėpė jų atsidavimą ir tuo pat metu juos mokė, ugdė ir pakylėjo.
2000 metais, praėjus vos aštuoniems mėnesiams nuo tada, kai Ronas ir Melani užbaigė savo misiją, Ronas buvo pašauktas tarnauti Septyniasdešimties nariu, o jo pasiruošimas, patirtis ir gausūs talentai laimino Bažnyčią. Kaip Septyniasdešimties narys jis tarnavo patarėju Vidurio Europos krašto prezidentūroje padėdamas prižiūrėti darbą 39-iose šalyse. Nors paliko universitetą daugiau nei prieš 40 metų, jis ir toliau rimtai mokėsi, mielai priimdamas nuolatinius savo vyresnių brolių pamokymus, kai prižiūrėjo Šiaurės Amerikos Vakarų, Šiaurės Vakarų ir tris Jutos kraštus, kai tarnavo vykdomuoju šventyklos departamento direktoriumi, Septyniasdešimčių prezidentūroje, artimai bendradarbiaudamas su Dvylika.
Neseniai vyresnysis Resbandas pastebėjo: „Man didelė garbė ir privilegija būti mažiausiam tarp Dvylikos ir mokytis iš jų visais būdais ir visomis progomis.“6
„Žinau, ką jie žinojo“
Viršuje kairėje: Vendės Kyler nuotrauka; dešinėje: Pastarųjų dienų šventųjų pamokslininkai – pirmieji misionieriai Danijoje, aut. Arnoldas Fribergas (pagal Kristeno Dalsgardo paveikslą, 1856 m.); Danas Džounsas žadina Velsą, aut. Klarkas Kelis Praisas
Vyresniojo Resbando kabineto sienas puošia du paveikslai. Vienas vaizduoja pastarųjų dienų šventųjų misionierius, mokančius šeimą Danijoje šeštame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje. Kitas vaizduoja vieną pirmųjų misionierių – Daną Džounsą, pamokslaujantį nuo šulinio Britų salose. Ant sienos dešinėje pakabinti paveikslai vyresniajam Resbandui primena jo protėvius.
„Tie pirmieji pionieriai atidavė viską, kad gyventų pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją ir savo ainijai paliktų sektiną paveldą“, – liudijo jis.7 Jo tinkamumą naujajam pašaukimui geriausiai parodo tai, kas priešiškumo ir persekiojimo sąlygomis vedė pirmyn vyresniojo Resbando protėvius – tikras liudijimas apie Viešpatį ir Jo darbą.
„Norėdamas atlikti savo naująjį pašaukimą turiu daug ko išmokti, – sako jis. – Dėl to jaučiuosi labai nuolankiai. Bet mano pašaukime yra vienas dalykas, kurį galiu daryti. Galiu liudyti Kristaus vardą visame pasaulyje (žr. DS 107:23). Jis gyvas!“8
Kaip pionierių proanūkis jis priduria: „Jaučiu, ką jie jautė. Žinau, ką jie žinojo.“9
Tai, ko jie tikėjosi iš savo ainijos, yra įkūnyta vyresniojo Resbando gyvenime, mokymuose ir tarnavime. Jis seka jų pavyzdžiu ir gerbia jų palikimą eidamas pirmyn kaip vienas iš ypatingų Viešpaties liudytojų.