Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Nešauk!
Vardas neskelbiamas
Mudu su Bobu sėdėjome policijos automobilyje laukdami kokio nors neteisėtą veiklą išduodančio ženklo. Pasalą surengėme prieš dvi valandas pastebėję automobilį, paminėtą per policijos radijo pranešimą.
Buvome įspėti: „Vyksta ginkluotas apiplėšimas. Du vyrai, abu ginkluoti. Juos ką tik matė oranžiniame automobilyje. Liudytojai sako, kad tie vyrai žiaurūs ir pasiruošę šaudyti.“
Mūsų rajone įvyko daug ginkluotų apiplėšimų, tačiau nepaisant visų mūsų pastangų plėšikai vis pasprukdavo. Lioviausi apie tai galvojęs, nes tamsioje gatvėje pamačiau, kaip iš namo išėjo du žmonės ir įšoko į oranžinį automobilį. Dabar jie važiavo mūsų link.
„Prašau pastiprinimo, – pasakiau per radiją. – Įtariamieji važiuoja į šiaurę nuo mūsų posto.“
Mūsų pastiprinimas, du tyrėjai civiliais drabužiais nežymėtame automobilyje, ėmė važiuoti to automobilio priekyje, o mudu su Bobu sekėme iš paskos. Kai visi trys automobiliai užvažiavo ant tilto, pastiprinimo automobilis staigiai sustojo skersai tilto priešais oranžinį automobilį, o mes sustojome jam iš paskos ir taip užkirtome kelią įtariamiesiems. Jų automobilis beveik iš karto sustojo ir abu įtariamieji pasilenkė savo automobilyje, tad jų nebematėme.
„Išlipkite iš automobilio rankas užsidėję ant galvos!“ – įsakiau išlipęs iš savo automobilio. Niekas neatsiliepė.
Pasirengęs šauti vėl įsakiau: „Išlipkite iš automobilio rankas užsidėję ant galvos! Vykdykite nedelsdami!“
Staiga vairuotojas atsitiesė ir atsisuko į mane. Pamačiau, kad jo rankose sužibo kažkoks nikeliuotas daiktas.
Policininko paruošimas ir sveikas protas liepė man nuspausti gaiduką, kad išgelbėčiau savo gyvybę. Bet nepaisant tos akimirkos įtampos, išgirdau balsą. Tai buvo ramus, bet įsakmus ir galingas balsas: „Nešauk!“
„Galėjau būti bet kurią akimirką pašautas, bet laukiau, kada automobilyje kas nors šaus pirmas. Vairuotojas pakėlė savo rankas prie galvos tarsi laikydamas ginklą, o po to nuleido jas prie juosmens.
„Nė iš vietos!“ Įsakiau ir šokau prie automobilio. „Nejudėt!“
Tą akimirką jaučiausi lyg televizijos seriale… kol nepamačiau, kad mūsų „užkietėję nusikaltėliai“ tėra dvi išsigandusios merginos. Tai, ką palaikiau ginklu, tebuvo saugos diržo sagtis.
Netrukus išsiaiškinome, kad merginos buvo paskolinusios automobilį savo vaikinams. Jos nė nenutuokė, kokie jie žmonės.
„Jau galvojau, kad tau galas, Kalai! – vėliau man sakė Bobas. – Norėjau šauti. Nežinau, kodėl nešoviau.“
Du tyrėjai iš nežymėto automobilio sakė tą patį, nes tik aš girdėjau tą balsą. Žinau, kad tik dangaus jėgos galėjo išgelbėti tas dvi merginas nuo mirties ir keturis policininkus nuo tragiškos klaidos. Šis įvykis įtikino mane, kad Dangiškasis Tėvas gali įsikišti ir įsikiš mūsų labui.