Vadovavimas Viešpaties būdu

„Aš mokau juos teisingų principų, o jie valdo save patys.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Tuo metu, kai šventieji Kirtlande pradėjo dirbti ir aukotis, kad pastatytų ten šventyklą, šventieji Džeksono apygardoje, Misūrio valst., susidūrė su nuožmiu persekiojimu. Vis gausesnėms Bažnyčios narių grupėms keliantis į Misūrį, iškilo nesutarimai su ten gyvenusiais naujakuriais. Misūriečiai baiminosi prarasti politinę kontrolę, jiems kėlė įtarimą nepažįstami religiniai Bažnyčios narių įsitikinimai, ir jiems taip pat nepatiko, kad šventieji linkę prekiauti tik tarp savęs. Nedorėlių gaujos vis nuožmiau persekiojo šventuosius ir 1833 metų lapkritį išvarė juos iš jų namų. Palikę didžiąją dalį savo galvijų ir daiktų, šventieji pasitraukė į šiaurę, pirmiausia į Klėjaus apygardą, Misūrio valst., kur rado laikiną prieglobstį.

Pranašą Džozefą Smitą, kuris gyveno Kirtlande, giliai sukrėtė šventųjų kentėjimai Misūryje, ir jis norėjo jiems padėti. 1834 metų vasarį Viešpats apreiškė jam, kad jis turi suorganizuoti šventųjų grupę žygiuoti į Džeksono apygardą. Ši grupė, pavadinta Sionės stovykla, turėjo padėti atgauti žemes ir nuosavybę, neteisėtai atimtas iš Bažnyčios narių. (Žr. DS 103:21–40.) Stovykla buvo oficialiai suorganizuota 1834 m. gegužės 6 d., ir galiausiai joje buvo virš 200 žmonių. Žygio dalyviai, kurie buvo ginkluoti ir suorganizuoti kaip karinis dalinys, priartėjo prie Džeksono apygardos birželio viduryje, nukeliavę virš 1500 kilometrų.

Stovyklos nariai kiekvieną dieną nueidavo didelius atstumus, dažnai nepakeliamame karštyje, turėdami tenkintis prastu maistu ir vandeniu. Būdami kartu daugelį savaičių nuovargio ir alkio sąlygomis, kai kurie vyrai ėmė kivirčytis tarpusavyje ir kritikuoti pranašą.

Nepaisant visų šio pavojingo ir sunkaus žygio problemų, kasdien vesdamas stovyklos narius pirmyn Džozefas Smitas mokė juos svarbių vadovavimo principų. Vilfordas Vudrufas, Sionės stovyklos narys, kuris vėliau tapo ketvirtuoju Bažnyčios prezidentu, sakė: „Mes įgijome patirties, kokios nebūtume įgiję jokiu kitu būdu. Mums teko privilegija matyti pranašo veidą, keliauti su juo 1000 mylių ir stebėti Dievo Dvasios darbus per jį, Jėzaus Kristaus apreiškimus jam bei tų apreiškimų išsipildymą.“¹

Kai stovykla atvyko į Misūrį, jie pradėjo derybas su valstybės pareigūnais, bet šie bandymai taikiai išspręsti problemą buvo nesėkmingi. Kai ginkluotas susirėmimas atrodė neišvengiamas, pranašas meldėsi prašydamas vadovavimo ir 1834 metų birželio 22 d. gavo apreiškimą išformuoti stovyklą ir paskelbti, kad tuo metu Sionė negali būti išpirkta (žr. DS 105). Dėl stovyklos narių Viešpats sakė: „Aš išgirdau jų maldas ir priimsiu jų atnašą; ir man reikalinga, kad jie būtų atvesti taip toli, jų tikėjimui išmėginti.“ (DS 105:19.)

Sionės stovykla nepasiekė savo politinių tikslų, bet atnešė ilgalaikius dvasinius rezultatus. 1835 m. vasarį, kai pranašas organizavo Dvylikos Apaštalų Kvorumą ir Septyniasdešimties kvorumą, devyni iš dvylikos apaštalų ir visi Septyniasdešimties kvorumo nariai buvo tarnavę Sionės stovykloje. Kaip pasakojo Džozefas Jangas, vienas iš pirmųjų Septyniasdešimties kvorumo narių, šių brolių grupei pranašas paaiškino: „Dievas nenorėjo, kad jūs kovotumėt. Jis negalėjo suorganizuoti savo karalystės su dvylika vyrų, kurie atvertų Evangelijos duris žemės tautoms, ir su septyniasdešimčia jų vadovaujamų vyrų, sekančių jų pėdomis, nepaėmęs jų iš grupės vyrų, kurie atnašavo savo gyvybes ir kurie sudėjo tokias pat dideles aukas, kaip Abraomas.“²

Būtent Sionės stovykloje Brigamas Jangas, Džonas Teiloras, Vilfordas Vudrufas ir kiti gavo praktinį paruošimą, įgalinusį juos 1839 m. vesti šventuosius nuo Misūrio iki Ilinojaus ir vėliau į Druskos ežero slėnį. Iš savo patirties su pranašu šie broliai išmoko vadovauti Viešpaties būdu.

Džozefo Smito mokymai

Vadovai moko teisingų principų ir padeda savo vadovaujamiems žmonėms valdyti save patiems.

Džonas Teiloras, trečiasis Bažnyčios prezidentas, pasakojo: „Prieš keletą metų Navū mieste man girdint vienas džentelmenas, vyriausybės narys, paklausė Džozefą Smitą, kaip jam pavyksta valdyti tokią daugybę žmonių ir išlaikyti tokią tobulą tvarką, kartu pažymėdamas, kad jiems niekur kitur nepavyksta tai padaryti. Ponas Smitas atsakė, kad tai padaryti buvo labai paprasta. „Kaip? – paklausė tas džentelmenas, – mums tai labai sunkiai sekasi.“ Ponas Smitas atsakė: „Aš mokau juos teisingų principų, o jie valdo save patys.“³

Brigamas Jangas, antrasis Bažnyčios prezidentas, pasakojo: „Džentelmenai, atvykdavę pamatyti Džozefo Smito ir jo žmonių, daugybę kartų klausė: „Kaip jums pavyksta taip lengvai valdyti savo žmones? Atrodo, kad jie daro tik tai, ką jūs sakote; kaip jums pavyksta taip lengvai juos valdyti?“ Jis atsakydavo: „Aš iš viso jų nevaldau. Viešpats apreiškė iš dangaus tam tikrus principus, pagal kuriuos turime gyventi šiomis paskutinėmis dienomis. Artėja laikas, kai Viešpats ketina išrinkti savo žmones iš nelabųjų, ir Jis ketina sutrumpinti savo darbą teisume; ir tų Jo apreikštų principų aš mokau žmones, o jie stengiasi gyventi pagal juos ir patys valdo save.“⁴

Atsakydamas į kaltinimą, neva jis siekia valdyti žmones, Džozefas Smitas sakė: „Kas dėl neva mano turimos galios valdyti žmonių protus pasakysiu, kad tai vyksta dėl tiesos galios, glūdinčios doktrinose, kurias, būdamas įrankis Dievo rankose, perdaviau jiems, o ne dėl kokios nors prievartos iš mano pusės… Aš klausiu: ar kada nors naudojau kokią nors prievartą kokio nors žmogaus atžvilgiu? Argi aš nepalikau jam teisės netikėti bet kuria mano paskelbta doktrina, jei jam taip atrodė tinkama? Kodėl mano priešai nepuola doktrinos? Jie negali to padaryti: tai yra tiesa, ir joks žmogus negali jos paneigti.“⁵

„Brolis, dirbantis laikraščio St. Louis Gazette redakcijoje… norėjo sužinoti, kaip aš įgijau tiek daug galios… Aš atsakiau jam, kad galią įgijau pagal tiesos ir doros principus, kurie tebegyvuos, kai aš jau būsiu miręs ir išnykęs.“⁶

Vadovai jiems būtiną išmintį gauna iš Dvasios ir pripažįsta gautus Viešpaties palaiminimus.

Kad galėtų mokyti ir vadovauti Dievo žmonėms, Dievo žmogus turi būti apdovanotas išmintimi, pažinimu ir supratimu.“⁷

Džozefas Smitas rašė Dvylikos Kvorumui ir kitiems kunigystės vadovams, tarnaujantiems misionieriais Didžiojoje Britanijoje: „Pagal tai, kiek buvau informuotas apie jūsų veiksmus, galiu pasakyti, kad esu visiškai patenkintas jų išmintingumu ir nė kiek neabejoju, kad jums vadovavo Viešpaties Dvasia; ir tai man patvirtina, kad buvote nuolankūs ir jūsų paskatos buvo savo artimųjų gelbėjimas, o ne garbėtroška ir savanaudiškumas. Kol šventieji rodys tokį nusistatymą, jų patarimai bus patvirtinami, o jų pastangos vainikuotos sėkme.

Yra daug svarbių klausimų, dėl kurių prašote patarimo, bet manau, kad puikiai juos išspręsite patys, kadangi geriau žinote vietines aplinkybes nei aš; o aš labai pasitikiu jūsų jungtine išmintimi…

Mylimi broliai, jūs turite šiek tiek žinoti, ką aš jaučiu, kai mąstau apie didį dabar vykstantį darbą ir mano ryšį su juo, kai jis plinta į tolimas šalis, ir į jį įsijungia tūkstančiai žmonių. Šiek tiek suvokiu savo atsakomybę ir kaip man reikia paramos bei išminties iš aukštybių, kad galėčiau mokyti šiuos žmones, kurie dabar tampa didžia liaudimi, teisumo principų ir vadovauti jiems pagal Dangaus valią, kad jie būtų ištobulinti ir paruošti susitikti su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kai Jis apsireikš su didele šlove. Ar galiu tikėtis jūsų maldų ir visų mano brolių ir seserų Anglijoje (kuriuos myliu, nors dar nemačiau) maldų mūsų Dangiškajam Tėvui dėl manęs, kad galėčiau išvengti visų Šėtono gudrybių, įveikti visus sunkumus ir atvesti šią liaudį džiūgauti tomis palaimomis, kurios laikomos teisiesiems? Prašau jus to Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“⁸

1833 m. pranašas ir Bažnyčios vadovai rašė nariams Tompsone, Ohajo valst., kad jiems pirmininkauti paskirtas brolis Selmonas Džy: „Vadovauti jums ir mokyti dieviškumo dalykų paskyrėme mūsų mylimą brolį Selmoną Džy, kuriuo labai pasitikime, manome, kad ir jūs taip pat. Todėl sakome jums, taip, ne tik mes, bet ir Viešpats, kad priimtumėte jį kaip tokį, žinodami, kad Viešpats paskyrė jį šion pareigybėn jūsų labui, palaikydami jį maldomis, nuolat melsdamiesi už jį, kad jam būtų suteikta išmintis ir supratimas Viešpačiui pažinti, idant per jį galėtumėte būti saugomi nuo piktųjų dvasių, visokių kivirčų ir susiskaldymų bei augtumėte malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu…

Galiausiai, broliai, melskitės už mus, kad galėtume vykdyti darbą, į kurį esame pašaukti, kad galėtumėte džiūgauti paslėptais Dievo dalykais, netgi pilnatve.“⁹

Grupei kunigystės vadovų pranašas davė tokį patarimą, kuriuo jie galėtų vadovautis diskutuodami: „Kiekvienas turi kalbėti pagal eilę, savo vietoje ir savo laiku, kad visame būtų tobula tvarka;… ir kiekvienas turi būti tikras, kad gali išlieti šviesos tuo klausimu, o ne paskleisti tamsą; … tai gali padaryti vyrai, kurie atsidėję studijuoja mintis ir valią Viešpaties, kurio Dvasia visada apreiškia ir parodo tiesą supratimui visų tų, kurie yra Dvasioje.“¹⁰

„Kai Dvylika ar kiti liudytojai stoja priešais žemės minias ir pamokslauja su galia ir demonstruodami Dievo Dvasią, o žmonės lieka apstulbinti ir sugluminti doktrinos ir sako: „Tas žmogus pasakė galingą kalbą, nuostabų pamokslą“, tas žmogus ar žmonės težiūri, kad nepriskirtų tos šlovės sau, bet težiūri, kad būtų nuolankūs ir atiduotų gyrių ir šlovę Dievui ir Avinėliui; nes būtent šventosios kunigystės ir Šventosios Dvasios galia jie gali taip kalbėti. O žmogau, argi nesi tik dulkė? Ir iš kur gauni savo galią ir palaiminimus, jei ne iš Dievo?“¹¹

Viešpaties karalystės vadovai myli tuos, kuriems tarnauja.

„Man tampant vyresniam, mano širdis darosi vis švelnesnė jums. Aš visada pasiruošęs atsisakyti visko, kas neteisinga, nes noriu, kad šių žmonių vadovas būtų doras. Aš išlaisvinau jūsų protus, atskleisdamas jums Kristaus Jėzaus tiesas… Mano širdyje tik geri jausmai.“¹²

„Sektų kunigai dėl manęs šaukia suglumę: „Kodėl šis plepys pelno tiek daug pasekėjų ir išlaiko juos?“ Aš atsakau: todėl, kad mano principas – meilė. Viskas, ką aš galiu pasiūlyti pasauliui, – tai gera širdis ir geros rankos.“¹³

Likus keletui dienų iki įkalinimo Karteidžo kalėjime, pranašas išsakė savo meilę šventiesiems: „Dievas išbandė jus. Jūs – gera liaudis. Todėl myliu jus visa širdimi. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti [žr. Jono 15:13]. Jūs buvote su manimi sunkią valandą, ir aš pasiruošęs paaukoti savo gyvybę, kad apsaugočiau jus.“¹⁴

Viešpaties karalystės vadovai moko savo tarnavimu ir pavyzdžiu.

Sionės stovyklos nariai, bendraudami su Džozefu Smitu žygyje iš Kirtlando, Ohajo valst., į Misūrį, išmoko daug vadovavimo principų. Sionės stovyklos narys Džordžas A. Smitas pasakojo: „Pranašas Džozefas lygiai su visais nešė visus kelionės vargus. Be to, kad rūpinosi stovyklos aprūpinimu ir pirmininkavo jai, jis daugumą laiko ėjo pėsčiomis, ir jo kojos, kaip ir kitų, buvo visos pūslėtos, kruvinos ir skaudančios, kas buvo visiškai natūralu per dieną nužygiuojant 40–65 kilometrus karštu metų laiku. Bet per visą kelionę jis nė karto nemurmėjo ir nesiskundė, kai tuo tarpu dauguma stovyklos vyrų skundėsi jam skaudančiais kojų pirštais, nutrintomis kojomis, ilgu žygiavimu, skurdžiu maistu, prasta duona, netikusiais kukurūzų paplotėliais, sugedusiu sviestu, prarūgusiu medumi, kirmėlėtu bekonu bei sūriu ir t.t. Buvo tokių vyrų, kurie net šuniui juos aplojus murmėtų prieš Džozefą. Jei jiems tekdavo apsistoti vietovėje, kur buvo prastas vanduo, tai nedaug tetrūkdavo iki maišto. Tačiau mes buvome Sionės stovykla, nors daugelis mūsų buvo nepamaldūs, nedėmesingi, nerūpestingi, neatidūs, kvaili ar velniški ir to nesuvokėme. Džozefas turėjo mus kęsti ir mokyti, kaip vaikus. Tačiau stovykloje buvo ir daug tokių, kurie niekada nemurmėjo ir kurie visada buvo pasiruošę ir pasiryžę padaryti tai, ko norėjo mūsų vadovas.“¹⁵

Žemiau pateikiamos ištraukos iš pranašo dienoraščio, datuotos 1834 m. gegužės mėn.: „Kiekvieną vakarą prieš eidami gulti, suskambėjus trimitui mes klaupdavomės prie savo palapinių ir atnašaudavome savo padėkos maldas bei maldavimus; ir pagal rytinio trimito garsą apie ketvirtą valandą kiekvienas vėl klaupdavosi priešais Viešpatį, maldaudamas Jo palaimų tai dienai.“¹⁶

1834 m. gegužės 27 d.: „Nepaisant to, kad mūsų priešai nuolat grasino panaudoti jėgą, mes nebijojome ir nedelsėme vykdyti savo žygio, nes Dievas buvo su mumis ir Jo angelai ėjo priešais mus, ir mūsų mažosios grupės tikėjimas buvo nepajudinamas. Mes žinome, kad angelai buvo mūsų bendražygiai, nes matėme juos.“¹⁷

1834 m. gegužės 29 d.: „Sužinojau, kad daliai mano bendražygių buvo patiekta apkartusi duona, kai tuo tarpu aš iš to paties virėjo gavau saldžią duoną. Aš papeikiau brolį Zebedį Koltriną už tokį šališkumą, nes norėjau, kad mano broliai maitintųsi taip pat gerai kaip ir aš.“¹⁸

Džonas M. Čidesteris, Sionės stovyklos narys, pasakojo: „Žygiuodama per Indianos valstiją Sionės stovykla turėjo kirsti klampias pelkes; todėl turėjome prie vežimų pririšti virves, kad padėtume jiems pervažiuoti, ir pranašas pirmasis basomis traukė virvę. Tai buvo būdinga jam visomis sunkiomis akimirkomis.

Nesustodami pailsėti ar pavalgyti nukeliavome keturiasdešimt kilometrų, kol pasiekėme [Vakendos] upę. Buvome priversti keltis per tą upę plaustu; ir kitoje pusėje radome puikią vietą stovyklai, kas sukėlė džiaugsmą pavargusiems ir alkaniems vyrams. Tačiau pasiekęs tą vietą pranašas pasakė Stovyklai, kad jaučia raginimą keliauti toliau ir pakvietė brolius sekti jį.

Tai stovykloje sukėlė skilimą. Laimanas Vaitas ir kiti iš pradžių atsisakė sekti paskui pranašą, bet galiausiai pasivijo jo grupę. Vėliau paaiškėjo, kad pranašo sprendimas keliauti dar apie 11 kilometrų buvo įkvėptas. Mums buvo pranešta, kad apie 13 kilometrų nuo tos vietos, kur persikėlėme per upę, buvo organizuojama vyrų grupė, kad pultų mus tą naktį.“¹⁹

Sionės stovyklos žygio metu kai kurie dalyviai murmėjo ir skundėsi. Pranašas išbarė juos ir įspėjo, kad, jeigu jie neatgailaus, įvyks nelaimė. Nors kai kurie paklausė jo patarimo, kiti ir toliau murmėjo. Netrukus kilo choleros proveržis, ir kai kurie stovyklos nariai mirė. Orsonas Haidas, kuris vėliau tarnavo Dvylikos Kvorume, pasakojo: „Ar pranašas nustojo rūpintis stovyklos gerove? Ar jis tapo abejingas savo draugams jų bausmės ir sielvarto valandą? Ar jis tapo jų priešu dėl to, kad pasakė jiems nemalonius dalykus? Ne! Jo širdis verkė iš gailesčio, jo širdis degė meile, užuojauta ir gerumu; ir kaip atsidavęs draugas sunkią valandą jis pats uoliai ir ištikimai tarnavo ligoniams ir mirštantiesiems bei padėjo laidoti mirusiuosius. Kiekvienas jo poelgis šio rūstaus išbandymo metu dar kartą parodė stovyklai, kad, nepaisant visų jų ydų, jis vis tiek myli juos.“²⁰

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Perskaitykite pirmąją 274 puslapio pastraipą. Kuo jums patinka pranašo Džozefo Smito požiūris į vadovavimą? Kaip, jūsų manymu, dauguma žmonių atsako į tokį vadovavimą?
Peržvelkite pranašo mokymą apie tai, kad vadovai turi semtis išminties iš Dvasios (275–277 p.). Kas gali padėti vadovams gauti jiems reikalingos išminties?
Peržvelkite antrąją 275 puslapio pastraipą. Kodėl nuolankumas ir nesavanaudiškumas yra būtinos vadovų savybės? Kokiomis dar savybėmis, jūsų manymu, turi pasižymėti vadovai?
Džozefas Smitas atvirai kalbėjo apie savo meilę ir švelnius jausmus šventiesiems (277 p.). Kaip sužinote, kad vadovas iš tikrųjų myli jus? Kada buvote palaiminti per vadovo meilę?
Išstudijuokite medžiagą apie Sionės stovyklą, pateiktą 271–273 ir 277–279 puslapiuose. Kokias vadovo savybes pademonstravo pranašas?
Pagalvokite apie vadovavimo pareigas savo šeimoje, Bažnyčioje, darbe, mokykloje, visuomenėje ar kitur. Pagalvokite, ką galite padaryti, kad sektumėte Džozefo Smito pavyzdžiu.

Giminingos Raštų ištraukos: Išėjimo 18:13–26; Patarlių 29:2; Mato 20:25–28; Almos 1:26; DS 107:99–100

council meeting — Viešpaties karalystės vadovai turi būti apdovanoti išmintimi, pažinimu ir supratimu, kad galėtų mokyti Dievo žmones ir vadovauti jiems.

men pulling wagon — „Pranašas pirmasis basomis traukė virvę, – pasakojo Sionės stovyklos narys. – Tai buvo būdinga jam visais sunkiais momentais.“