Dvasinis stabilumas: statykime neskęstantį laivą

Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Iš Brigamo Jango universiteto dvasinės valandėlės, įvykusios 2014 m. rugsėjo 16 d. Visą anglišką tekstą galite rasti tinklalapyje speeches.byu.edu.

Mums reikia pakankamo dvasinio stabilumo, kad galėtume sėkmingai plaukti per žemiškąjį gyvenimą ir saugiai sugrįžti į savo dangiškus namus.

17 amžiuje Švedijos karalius Gustavas II Adolfas, įsakė pastatyti karo laivą, kuris vadintųsi Vaza. Laivui buvo negailėta medžiagų, pavyzdžiui, ąžuolo medienos, iš kurios tas laivas pastatytas. Gustavas Adolfas atidžiai prižiūrėjo statybą, stengdamasis užtikrinti, kad Vaza visiškai atitiktų jo lūkesčius.

Prasidėjus statyboms, Gustavas Adolfas įsakė, kad Vaza būtų padarytas ilgesnis. Kadangi skersinės sijos (špangautai) iš brangaus ąžuolo jau buvo pagamintos, karalius nurodė statytojams padidinti laivo ilgį nedidinant jo pločio. Nors laivo statytojai žinojo, kad tai darydami jie sumenkintų Vazos tinkamumą plaukioti jūra, jie nesiryžo pasakyti karaliui to, ko, kaip jie žinojo, jis nenorėjo girdėti. Jie nusileido. Gustavas Adolfas taip pat reikalavo, kad šiame laive būtų ne vienas, kaip įprasta, patrankų denis, o trys, ir sunkiausios patrankos būtų išdėstytos viršutiniame denyje. Vėl, nepaisydami savo geresnio išmanymo, statytojai sutiko.

1628 m. rugpjūčio 10 dieną Vaza pradėjo savo pirmą kelionę. Vazai išplaukus iš uosto jo bures įtempė stiprus šoninis vėjas ir laivas ėmė svirti. Netrukus „jis tiek pasviro, kad per patrankų angas ėmė plūsti vanduo ir laivas lėtai nugrimzdo į dugną su pakeltomis burėmis, vėliavomis ir viskuo“.¹ Vaza tenuplaukė apie 1280 metrų.

Gustavo Adolfo noras turėti įspūdingą savo didybės simbolį sužlugdė statybą laivo, galėjusio būti didingu buriniu laivu, galingiausiu tų laikų karo laivu. Statytojų nenoras pasakyti tiesą, jų baimė užsitraukti karaliaus nemalonę, atėmė iš karaliaus galimybę pasinaudoti jų žiniomis ir įžvalga. Visi jie pamiršo to projekto tikslus – apsaugoti Švediją ir pagerinti jos tarptautinę padėtį. Laivas, pastatytas bandant prieštarauti fizikos dėsniams, yra laivas, kuris neplaukia.

Kad galėtume sėkmingai plaukti per žemiškąjį gyvenimą, mums reikia pakankamo dvasinio stabilumo, kad atsilaikytume prieš šoninius vėjus ir sroves, kad galėtume manevruoti ir saugiai sugrįžti į savo dangiškus namus. Yra dalykų, kuriuos galime padaryti, kad padidintume savo dvasinį stabilumą. Aš aptarsiu keturis.

Paklusnumas Dievo įsakymams

Pirmas yra paklusnumas Dievo įsakymams. Kaip Vaza turėjo paklusti fizikos dėsniams, taip mes turime paklusti dvasiniams dėsniams. Išimties nėra nė vienam. Turime paklusti tiems dvasiniams dėsniams, kuriuos vadiname Dievo įsakymais.

Fizikinių dėsnių paisymas konstruojant laivą gal Gustavui Adolfui ir atrodė suvaržymas, bet Vaza nebūtų nuskendęs net nepradėjęs savo misijos, jei būtų statomas pagal šiuos dėsnius. Atvirkščiai, jis būtų laisvas ir gebantis atlikti viską, kam buvo skirtas.

Taip ir paklusnumas dvasiniams Dievo dėsniams saugo mūsų laisvę ir gebėjimą pasiekti savo potencialą. Įsakymai skirti ne suvaržyti mus. Tiesą sakant, paklusnumas jiems veda į didesnį dvasinį stabilumą ir ilgalaikę laimę.

Paklusnumas yra mūsų pasirinkimas. Jėzus pasakė: „Štai, aš daviau jums įsakymus; todėl vykdykite mano įsakymus“ (3 Nefio 15:10). Tai taip paprasta. Nuspręskite tai daryti. Dabar pat nuspręskite būti visiškai paklusnūs. Jokia kita priemonė taip nepadidins dvasinio stabilumo. Jokia kita priemonė nesuteiks tiek laisvės įvykdyti savo gyvenimo misiją.

Patarimų klausymas ir įsipareigojimas mokytis visą gyvenimą

Antra, turime skirti dėmesį ir atidžiai klausyti patarimų, gaunamų iš patikimų šaltinių, ir įsipareigoti mokytis visą gyvenimą.

Viena iš mokymosi vilkduobių yra arogancija, kuri gali mus užvaldyti, kai manome, kad žinome tiek daug, jog nebėra ko mokytis. Visi esame matę tokių žmonių, kurie įsitikinę savo protingumu. Tokį „viską žinantį“ žmogų tikrai sunku mokyti.

Turėdamas tai omenyje ir trokšdamas mokytis visą gyvenimą prezidentas Henris B. Airingas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, sakė: „Aš vis dar esu vaikas, kuris turi daug ko išmokti. Dauguma žmonių gali mane ko nors išmokyti.“² Pašaukdamas mane tarnauti visuotiniu įgaliotiniu prezidentas Airingas davė man svarbią pamoką. Jis sakė, kad girdėdamas jau girdėtą istoriją ar jam puikiai žinomą Raštų ištrauką, jis klausia savęs: „Kodėl Viešpats tai pabrėžia man?“ ir „Ko dar turiu išmokti iš tos istorijos ar Raštų ištraukos?“ Norėdami padidinti savo dvasinį stabilumą, būsime pasiryžę mokytis ir nuolankiai priimti patarimus, kad ir koks būtų mūsų amžius ar patirtis.

Tai mūsų pasirinkimas. Galime išklausyti ir priimti patarimus tėvų, patikimų draugų ir Bažnyčios vadovų – ypač tų, kuriuos palaikome kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus, – arba ne. Galime stengtis mokytis visą gyvenimą, arba ne. Galime didinti savo dvasinį stabilumą, arba ne. Jei nedidinsime savo dvasinio stabilumo, tapsime kaip Vaza – laivas, kuris netinka plaukioti.

Tarnavimas kitiems

Trečia, mūsų dvasinį stabilumą didina altruizmas, rūpinimasis kitais ir tarnavimas jiems.

Kai dėmesį sutelkiame į kitus, į pagalbą Dangiškojo Tėvo vaikams, aiškiau matosi amžinybė. Pastebėjau, kad daug lengviau gaunu įkvėpimą melsdamasis, kad sužinočiau, kaip galėčiau padėti kitiems, nei melsdamasis vien dėl savęs.

Mums gali atrodyti, kad kada nors ateityje bus palankesnės sąlygos padėti. Iš tikrųjų padėti turime dabar. Klystame manydami, kad palankesnės sąlygos padėti bus tada, kai turėsime daugiau laiko, pinigų ar kitko, kad tarnautume kitiems. Nepriklausomai nuo aplinkybių turime pasirinkimą. Padėsime kitiems ar ne? Pasirinkdami nepadėti tiems, kuriems to reikia, neišlaikome svarbaus žemiškojo gyvenimo išbandymo. O padėdami didiname savo dvasinį stabilumą.

Remkimės Jėzumi Kristumi

Pagaliau ketvirta ir svarbiausia: mūsų dvasinis stabilumas didėja tiek, kiek remiamės Jėzumi Kristumi.

Be Kristaus esame genami kaip bangų blaškomas laivas. Neturime galios, nes be Jo mes kaip be burių. Esame nestabilūs, ypač audrų metu, nes be Jo mes kaip be inkaro. Nesilaikome kurso ar tikslo, nes be Jo esame kaip be vairo. Turime remtis Kristumi.

Kad būtume pasiruošę, galėtume drąsiai sutikti ir atlaikyti gyvenimo šoninius vėjus bei sroves, turime laikytis Dievo įsakymų, tapti nuolankūs, uolūs ir nusprendę mokytis visą gyvenimą; tarnauti kitiems ir savo gyvenimą pagrįsti Jėzumi Kristumi. Tai darydami padidinsime savo dvasinį stabilumą. Tada galėsime sugrįžti į saugų uostą, įvykdę savo paskirtį, – ne taip kaip Vaza.