Sukrėtimas, sielvartas ir Dievo planas
Autorė gyvena Albanijoje.
Per labiausiai triuškinantį savo gyvenimo patyrimą suvokiau, kad Dangiškasis Tėvas visada buvo su manimi.
Deivido Kurčio iliustracija
2008 metais vieną ankstų rytą mama mane pažadino ruoštis į mokyklą. Tą rytą jaučiausi tikrai laiminga, bet nežinojau, jog ta diena pavirs baisiausia diena mano gyvenime, diena, kai paskutinį kartą mačiau savo mamą. Tą dieną buvau ne visose pamokose, nes mūsų šeimos draugė paėmė mane ir pasakė, kad mano mama nusižudė. Man tebuvo 12 metų.
Galvojau: „Kaip galėsiu gyventi be savo mamos?“ Ji buvo geriausia mano draugė.
Kelis mėnesius verkiau. Nenorėjau eiti į mokyklą, nes kiti vaikai su manimi elgėsi kitaip ir apgailestavo dėl to, kas man nutiko. Nenutuokiau, ką man daryti. Tik žinojau, kad turiu būti stipri dėl kitų.
Kartą, praėjus penkiems ar šešiems mėnesiams po mamos mirties, rymojau viena prie savo kambario lango, verkiau ir bandžiau suprasti, dėl ko aš esu čia. Staiga galvoje tarsi išgirdau balsą: „Esi mano dukra; neleisiu tau kentėti.“ Žinojau, jog tai buvo Dievas. Bet tai mane nustebino, nes Juo nebetikėjau – maniau, kad Dievas atėmė iš manęs mamą. Nors nežinojau, kodėl Jis tai padarė, pasijutau saugi.
Po trejų metų nuvykau į Romą Italijoje aplankyti savo dėdės. Jis vis kalbėjo apie bažnyčią, kurią lankė. Vieną sekmadienį jis pasiėmė mane su savimi. Visada prisiminsiu, kaip pirmą kartą ėjau link bažnyčios durų ir pajutau Dangiškojo Tėvo meilę įėjusi. Jaučiausi kaip namie.
Pradėjau lankytis bažnyčioje kiekvieną sekmadienį ir kitomis dienomis, kai vykdavo veiklos. Man labai patiko būti su Bažnyčios jaunimu. Su jais jaučiausi laimingesnė. Jie, kaip ir aš, galvojo ir tikėjo tą patį. Po trijų mėnesių mano vasaros atostogos pasibaigė ir aš turėjau grįžti į Albaniją.
Sugrįžusi namo papasakojau savo tėčiui apie patirtus jausmus ir kokia laiminga jaučiausi visą tą laiką. Jam tai nepatiko. Jis pasakė, kad neleis man eiti į bažnyčią ir daugiau sužinoti apie ją. Taigi trejus metus turėjau būti kantri, kol man sukako 18 metų. Tada galėjau pati spręsti ir pasikrikštyti.
Per tą laiką man teko laimė susipažinti su daugybe žmonių, kurie man pasakojo, ką jie sekmadienį sužinojo bažnyčioje. Viena tų žmonių buvo Stefanija. Kai mano dėdė prisijungė prie Bažnyčios, ji gyveno Italijoje, bet vėliau sugrįžo namo į Jungtines Valstijas. Dėdė manė, kad mums vertėtų susirašinėti, tad aš ją pridėjau prie savo draugų „Facebook’e“.
Nors niekada nebuvome susitikusios, visada būsiu jai dėkinga už tai, kad padėjo man ugdyti savo tikėjimą ir daugiau sužinoti apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Ji man rašė beveik kiekvieną sekmadienį, pasakojo viską, ką išmoko bažnyčioje, ir atsakydavo į mano klausimus. Ji man buvo nuostabi draugė.
Galiausiai, po kelerių metų kantraus laukimo, aš pasikrikštijau dviem dienoms tepraėjus po 18-ojo mano gimtadienio. Ir netrukus džiaugsmu, kurį jaučiau tą dieną, dalinsiuosi su savo mama, nes pasikrikštysiu už ją. Žinau, kad ji didžiuosis dėl to, kokį gyvenimą pasirinkau.
Jaučiuosi laiminama Dangiškojo Tėvo, nes Jis visada buvo su manimi įvairiausiais būdais. Tiesiog turėjau laukti ir būti kantri, nes Jis buvo paruošęs man planą. Jis stiprina mane, kad galėčiau įveikti visus sunkumus, su kuriais susiduriu. Jis visada padėdavo man tapti laimingesnei.