Mūsų Amžinojo Tėvo dukros

Pamaldžiai išnagrinėkite šią medžiagą ir stenkitės suvokti, ką reikia aptarti. Kaip dokumento „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ supratimas sustiprins jūsų tikėjimą Dievu ir palaimins tas, kuriomis rūpinatės per lankomąjį mokymą? Daugiau informacijos ieškokite tinklalapyje reliefsociety.lds.org.

Paramos bendrijos ženklas — Tikėjimas, šeima, parama

Šventuosiuose Raštuose rašoma, kad esame „dieviškos giminės“ (ApD 17:29). Į Emą Smit, pranašo Džozefo Smito žmoną, Dievas kreipėsi žodžiais „mano dukra“ (DS 25:1). Pareiškime apie šeimą rašoma, kad kiekvienas esame „mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra“¹.

„[Ikimirtingajame gyvenime] sužinojome apie savo amžiną moterų tapatybę, – sakė Kerolė M. Styvens, pirmoji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje. –

Tai, kad tapome mirtingos ir atėjome į žemę, tų tiesų nekeičia.“²

„Jūsų Dangiškasis Tėvas žino jūsų vardą ir žino jūsų aplinkybes, – sakė vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – Jis girdi jūsų maldas. Jis žino jūsų viltis ir svajones, jūsų baimes ir nusivylimus.“³

„Kiekviena priklausome Dievo šeimai ir esame jai svarbios, – sakė sesuo Styvens. – Visos žemiškos šeimos yra skirtingos. Nors ir iš visų jėgų stengiamės sukurti stiprias tradicines šeimas, narystė Dievo šeimoje nepriklauso nuo statuso – vedybinio statuso, tėvystės statuso, finansinio statuso, socialinio statuso ar net statuso arba būsenos, kurią paskelbiame socialiniuose tinkluose.“⁴

Papildomos Raštų ištraukos

Jeremijo 1:5; Romiečiams 8:16; Doktrinos ir Sandorų 76:23–24

Iš mūsų istorijos

Savo pasakojime apie Pirmąjį regėjimą⁵ pranašas Džozefas Smitas patvirtina daug tiesų, įskaitant tą, kad Dangiškasis Tėvas žino mūsų vardus.

Jaunasis Džozefas stengėsi sužinoti, prie kurios bažnyčios prisijungti, ir rado nurodymą Jokūbo laiško pirmo skyriaus penktoje eilutėje. Džozefas nusprendė klausti Dievą.

1820 metais vieną pavasario rytą jis nuėjo į giraitę melstis. Vos jam pradėjus melstis, jį sugriebė kažkokia tamsi jėga. Apie tai jis rašė:

„Kaip tik šią didžiulės baimės akimirką tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.

Vos tik jis pasirodė, susivokiau esąs išvaduotas iš to priešo, kuris buvo mane sukaustęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefas Smitas – Istorija, 1:16–17.)